BROLIAI

    Aštuntame kilometre nuo Snūdų, plyname lauke, stovėjo nedidelė kalkėmis baltinta lūšna ir kūtė, prie kurios buvo naujai pridurtas daržinaitės galas. Viršum daržinaitės kraigo kabojo prikaltas prie lotos baigtuvių vainikas. Lūšnos stogas buvo dengtas skiedromis, skarda, šiaudais ir paramstytas nuo vėjo ilgomis šatromis. Vietoje kamino rioksojo įstatytas senas, skylėtas kibiras. Šis spalvingai sulopytas namas buvo panašus į susikūprinusį, keliomis lazdomis apsikarsčiusį elgetą. Pažvelgus į kiemą, pamestą jame žolėmis apaugusį, girnų akmenį, sutrupėjusią, įbestą į žemę ratų stebulę, pravertusią kapotę, aplink kurią buvo primėtyta bulbių lupenų ir silkės žvynų, dar akį metus į kanapių lysvėje styrančią kaliausę, aprengtą tokiu pat skylėtu švarku, kaip ir namo stogas, jautė kažkokią spangią, slegiančią ramybę. Atrodė, kad šią valandą namuose, ant neobliuotos lentos, turėjo gulėti liesas, krumplėtas numirėlis, tų namų šeimininkas. Tik šermenų metu esti tokie nykūs kiemai.
    Mažajame ūkyje, susidedančiame iš šių dviejų trobesių ir penketo hektarų žemės, gyveno broliai Rimkai. Jų tėvas, neperseniai miręs, šį menką palikimą lygiomis teisėmis atidavė abiems vaikams. Dar senio kapas nespėjo įdubti, o pamokantis ir patariantis santaikoje gyventi žodis greitai buvo užmirštas. Vyresnysis brolis, Kastantas, paniuręs, storlūpis, tarėsi žemę ir trobesius pats vienas valdysiąs, o jaunesniajam, Jurgiui, pamažu išmokėsiąs dalį. Tuo reikalu Kastantas daug kartų stengėsi susitarti su broliu ir už vaišes samdėsi liežuvingus kaimo advokatus, bet Jurgis, lėtas žemažiūris, rambus, savy viską slepiąs, pasiliko kietas, neperkalbamas. Pasitarimai daug kartų buvo atnaujinti, tik jie nedavė vaisių. Jurgis turėjo panašų sumanymą: ūkį pasilaikys sau, o broliui, linkusiam į kalvystę, įtaisys prie miestelio dirbtuvę. Neišgalėdami vienas kitam iš karto sumokėti dalies ir teismuos plėšydami pusiau menką tėvo palikimą, broliai vis aštriau šnairavosi.
    Nebuvimas namuose šeimininkės ir moteriškos rankos, darė juos dar nykesnius, dar labiau apleistus. Pro namų stogą retai kada prasiskverbdavo ramus dūmas, retai židinio ugnis šildydavo brolius. Antraisiais po tėvo mirties metais jie pradėjo gyvent kiekvienas savo atskiru gyvenimu. Pasigrobęs kas šaukštą, kirvį, kas dubenį, ir urgzdami, kovai paruošę dantis, kumščius, pavydžiai gynė savo kampą. Nė vienas nenorėjo nusileisti nė dėl supuvusio pančio, o dažnai prievarta vienas kitam lupo iš burnos kąsnį.
    Broliai mito iš savęs, skyrium, Urzgaujant, lyg Šunims, sklypas likdavo neužsėtas, dirvonuojąs. Kastantas, už grašius pirkęs aklą kuiną, vežiojo miestelėnams malkas, žvyrą ir prekes. Ką uždirbęs - pragerdavo. Įkaušių dienomis, išsikinkęs arklį, su riestainių virtine ant kaklo, raitas dulkėdavo gatve, šaukdamas:
    - Gubernator for, šapki daloj!.
    Jurgis uždarbiavo atsitiktiniu darbu: griovių kasimu, žvejyba. Kaimynai, pratę girdėti Rimkų kieme nuolatinius barnius, kurią dieną aprimus, sakydavo:
    - Ar tik neišsipiovė?
    - Ką manai.. - paabejodavo baugiai kitas - Vis iš godumo, iš svieto tamsybės tie vaidai...
    Bet štai, vieną dieną vyresnis brolis prisiklausė, kad Jurgis jau kuris laikas klausinėjasi pasoginių. "Truks-pliš, - pasakęs jis kalviui, - rudenį maišysim menturiu salyklą".
    Kastanto ši naujiena per daug nenustebino, ir jis kalbėjusiems atsakė:
    - Duosis matyt!
    Tuose jo žodžiuose buvo reikšmingas perspėjimas, savo, kaip vyresnio, vertės pajutimas, užsispyrimas, bet kartu ir nerimas. Jie leido spėti, kad brolis jokiu būdu neįves pačios į bendrus namus jėga ar gražiuoju.
    Vasarai baigiantis, kaime vėl sušneko apie Jurgio vestuves, bet šį kartą Rimkų vyresnysis santūriai laikė liežuvį už dantų, nes, kiek jis prisiklausė, pagaliau brolis išsirinko teisingą kelią: Jurgis piršosi Adelei Kuncytei, vienturtei ir dargi gražiai. Paliegęs jos tėvas seniai dairęsis darbštaus, gyvulį ir lauką mylinčio žento, tegul ir pusplikio. Pasak žmonių, pirmas jauniklio suvedimas su Adele ir jos tėvais nutartas per Žolines, Snūduose. Piršlybų pasisekimui tvirtas kozyris buvo Snūdų zakristijonas, Adelės dėdė, smarkiai šarpavęs į jaunojo pusę.
    Šiai naujienai vis labiau plintant ir vis naujiems teigimams pasitvirtinant, atlyžęs storlūpis Kastantas prasitarė:
    - Kamaš-čiabat! Jei jis gražiuoju, - tai ir aš. Atiduosiu kas priguli iki paskutinio!
    Bet ir po šių žodžių, pasakytų brolio piršlybų išvakarėse, Kastantą degino įkyri, sunki mintis: Jurgis viską savy slepia ir lengvu sparnų mostelėjimu gimtojo lizdo nepaliks. Išėjęs į žentus, naujų giminių padedamas, jis greitai pasistengs atsiplėšė dalį per tribunolą. Todėl Kastantas, priešingai kaimynų lūkesčiams, besiartinant šventėms, dar labiau sušniuro.
    Žolinių rytmetį visos kalbos apie Jurgio piršlybas pasitvirtino: nubėgęs į kaimą jis parsinešė, persivėręs per petį, gražiai blizgančias chromo pušnis ir juodą eilutę. Jaunikis, susiglostęs ir susipucavęs, lengvas, tiesus, sakytum visai kitas, priešpiečiais nušvytravo Snūdų pusėn. Brolis pro lango kraštą ilgai lydėjo nueinantį ir, kai šis dingo kelio užsisukime, Kastantas pajuto nerimą ko greičiausiai matyti ir sužinoti, kokiu pagrindu baigsis derybos. Jis patepė ratus, užsklendė duris ir, pasikinkęs kuiną, nutarškėjo ta pačia kryptimi, saugodamasis, kad tik nepavytų brolio ir tokiu būdu išvengtų nereikalingo susitikimo.
    Po mišparų, išeidamas iš bažnyčios, Kastantas susidūrė su broliu, šiam dažantis švęstu vandeniu, bet jis greit išsprūdo iš akių, ir jau po poros va landų arbatinėj buvo žinoma, kad atskirame karbary geria Rimkiukas, zakristijonas ir Pašilio Kuncai su vienturte. Atsivėrus retkarčiais du rims ir iš ten išeinant ar grįžtant mergšei su silke, bulka, buvo girdėt kniaukus zakristijono balsas:
    - Stianisliavai, riupūžio, pasibučiuokite!. Žente, riūpūžio, žemė pirmos rūšies!..
    Kaip sutartis vyko, broliui Kastantui nebuvo žinoma, ir jis tuo pačiu smalsumu lūkuriavo gretimoj krautuvėj, prie arbatinės, trečią valandą žvangindamas dalgį, vartydamas vinis ir vis akimi kreiviodamas, bene išsiris šeimynėlė. Pagaliau jie išėjo. Jurgis ėjo su būsimąja, zakristijonas pasaga iškleiptomis kojomis knaibėsi į senį Kuncą, ir iš to kaip jie sustoję, trapčiodami vietoje, lyg molį minkydami, degėsi papirosus, galima buvo spėti, kad derybų mazgas, jei dar visai ir nesuveržtas, tai užmegztas. Tuo tarpu, kai seniai sukinėjosi aplink vežimą ir Jurgis reikšmingai laikė Adelės ranką, iš užvažiuojamų namų kiemo išguro trys girti vyrai. Vienas jų, vadinamas Amerikonuku, kuliamosios mašinistas, smauktelėjęs ant šono odinę kepurę, pasinešino į Kastanto stebimos kompanijos pusę.
    Amerikoniukas sustojo prie Jurgio ir, mažai sulaikydamas į abu šonus makaluojančią galvą, suriko:
    - Atrodai jau... jau... tu ka-rrališkai. Geros kelnės, a?
    Jaunikis maldaujančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į Amerikoniuką, kuris tarpais šypsojosi, tarpais darėsi rūstus ir vis žagsėjo. - Papažindyk su ja... Pavydi? Aš ją... iii... - ir jis prisikišęs prie Jurgio ausies pakugždėjo keletą žodžių.
    Iš visko buvo galima matyti, kad šis susidūrimas Jurgiui nemalonus, ir jis mandagiai stengėsi jo atsikratyti. Būsimasis uošvis, uošvienė ir jaunoji kvietė Jurgį sėsti, bet šiam vis nesisekė: Amerikoniukas tvirtai laikė jį už švarko atlapo ir kita ranka kvietėsi draugus.
    - Klausyk, būk žmogus... - maldavo Jurgis, atkabindamas įkyriojo rankas nuo švarko atlapų ir stengdamasis pasišokėti į vežimą. Nesumesdamas, kaip baigd reikalą, Jurgis smarkiai stumtelėjo Amerikoniuką, kuris pakebėklino kojas po ratais. Tuo tarpu jaunikis laisvai siuobtelėjo per drobyną į vežimą, bet dar nespėjo uošvis arklių suniuoksėti, pamėlynavęs iš pykčio Amerikoniukas pakilo ir abiejomis rankomis išrovė būsimąjį žentą iš vežimo. Vežime suskambo pasipiktinę žodžiai. Moterys sukliko. Amerikoniukas vienu grybšniu nuplėšė Jurgio atlapą, ir iš švarko krutinės, lyg lašiniai, išlindo vata.
    - Paršas! Mušt mane?! Mano drabužiai... daviau - galiu ir atimti!.. Ka-valie-e-rius atsirado! Kelnių savo neturi, o į žentus! Nusimauk batus! - kriokė Amerikoniukas.
    Jurgis, lyg priglušintas, stovėjo be žado, sumišusiomis akimis žiūrėjo į priešą ir savo apnuoginimą. Jis nesigynė, leido draskyti drabužius, kol tesėjo paikojo aistros, vis silpniau kuždėdamas:
    - Klausyk ... būk… žmogus…
    Vežimas su jaunosios gėdos ašaromis ir uošvienės raginimais, lydimas kikenimų, paliko žentą ir, kaip Jurgiui kinktelėjo, paliko amžinai. Tai jis suprato, kai senis Kunka, nepaisydamas jo įsikibusios į drobiną rankos, užplakė arklius.
    Kastantas, atgręžęs dalgio ašmenis į save, vaipulingai primerkęs akį, vis nesijudino iš savo stebėjimo vietos.
    "Neturi, kepurės - nemandrauk su svetima!" - toki paniekos žodžiai kabojo brolio lūpose.
    Jurgis, visų apleistas, lydimas įkyrių žvilgsnių ir pavėluotų užuojautų: "Begėdžiai... Tai žmones!.." lyg pamišęs ėmė bristi per aikštę, svirdinėdamas, aptemusiomis akimis, į galvą tvinstančio kraujo slegiamas, suplėšytais drabužiais, išversta į lauką krakmolyta krūtine.
    Ir ūmai jis dingo.
    Dingo, bet neilgam. Brolis Kastantas, ruošdamasis aplink vežimaitį, pamatė besigrūdančius žmones ties tuo pačia užvažiuojamų namų kiemu.
    - Lėk greičiau! - riktelėjo jam kažkas, prabėgdamas, spiegiančiu, bet kartu ir smalsiai džiugiu balsu, - tavo brolis pasi...
    Kastantas, gerai ir nesupratęs, kas galėjo atsitikti, prasigrūmė pro žmonių tirštymę, prie nuimto nuo vartų skersinio Jurgio. Jis mažai paisė šūkaujančių patarėjų, kad reikia judinti negyvėlį, reikia pakviest daktarą, palaukt policijos. Tokiu pat lėtumu, kaip atėjęs, nusmaukė nuo pakaruoklio kaklo diržą, susukęs jį kamuoliu įsigrūdo kišenėn ir, kūną paėmęs glėbin, įsivertė į vežimą.
    - Dar gyvas… Matote raudonas! - aplipo galvos ir rankos vežimaitį, bet Kastantas neklausė. Jo akyse niekas nematė ašaros, ir rankos nedrebėjo, kai paėmė vadžias.
    Neatsigręždamas į negyvėlį, kurio kojos kyšojo iš vežimo su nusidriekusiais iki pat žemės šiaudgaliais, brolis, dusliai niuoksėdamas, ginė arklį. Išvažiavus iš miestelio ir pasukus per girią, seniai niaukstęsi pakraščiai susirinko lietui. Nukrito keli lašai, vėl liovėsi, tik netoliese skardėsi perkūnija. Veikiai lietus pasruvo upe. Žmogus įsigūžo į apykaklę ir dar energingiau ėmė raginti kuiną, kuris apgraibomis, klupdamas tempė keistąją važtą.
    Vanduo, prasisunkęs pro Kastanto rūbą, pradėjo bėgti nuogu kūnu, bet jis nejautė šalčio, tik atkišęs lūpą gaudė ir rijo veidu riedančius lašus. Jo piktai blyksinčios akys stebėjo vos įregimą, vienodai, kantriai judančią arklio nugaros dryžę. Greičiau negu žaibai gyvojo galvoje tviskėjo mintys apie ūkį, į kurį jis dabar grįžo vienintelis, pilnateisis šeimininkas.
    Tuo metu Kastanto klausą pasiekė keistas švokštimas, nepanašus nei į rimstančios liūties ūžesį, nei į medžių šnarėjimą. Jis pakreipė galvą ir, paleidęs arklį žingine, įsiklausė. Paskum gyvasis persisvėrė į pakaruoklio pusę ir išgirdo gilų, sakytum kietai įmigusio alsavimą. Žaibui švystelėjus, Kastantas pamatė atkritusius Jurgio žabtus ir drėgna velėna ant kaktos suvirtusius plaukus. Brolis pasilenkė prie brolio veido ir pajuto iš jo burnos ir šnervių išeinančio šilto oro srovelę.
    Kastanto kietos rankos greitai apkabino brolio kaklą, ir geležiniai pirštai giliai įsisiurbė į atgyjančio gerklę. Iš pakaruoklio burnos išsiveržė sunkus, slopus gergesys ir ūmai nuščiuvo.
    Kai vėl tolstančios audros žaibai sušvito, pakaruoklio akys jau buvo atsimerkusios ir be jausmo žiūrėjo į vienintelę debesų properšoje pasirodžiusią žvaigždę.