| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Petras Cvirka Kasdienes Istorijos IntraText CT - Text |
Karštas,
kvapą užimąs garas tirštu, pilku debesiu stovėjo pirtyje. Buvo
girdėti dūsavimas, stenėjimas, šluotų čaižėjimas,
indų bildesys ir saldaus pasitenkinimo balsai:
- A, ta-ta-ta!
- O tiu-tiu-tiu!
- O, vo-vo! Gerai, ai gerai.. Kad tave šimts, kaip gerai!
Nugarą, nugarą daugiau!
- Va, šitaip, Šitaip! O-po-po! Ai, sustok, palauk! Netrink,
čia šunvotė! Sakau, netrink!
Nedidelė, sienoje įtvirtinta lempa apšvietė
keliolika stovinčių, vienas kitą užgulusių,
brūžinančių, muiluojančių, šluotomis
besivanojančių nuogalių. Asloje srovėmis tekšleno
drumzlinas vanduo ir kažkur, radęs laisvą angą, klegėjo upe.
- Na, vyručiai, nuo šunvočių ir sasų,
ant penktojo prakaito! - atsiliepė žemas, šveplas senis ir,
pribėgęs su milžtuve prie akmenų krūvos
šiūstelėjo.
Garas su trenksmu iššovė ir balta, kaitria liepsna
pasiskleidė pirtyje, valandėlei užtemdydamas daiktus ir žmones.
Stovintieji atsitūpė tupintieji dar labiau pasilenkė, gulintieji
nusirito nuo aukštutinių suolų. Jų vietas užėmė
stiprųjį garą mėgstantieji, pasidėję po burna
kvapui atgauti liepinėles arba dubenius su šaltu, gaivinančiu
vandeniu.
- Po velnių. Čia ne tik šunvotes, ir žarnas gali
suvirinti! - riktelėjo neišlaikęs, su milžtuve ir šluotomis
bildėdamas žemyn.
Į jo žodžius atsakė skanus atkakliųjų
karščio garbintojų juokas.
Laiks nuo laiko girgždėdamos atsiverdavo pirties durys,
ir pro jas, su šalta oro srove, įsmukdavo naujai atėjęs.
- Ar bus dar vietos? - paklausdavo, grabinėdamasis
pasieniais, neapsipratęs prie menkos šviesos.
- Kaip nors susitarpuosim! - atsakydavo.
Tas pats liesas, susisukęs lyg šaknis, senis vėl
prabėgo pro lempą su sklidinu indu ir džiugiu balsu pranešė:
- Na, vyručiai, baravykai ir kelmučiai! Nuo
ramatizmo, ant sestojo prakaito - opa!
Vėl iššovė garas, sakytum iš parako statinės,
plikinančiais liežuviais grybštelėjęs visus tuos, kurie nespėjo
laiku nušoko nuo suolų.
Garus padavinėjo tėvukas Budzikas, paprastai juos
skaičiuojąs iki devynių ir kiekvienam skirdamas tam tikrą
reikšmę, pagal karščio laipsnį. Taip pirmasis garas arba
prakaitas vadinosi "prūsokų šaldymu", antrasis -
"blusų naikinimu" arba blusmyriu, trečiasis - "nuo
spaugų ir spaugelių", toliau ėjo nuo visokių
vočių ir reumatizmo, o kuomet tėvukas paskelbė
devintą, patį stipriausią prakaitą, ir suvertė du
kibirus vandens ne iš šono, bet ant visų likusių, dar
neataušusių krosnies akmenų, tai buvo, "kad dūšias
kentančias atsimintumėm".
Po septinto ir aštunto dar vis buvo smarkuolių, kurie,
nors ir braškėdami, stengėsi su tėvuku palubės suole
laikytis draugystės, tačiau jam nulipus paduoti "už
dūšias", kas gyvas, keikdamies ir prunkšdami rangėsi į
prieangį. Net seniai ir tie išgulė ties slenksčiu, lyg marui
pasiautus, laukdami, kol praeis pragariškas tvaikas. Tik vienas Budzikas,
atkaklus ir kauluotas senis, jau daug metų laikąsis šių devynių
laipsnių tvarkos, tikras pirties diktatorius, palypėjęs
aukščiau visų, daužėsi beržine ir, lyg tyčiodamasis,
skardėjo:
- Aciū Dievui, silumėlė kaip per sventą
Miką: griebia kur tik plika... E-te-te!
- Pratinkis, pratinkis, Budzikai, - atsiliepė senio
balsas iš apačios, - ne taip baisu bus ir pas Liucipierių. Juk tau
vieta kaži ar tik nė iš anksto tenais pritaisyta? Gal jau po katilu ir
ąžuolinių prikrauta?
- Naje, - pritarė kitas, kurio visai nebuvo matyt pro
garą, - pinigus šiūpėle žarstai, visi žinom. Iš kur tu juos, kad
ne iš nelabojo gauni? Bene tuščiom, - dūšelę, musėt, jam
užrašei. Yra vis tiek tarp jūsų koks dokuments...
Pirty nusikvatojo daug balsų, dusliai, lyg
statinėj.
Tėvukas Budzikas, kuriam patiko, kad jį piešė
turtingą ir regimai pavydėdami erzino, vanodamasis linksmai
atsikirto:
- Baikis, vyručiai! Kad šiais laikais ir iš tų
dūšių menka nauda. Visi siūlo, visi kiša, atpigo kaip
lepsės, kad ir velniam nėr kur dėt. Jau kadai aš savo pardaviau,
tik šimts žino, ar per menka, ar neriebi, neateina atsiimt, ir gana.
Vėl visi nusikvatojo.
Tėvukas Budzikas kaime turėjo šykštaus, kieto, be
galo pinigą mėgstančio, tačiau ir linksmo žmogaus
vardą. Vienas anekdotiškas įvykis jo šykštumą padarė
garsų parapijoje. Kažkuomet jo bernas, šienaudamas pievoje, užmynė ant
numesto dalgio ir nuo pirštų iki kulnies perrėžė kojos
padą. Prie nualpusio ir kruvino berno prišokęs šeimininkas,
riktelėjo:
- Dėkok Dievui, kad dar basas... Kitaip, vaikine,
būtum man naginę supiaustęs!
Tėvuko pasaulis sukosi tik apie suktus uždarbius ir
mažas šelmystes, kuriomis jis metai iš metų papildydavo savo
dėžę sidabriniais.
Šeimoje Budzikas viešpatavo tvirta ir gobšia ranka, kartais
dėl numesto trupinio, netyčia išberto grūdo sukeldamas negreit
užgesinamų pykčių ugnį, nuo kurių daugiausia
kentėjo jo žmona, kantri ir šventa moteris. Grįžus santaikai,
pyktį ir suktumą tame kaimietyje išstumdavo retas dosnumas. Jei jis
būdavo gerai pardavęs nesveiką gyvulį, įkišęs
pirkliui skylėtą kailį, į pačios delną
įsprausdavo dešimt judošiukų. Taip Budzikas vadino pinigus.
Ši dovana būdavo palydima keistomis ceremonijomis:
išklojęs pinigą šviesoje, jis ieškodavo Judo kraujo. Pasak jo,
viename iš trisdešimties grašių išliko Judo kraujo lašas. Nuo to laiko
grašis amžinai keliaująs, pavirsdamas čia doleriu, ten rubliu, litu.
Kam tas pinigas pakliūva, virsta turčiumi iš turčių.
Išmislas baigdavosi tuo, jog po kelių valandų
tėvukas kreipdavosi į pačią:
- Onut, ar nepaskolintum savo judosiukų? Taip prireiko,
taip prireiko man..
***
Pirtis ūžė. Garui apsilpus,
vyrai laisvai išsikėtojo suoluose. Kas pasimerkęs šutino kojas, kas
susiradęs peilį piaustėsi nagus, kiti trinkosi galvas,
tepėsi mostimis votis, paraugas. Kvepėjo sugruzdusiais beržo lapais
ir žaliuoju muilu.
Tėvukas Budzikas gulėjo vienų vienas savo
lentynoje. Jis buvo pratęs po devintojo prakaito kiek ilgiau
pailsėti, kol susivaikščios kraujas, o kartais valandėlę ir
pasnausti.
Pamažu pirtyje ėmė retėti. Senis pro
miegą girdėjo, kai kažkas, neradęs apatinių kelnių,
suminėjo jo vardą, dar kitas klausinėjosi lazdos. Netrukus
balsai aptilo, durys liovėsi girgždėjusios, ir čia pat, sienos
plyšy, užgrajino svirplys.
- Juzuk! - staiga, pakėlęs galvą,
riktelėjo senis.
- Aš čia! - atsakė.
- Neišeik, tu man patrin... - ir tėvukas, nebaigęs
sakyti paskutiniojo žodžio, vėl skaniai ir garsiai užknarkė.
Budziką trindavo visuomet jo bernas, gerai žinąs,
kur galima paspausti, kur neliesti. Švelniai ir smagiai trindavo, lyg glostyte
glostydavo, ir tėvukas vėl be jausmų nuleipdavo, sakytum kasomas
meitelis.
Mažumą patysojęs, senis atsikėlė ir,
pamatęs išgiedriejusios nuo garo pirties kampe vienose putose
pasinėrusį berną, mieguistu balsu jam tarė:
- Na, mesk terliojęsis ir eik čia!
Atsigulęs žemutiniame suole, padėjęs po galva
rankas, šeimininkas ėmė laukti. Jis girdėjo, kai bernas,
prisipylęs vandens ir išmuilinęs šiurkštų kanapių
skudurą, švelniai jam perbraukė nugarą, lyg drungnu vėju
pūstelėjo. Iš pradžių bernas tartum patyrinėjo, ar viskas
gerai, ir rumštelėjo nuo sprando iki kulnų, plačiai, abiejomis
rankomis.
- Lengviau, kad tu ištintum! - sugargė tėvukas,
pajutęs skausmą, - Žiūrėk ką darąs!
Ir nespėjo jis taip pasakyti, kai bernas dar smarkiau,
lyg tarka, pervarė visą kūną ten ir atgal su nepaprastu greičiu.
Seniui akyse pažaliavo, - toks nežmoniškas skausmas nusmelkė iki pat
sąnarių. Atgavęs žadą, jis pasispardė ir, netverdamas
pykčiu, sužviegė:
- Galgone prakeiktas! Aš tau kai parodysiu juokus per
marmūzę, tai žinosi... Šimts tave velnių!
Tuo pačiu metu stiprios šaltos rankos apkabino Budziko
kaklą, ir prisilenkęs prie jo ausies, storu, visai ne berno balsu
sukriokė:
- Kol kas viee-e-nas! Greit bus šii-i-mtas!
Iš kalbančio burnos išėjo aitrus, troškinantis
sieros kvapas. Tėvukas, norėjęs dar paleist eilę
keiksmų, nuščiuvo ataušęs ir, žvilgtelėjęs šonan,
pamatė kojas su dvigubomis karvės kanopomis, tankiai sužėlusias
juodu, ilgu plauku.
- Ju-zuk! - norėjo pašaukti senis, bet ir žodžiai
gerklėj užspringo. Atsipeikėjęs bandė persižegnoti,
tačiau karviakojis jau sėdėjo raitas ant jo ir taip
slėgė, jog nebuvo galima ne tik rankos, bet ir piršto pajudinti.
Sukaupęs visas jėgas, tėvukas vos vos išstenėjo:
- Kas tu?!
- Tavo kviestas!
- Ko tau reik iš manęs? - graudžiai paklausė, visas
tirtėdamas.
- Ką juokais pažadėjai! - atsakė,
šiurkščiu, plaukuotu delnu grabinėdamas aplink kaklą.
Budzikas kryptelėjo akimis į kitą šoną
ir pamatė visą miškė tokių plaukuotų
būtybių, Per tamsą buvo sunku įžiūrėti,
tačiau jų galėjo būti ne mažiau kaip šimtas. Netilpdamos
ankštoje pirtyje, vienos jų, it kumpiai, tinteliavo nagais pasikorusios
prie langų, kitos šušėjo sugulusios viena ant kitos ir šaipėsi,
rodydamos kreivus, retus dantis.
- Enci, cvenci, drenci! - suriko tasai pirmasis, laikąs
tėvuką, atskaites eilėje ir parodė pirštu į
stambų kreivalūpį, su vienu ilgesniu ragu. Kreivalūpis
bematant prišoko, vizgindamas uodega, ir taip patraukė per Budziko
nugarą, kad jam net į pakaušį akys iššoko ir iš skausmo viduriai
apsivertė. Antrajam, liesam, tačiau kietam velniukui savo darbą
atlikus, ėjo trečias, paskum ketvirtas, ir juo tolyn, juo smagyn jie
senį šveitė.
Po dešimto ypo tėvukas pajuto, kad ties nugarkauliu
trūko jo oda, o po penkiolikto - ties pečiais išlindo šlunkas. Su
dvidešimtuoju jis apmirė. Susyk jo viduriuos kažkas dunkstelėjo,
atitrūko ir kietu grumulu pasirito gerklės pusėn. Jis suprato,
kad tai vėlė. Ir tikrai, lyg kartus riaugulys pro burną išsmuko
kažkas baltas permatomas, nedidesnis už kepurę, panašus į
pūslę.
Vienas raguotasis ją sugriebė ir suspaudė
saujoje. Vėlė gailiai aiktelėjo.
- Jau turim, jau turim! - suriko daugelis balsų, ir
pakilo toks cypimas, kikenimas, dundėjimas, jog atrodė - visas
pragaras atgijo. Liesi ir stori, ilgi ir žemi, kudloti ir beuodegiai
susikibę šoko ratu aplink vėlę, bent kartą kiekvienas iš
eilės grybštelėdamas ją nagais.
- Greit dvylikta, greit dvylikta! - pranešė balsas, ir
visa govėda strimgalviais puolė prie sienos atkvapų, ties
kuriais jie tirpo, liesėjo ir, virtę ilgomis, laibomis dešromis,
šovė laukan.
Vienas jų, prabėgdamas, nusitvėrė
tėvuko kūną ir kaip skarmalą pasispraudė po pažastimi.
- Ar šitą imt? - paklausė jis?
- Kam mums reik skylėto kailio! - suriko antras ir
pirmasis, iškėlęs iki palubės, sviedė tėvuką
pirties aslon.
Žlegtelėjo Budzikas, kaip pupų maišas, ir
praplėšė akis. Prie jo atsiklaupęs, muiluota galva, stovėjo
bernas ir išsigandęs grabaliojo aplink.
- Dėde, nukritai... Užsimiegojai ir nukritai...
Dėdele, ar smarkiai susitrenkei?
Šeimininkas prasižiojo, pavilgė liežuviu lūpas,
sustenėjo ir nieko neatsakė.
- Dėde, dėdele, - judino jį bernas.
Po valandėlės, įspėti berno, subėgo
į pirtį žmonės. Žado tėvukas vis neatgavo, nors ir
rodė pastangas kalbėti.
Visi stebėjosi, pamatę keliose vietose taip
nušutintą senio nugarą, lyg ją būtų kas lupte
lupęs.