VEDYBŲ ISTORIJOS

    Įėjęs į miegamąjį vagoną, ten radau jau tris, anksčiau įsėdusius, keleivius. Man pasirodžius, jie aptilo, nors iki šiol gyvai kalbėjosi. Vienas jų, šviesiaplaukis, patrauklios išvaizdos vyras, kiek palaukęs, kol aš susitvarkysiu, matyt, tęsdamas nutrauktą pokalbį, nosinaite iššluostęs akinius, tarė:
    -- Taip taip,.. Mūsų profesijos paslaptys ne tokios jau baisios. Žinoma, esama dalykų pikantiškai lengvų, juokingų, kurie beveik visi gali būti pasakojami, nutylint dalyvių vardus. Manau, iš šimto - šimto galima pasakoti, nerizikuojant savo amato reputacija. Kokia gali būti veneriko, džiovininko paslaptis?
    Užsidėjęs akinius, šypsodamasis, jis atsiprašė, kad jo pasakojimas nebus literatūriškas. Supratau, kad tai gydytojas.
    - Vieną dieną, - pradėjo gydytojas, - į mano kabinetą įėjo kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, raudona, pilna moteriškė ir kokių dvidešimties metų, liesas, augalotas jaunuolis. Kol jie artinosi su visiems ligoniams įprastu drovumu, taip gerai pažįstamu gydytojams, aš jau stebėjau vyriškį, geriau pasakius - įėjusios moters sūnų, nes tai buvo panašu. Sūnus man ir atrodė reikalingas pagalbos. Tačiau iš pirmųjų žodžių suvokiau, kad jie prašys tik patarimo. Kelis kartus pakviečiau sėstis, bet jie vis stovėjo, nesiryždami ką nors pradėti. Pagaliau jiems susėdus, aš prislinkau kiek galima arčiau savo kėdę ir švelniai paklausiau:
    - Kuo galėčiau padėti?
    Šis mūsų, gydytojų, kasdieniškas klausimas, taip sakant, profesionališkas, visuomet gerai, drąsinančiai nuteikia pacijentus.
    Pasirodė, patarimas ar pagalba buvo reikalinga moteriškei. Jaunuolis buvo ne jos sūnus, kaip kiekvienam protingam galėjo atrodyti, bet vyras... Tikras, teisėtas vyras! Moteriškė ūmai pradėjo pasakoti banalią savo gyvenimo odisėją. Jie treji metai, kai susituokę. Važinėjusi pas daugelį gydytojų, bet nieko nepadėję. Vieni sakę - taip, kiti - gal būt, treti davę abejotinos vertės patarimų. Jos vyras, matyt, stipriai veikiamas, - ne tiek bendros nelaimės, kiek drovumo, - žiūrėjo į pačią, smarkiai mirkčiodamas, lūpomis, be balso, kartodamas jos žodžius. Moteriškė vis energingiau ėmė skųstis savo gyvenimo beprasmiškumu. Čia ji sakėsi niekas pasauly jiems nebemiela, čia apipiešė savo perteklingą, nuobodžią būtį, čia vėl buvo kaltinami gydytojai. Po dešimt minučių vaitojimo, isteriško verksmo, aš susilaukiau dramos atomazgos: jie buvo bevaikiai. Bendrai praleistų trejetą metų buvę tikra lūkesio, nusivylimo ir abejonių golgota. Jie norėjo kūdikio, svajojo jam atiduoti meilę ir turtą… bet Apvaizda juos palikusi. Diena iš dienos augo jų nerimas: retkarčiais įsižiebdavo vilties kibirkštėlė - jie buvo trumpai laimingi, - bet vėl ji gesdavusi.
    Pilnos, krūtiningos moters veidas, pasakojant apie apgaulingus pojūčius, neryškiai nušvisdavo ir vėl temdavo, raukšlėdavosi, tik ne džiaugsmo, o ryškiomis nevilties raukšlėmis, kurios ją dar labiau sendino.
    Vyras neieškojo mano akyse atsakymo ar pritarimo, tik kiek nepatogiai jautėsi, rausdamas ir blykšdamas... Juo ji ilgiau kalbėjo, juo karščiau teisino save, lyg bijodama, perspėdama, kad aš neatimčiau tų kelių jos vilties grūdelių. Buvo aišku, kad jai daugelis gydytojų apčiuopiamai davė suprasti, jog ji negali turėti vaikų. Ji daug jų aplankė, tačiau aiškiai nė vienas neatsakė. Ir taip ji vaikščiojo nuo vieno pas kitą, tikėdama, kad jos negalavimas - gydytojų nepajėgumas. Moteriškė, pastebėjusi many susilpnėjusį dėmesį jos kalba, staiga, įbedusi į mane žvilgsnį, kuriame matei maldavimą ir viltį, priekaištus ir baimę, paklausė:
    - Pone daktare, ar aš galiu turėti kūdikį?
    Šį klausimą iš jos, be abejojimo, ne vienąkart girdėjo mano amato žmonės, ir po trejų bevaisių metų aš negalėjau pranašingai nusiteikti. Jeigu kiti gydytojai jai nedavė griežto ir aiškaus atsakymo, tuo labiau buvo keistas jų elgesys. Po to klausimo man nieko nebeliko, kaip pakartoti tą pačią procedūrą. Paprašiau vyrą išeiti į laukiamąjį. Ji atsivedė vyrą, gal būt, norėdama stipriau paveikti mane: žiūrėkite, kokį jauną gavau, kaip mano pilnai laimei dabar reikalingas kūdikis!.. Pagaliau, šimtas žino, ko ji jį atsivedė!? Kaip ir toliau pamatysit, vyras šioje istorijoje buvo tik inutile pondus terrae.
    Tamstos! Jeigu būtumėt matę viso šito uždaro spektaklio vaizdą! Moteris tokiu žvilgsniu sekiojo kiekvieną mano judesį, taip nerimo, stengėsi įtikti, jog turėjau atsisakyti nuo savo pirmykščio nusistatymo: visvien jai išdrožti teisybę, kokia ji nebūtų. Ir vėl, gal būt, norėdama išblaškyti many bręstantį kokį nors blogą, jai nepageidaujamą, sprendimą, ji prisipažino, kad paskutiniu laiku joje įvykusios šiokios tokios permainos, dabar visai kitaip jaučiasi, na, ir kartais mano, kad jau...
    - Atrodo, - ilgai tylėjęs pradėjau ir pajutau norą meluoti, - galite turėti kūdikį. Aiškių ženklų nėra, kad iš jūsų būtų atimta ta galia… - vis begėdiškiau įsimelavau, nors tai ir nebuvo reikalinga. - Kol kas nieko aiškaus negalima pasakyti...
    - Bet, daktare, ar tiesa?.. Dieve, ką aš girdžiu!
    Jos akyse sublizgėjo ašaros, ir ji, pati savęs nejausdama, pačiupo mano ranką. Man pradėjo įgristi šis pigus farsas. Norėjau riktelti: - "Kam jums vaikas? Įsūnykite vyrą!.."
    - Reikia laukti! - šūktelėjau beveik piktai, bet tučtuojau man vėl jos pagailo. Mano žodžiai nesuteikė pacijentei jokio efekto. Ji pradėjo berti pagyrus mano asmeniui ir žmonių nuomones apie mano "laimingą ranką", lyg aš būčiau buvęs tikrai reikalingas šio honoraro už keletą tų stiprinančių, nors ir melagingų žodžių.
    Moteris išėjo. Bet vyras, sužinojęs iš jos naujieną, grįžo ir netvirtais žingsniais prisiartino prie manęs. Gal būt, jis norėjo ko paklausti ar jautėsi nepakankamai tikras, ką žmonai sakiau...
    - Ponas, gal obuolių? .. Pas mus sodas. .. prašytumėm kiek tik norite, - sumikčiojo jis.
    Mandagiai sakant, aš buvau sujaudintas, tik ne to jaunuolio vaišingumu, bet jo apsimestine laime. Kas jį pastūmėjo vesti šitą dukart už save vyresnę moterį ir kantriai vaidinti jos komedijoje?
    Praėjo savaitė. Aš kažkodėl tvirtai tikėjau, kad isteriška moteris pagaliau supras tuščiai varstanti gydytojų duris, pasigailės bent kartą savo ašarų, pinigų ir daugiau nepasirodys. Tamstos! Po savaitės, nežiūrint į tai, kad aš buvau įsileidęs vieną pacijentą, išgirdau už durų bruzdesį, piktus žodžius ir pamačiau, nors tempiamą tarnaitės už skverno, įsiveržiantį tą patį bevaikį. Jis buvo išgąsdintas ir kažką neaiškiai mėmliojo.
    - Gimdo? - atsimenu riktelėjau piktai, su pašaipa.
    Galite įsivaizduoti mano nusistebėjimą: moteris, kurią praeitą savaitę mačiau visai nepanašią ir norėjau jai pasakyti, jog svajones apie įpėdinį gal vertėtų amžinai palaidoti, jau gimdo!
    Tėvukas nerimavo, kūprinosi, vėl tiesėsi.
    - Gimdo? - dar kartą paklausiau, tikėdamasis, kad vyrukas atsiims savo neprotingus žodžius. Jis patvirtino galvos linktelėjimu, ir man tuomet atrodė, jog nesusilaikysiu neišstūmęs jo pro duris.
    Atsisakyti nebuvo galima. Mane skatino ne pareiga padėti, apie kurios reikalą nebuvo nė kalbos, o noras baigti tą vodevilį. Tačiau pakeliui ėmiau abejoti: juk gali kartą įvykti ir mano praktikoje tas neišvengiamas Didysis Liapsus. Namai, į kuriuos mane įvedė būsimasis tėvas, irgi buvo panašūs į gimdančios namus. Tik įėjus, krito i akį ta ligoniška kambario nuotaika. Ir iš viso nebuvo galima abejoti: moteris atrodė šios rūšies ligonė. Ji mane sutiko su atlaidžia, vos įregima laimės šypsena ir, tarytum, jos žvilgsnis sakė: pasižiūrėkite!
    Nesistebėkite, jei šiame pasakojime tiek daug šypsenų, bet, iš tikrųjų neperdėsim, jei prie bendros sumos prijungsime ir daktaro šypseną... Gimdančioji šypsojosi ta šypsena, kuri kalbėjo apie moters ryžtumą viską nugalėti vardan brangiojo vaisiaus.
    - Man gal ne dabar... aš, tur būt, per anksti, daktare...
    Moteris kalbėjo, kalbėjo, ir jos balse galėjai girdėti kūdikio verksmo aidą. Ji ne tik kalbėjo, bet stačiai kentėjo, ir tą kalbą trukdė staigūs, šiurpūs šauksmai. Kartoju: ji buvo ligonė visa to žodžio prasme. Žinoma, gimdymas buvo tik grynas jos vaizduotės padaras. Bet tai buvo pavojingiau, negu tikras gimdymas. Dabar jau buvo vėlu sakyti tiesą, ir aš kiek galima nuolaidžiau su ja derėjausi:
    - Reikia, ponia, laukti... Kantrybės... gal ryt, poryt...
    Visomis galimomis priemonėmis ją paguodžiau, patariau, dėl visa ko, kaip laikytis, įtikinau, kad artimiausiu laiku pavojaus nebus, jog tokiais atvejais gana ilgai trunka ir t. t. Apgautas tėvelis, pasidavęs žmonos kliedėjimams, taip pat gyveno tas baugias valandas. Jis mane pasitiko prieangyje, kur, vargšas, visą laiką man esant su ligone, neramiai krebždėjo.
    - Kaip? Ar jau galima šiąnakt laukti?
    - Praeis dar kelios dienos... - atsakiau nesvyruodamas.
    Grįždamas jaučiau, kad iš šios istorijos lengvai neišsipainiosiu. Tamstos! Po poros dienų vėl mane kviečia, vėl turiu eiti ir vėl "gimdymą" nutęsti kelioms dienoms. Supratau, kad moters liguistas įsivaizdavimas gali virsti tikru pamišimu. Atėjo man į galvą prašmatni mintis: kokiu nors būdu reikia jai gauti svetimą kūdikį.
    Iki to laiko sužinojau ir gimdytojos biografiją. Tai buvo pasiturinti senmergė, laikiusi gimnazistų pensioną. Krovusi centą prie cento, ilgai gavėjusi ir savo gyvenime glamonėjusi tik kates, ji, lyg pernokusi slyva, vieną dieną nupuolė pas ją gyvenusio jaunuolio glėbin. Nepripažinęs trigonometrijoj sinusų, kosinusų, vokiečių kalboje - der die das, išmestas iš septintos klasės, jaunuolis atrado pašaukimą šeimos dalykuose...
    Taigi pasikvietęs tėvą septintoką, atvirai išdėsčiau reikalą ir patariau ko greičiausiai veikti. Atrodė, kad vyrukas ne visai norėjo tikėti mano išvedžiojimais, nors ir nesipriešino sumanymui.
    Tą pačią dieną, palikę prie ligonės slaugytoją, mes leidomės ieškoti atliekamo kūdikio. Aplankėm porą našlaičių globos įstaigų ir galų gale suradom vieną dviejų savaičių pamestinuką. Įstaigos vedėja tikino, kad tai pats sveikiausias ir gražiausias berniukas. Greitai jį sutiko atiduoti auginti, o vėliau ir įsūnyti. Su kūdikiu mes skubėjome namo. Suprantama, moteriškė apie tai nieko nežinojo, ir jos vyras, aklai klausydamas manęs, laikė vaiką už trijų sienų nuo gimdančios, kad jo verksmas per anksti nepasiektų jos ausies.
    Atėjo vakaras. Našlaitis užmigo ant naujo tėvo rankų, ir aš įėjau pas ligonę. Po trumpo apžiūrėjimo jai pranešiau, kad laikas jau atėjo ir reikia tikėtis kiekvieną valandėlę.. Tamstos! Tų visų gimdymo simptomų nereikėjo laukti nė minutės: ji staiga pajuto skausmą, jos veidą išrašė kančia, ji pradėjo blaškytis, laužytis. Ji šaukė taip, jog gatvėje turėjo sustoti praeiviai. Kai aš tuo tarpu idijotiškai tęsiau akušerio darbą, vyras išgirdo mano sutartą žodį. Ir tikrai greitai jis pasiskubino su kūdikiu, kuris jau ties durimis pabudo ir be jokių ceremonijų paleido kakarinę. Moteris, išgirdusi mažojo verksmą, ūmai nutilo. Ji įsiklausė. Valandėlei, sakytum, gražiausia muzika pavergė jos širdį. Paskum ji su laimingos motinos išdidumu ištiesė pavargusias, nusikamavusias rankas. Supratom, ką ji norėjo priglausti prie širdies.
    Ir štai, antri metai esu šios kuklios šeimos draugas. Sūnus auga ir tuo tarpu, kai tėvukas tik pradeda skusti pirmuosius jaunuoliškus ūsus, mažasis, jį pasivydamas, giriasi jau keliais naujais dantimis. Motina tvirtina, kad berniukas visai panašus į tėvą, o tėvas kaisdamas ginasi, kad iš nosies - gryna motina.
    Laimingą moteriškę vakar netyčia sutikau gatvėje.
    - Daktare, gėda man prieš tamsta... - užkalbino ji.
    - Kodėl? - paklausiau nutirpęs, pamanęs, kad jai paaiškėjo apgaulė.
    - Aš tuomet tokia lepšė buvau... Bet kaip sunkiai, daktare... Tiek dienų!
    - Taip, ponia, - atsakiau šį kartą be jokio melo, palengvėjusia širdimi, - tai retas mano praktikoje atsitikimas."
    Gydytojas baigė savo pasakojimą, ir visi linksmai nusikvatojo, neišskyrus nė manęs.
    Priešais jį sėdėjęs storulis paklausė:
    - Ir iki šiol ji tiki, kad tai jos kūdikis?
    - Šventai, tamsta. Visi, kam tik pasakojau šį atsitikimą, sako - anekdotas.
    - Pasitaiko gyvenime tokių keistenybių, - vėl atsiliepė tas pats storas, raudonas vyras, atsagstydamas liemenę. Jo balse buvo kažkas rimta, kleboniška. Atidaręs lagaminą, jis išsiėmė šlepetes, pasidėjo jas greta savęs ir ėmė narplioti batų raiščius. - Pasitaiko, - dar kartą jis pakartojo. - Neseniai man teko susidurti su tokia byla, kur liguistas įsivaizdavimas baigėsi ne komedija, kaip su tąja moterimi, bet tragedija. Dviguba tragedija, nes jos auka savo gyvybe užmokėjo už svetimą nuodėmę.
    Savo rašytojiško krepšio, visuomet paruošto staigiam, netikėtam grobiui, ką tik praturtėjusį daktaro istorija, nesiskubinau užrišti. Ir neapsirikau.
    - Įsivaizduokit sau, - pradėjo teisininkas be ypatingos įžangos, - gyvena valdininkas. Vienas tų provincijos valdininkų, kurie nežymūs, nepastebėti, be didelių pastangų, smulkiais pataikavimais viršininkams kopia aukštyn, kuriam nors skyriaus vedėjui mirus, užima po stalą ir ne jaunas, be pelningų apskaičiavimų, be vadinamųjų širdies audrų, veda. Mūsų laikais vyrauja įsitikinimas, pasidaręs mada, kad vesti protinga tik tuomet, kai gali išlaikyti žmoną. Kartą žmogus, daug sugaišęs, daug nustojęs jaunystėje, prisiplaka prie tos "išlaikymo" galimybės, jis griebia jauną ir gražią. Jis renkasi jaunystę ir grožį lyg kerštui savo paties dingusiai jaunystei. Jeigu tokios nelygios vedybos turi pasisekimą, tai tik todėl, kad abi pusės žino naudos kainą. Taip buvo ir su mūs valdininku. Tokia buvo ir jo žmona, laiku pastebėta, laiku išgelbėta iš mokyklos suolo, kurio ji nemėgo, ir tiek protinga, jog laiku suprato patarlę: meilindamosi kepalo, negausi nė riekės.
    Įsivaizduokite sau, žmogus veda ir pasijunta laimingas. Trumpu pažinties laiku nespėjęs atidengti kai kurių moters dorybių, jis dar labiau apsidžiaugia, kai po vedybų atranda ją ne tik protingą, sumanią, kilnią, bet ir visa siela jam atsidavusią. Net jos ydos vyrui ima atrodyti visų tų gerų ypatybių nepasibaigiančia tąsa. Pats būdamas netikintis, jis žavisi jos dievobaimingumu, karšta malda ir dažna išpažintimi. Dorybes seka talentai: kulinarijoje, muzikoje, skonyje puoštis, tvarkyti namų ūkį, na, ir mitoki, beveik kasdien nauji. Kasdien vis labiau pilnėja jaunavedžių laimė ir viena, rodos, gali jie viens kitam prikaišioti: kodėl likimas jų anksčiau nesurišo? Kur išvykęs, valdininkas skuba atgal, kiek ilgiau užtrukęs - siunčia telegramas, veža dovanas, gėles. Erdvus butas greitai virsta tikru stalų, staliukų, kilimų ir pagalvėlių muziejumi. Nedelsia vyras įvesdint žmoną visuomenėn, kur ji lygiu pasisekimu skina sau simpanijas ir žadina slaptą naujų draugių pavydą. Keli nauji pažįstami, vyrui ir moteriškei pasirodę įdomūs, suranda atviras duris į jaukią šeimą. Žmona, bijodama provincijos intrigų, laikosi atsargiai ir santūriai, visiems lygiai dalindama savo dėmesį. Vienas kitas naujųjų bičiulių užsukdavo į namus nesant vyrui, tačiau jam nebuvo mažiausio pagrindo pavyduliauti: žmona pernelyg kukli, nekalta iki smulkmenų ir valdininkas gali tik žaisti aklu pasitikėjimu. Jis jai pristato vis naujus ir naujus draugus ir džiaugiasi sieloje, kai ji, visų jų atsikračius, pasijunta laiminga tik su juo vienu.
    Ji turi retą moterims bruožą: nesidomi tais, kuriais gali mažumą paabejoti vyras.
    Tą pačią vestuvių vasarą į šį užkampį atvyksta jaunas muzikas sukurti bažnytinio choro. Susipažinęs su valdininku ir kelis kartus pabuvojęs jo namuose, muzikas jį paskatina susirūpinti nepaprastai švelniu žmonos mezzosopranu. Vyras, susilaukęs tik savo ankstyvesnių spėliojimų patvirtinimą, tuojau pritaria muzikui, o geradaris, iš meilės talentui, sutinka duoti jo poniai keletą solfedžio pamokų. Bet žmona, tikras kuklumo pavyzdys, stengiasi kovoti, nepripažindama sau be virtuvės jokios Dievo dovanos. Ir nugalėta, įkalbėta ji sutinka.
    Tris dienas per savaite chormeisteris priešpiečiais praleidžia valdininko namuose, derindamas šeimininkės balso stygas, kurios vis labiau lyginasi ir tempiasi, ir muziko susižavėjimui nėr galo.
    Vieną dieną vyras randa žmoną nusiminusią, beveik apsiašarojusią.
    - Negaliu, - sako ji, puldama jo glėbin, - daugiau negaliu… Koks jis nedoras!.. Begėdis!
    Kai vyras nustebęs paklausia muziko nedorybės priežasties, jis išgirsta tokią naujieną, jog nesusivaldęs praplyšta juokais.
    Įsivaizduokite sau! Muzikas, solfedžio metu, turėjo neatsargumo pasigirti gyvenęs su vedusia operos soliste. Ši nedorybė moteriškei pasirodė tokia didelė, jog ji buvo pasiryžusi mesti dainavimą ir nubėgus įspėti kleboną, koks nuodėmingas žmogus jo bažnyčioje gieda Šventas melodijas.
    Laimingas valdininko juokas, o paskui ir bučiniai užbaigia sceną, kurią greičiau laikytumėm šventųjų, o ne mūsų ištižusio gyvenimo paveikslu.
    Vyras pasistengia nuraminti ją, bet ji, griežta dorovės klausimuose, darosi nesukalbama ir iki pat muziko išvažiavimo pasilieka šalta jo atžvilgiu. Rudenį chormeisteris grįžta sostinėn, ir jo pėdsakas išnyksta iš šių namų, jei neskaityti kelių gaidų lapų su romansais, jo padovanotų savo mokinei.
    Praeina dar metai. Valdininko žmona, pasijutusi nėščia, laikinai turi atsisakyti nuo iš lėto pamėgto dainavimo ir tų dažnų kelionių, kurias ji paskutiniu metu vykdė sostinėn, su vyru arba viena, pasiklausyti koncertų.
    Žiemą gimdydama ji mirė, palikusi sveiką, tvirtą kūdiki. Smūgis buvo toks netikėtas, šiurpus, jog valdininkas, nežmoniško sielvarto prislėgtas, vos nepasmaugė prie gimdančios budėjusio daktaro. Jo reikalavimu mirusią apžiūrėjo sostinės daktarai ir, pasitenkinę trumpu konsilijumu, išteisino miestelio gydytoją.
    Našlys tartum pamišo. Iš grasymų daktarui jis puolė į visišką neviltį, ramią ir ilgą. Niekas jo nematė viešumoje, o jei kas matė - nelengva buvo pažinti, - visai susmuko. Gerbdamas mirusios atminimą, kambariuose jis paliko, kaip stovėję, visus jos daiktus, ir fotografui užsakė padidinti vieną jos paveikslų. Kalbėjo, kad nelaimingasis ties paveikslais išsėdįs kiauras naktis. Romantiškoms miesto būtybėms parūpo iš žmogaus nulipdyti kažkokį nekrofagą: sukuždo, kad valdininkas mirusią tebelaiko namuose, o jos vietoje į grabą įdėjęs drobės rutulį.
    Blogų romanų sujauktos galvos buvo linkusios tikėti ir šia legenda.
    Kūdikis tuo tarpu augo pas valdininko žmonos seserį. Tėvas, išgyvenęs skausmingą, žiaurią žiemą, pavasarį atsipeikėjo. Sunkiai aptariamas kančias ir sielvartą jame pakeitė nykus ilgesys, bodėjimasis. Šaltai ėmęs svarstyti, našlys suprato netekęs ne tik žmonos, bet ir tų mažų, jaukių paslaugų, tos lipšnios tvarkos. Rytą kėlęs jis neberasdavo iš vakaro padėtų kojinių arba rankogalių sagos, iš įstaigos grįžus nieks nepakišdavo jam sušildytų šlepečių. Pietauti pavėlavęs, jis sriuobdavo ataušusį viralą. Dantį ar galvą sugėlus, nebuvo rankos, kuri vienu prisilietimu sumažintų skausmą. Jis nebeteko ir patarėjo, su kuriuo įprato svarstyti, ar verta pirkti tą ir tą, ar gerai jis pasielgs, neatsakęs į šį laišką.. Tik dabar jis pasijuto, kaip stipriai spėjo įaugti į šeimą. Ir buvo lyg be savęs.
    Viskam ateina galas. Nukirsta šaka užsitraukia žieve, delčią pakeičia pilnatis. Ir mūsų valdininkas, mažumą užsimiršęs, apsiraminęs numetė gedulo raištį, pasirodė visuomenėj. Piršliaujančius jis nuramino pažadais našliauti iki grabo lentos.
    Ieškantis, sako, suranda. Ir įsivaizduokit sau, antrą našliavimo vasarą, grįžęs iš pajūrio, valdininkas parsiveža žmoną. Tokia staigmena daugelį nustebina. Moteris buvo visai jaunutė, paprasto siuvėjo dukra, žalsvai vandeningomis akimis, ir miestelio damos iš karto ją rado nepaprastai panašią į mirusią.
    Spinduliuojąs laime valdininkas tikrino, kad ne tik veidu, šypsena, bet ir būdu iki smulkmenų naujoji panaši į pirmąją. Jis net ir dabar negalįs atsipeikėti kaip, pirmąkart ją pamatęs, krūptelėjo, tartum būtų akis akin susidūręs su velione.
    Nedaug reikėjo, ir naujoji būtų išstūmus iš valdininko atminties senosios paveikslą. Tarpais jis net savęs klausdavo: kuri jų originalas ir kuri pamėgdžiojimas? Trumpu pažinties laiku nespėjęs atidengti kai kurių moters dorybių, jis dar labiau apsidžiaugė, kai po vedybų atrado ją ne tik sumanią, šeimynišką, bet ir visa siela jam atsidavusią. Dorybes vėl sekė talentai: mezgime, kulinarijoje, na ir kitoki, kasdien beveik nauji, išskyrus gal dainavimą. Atvežta iš gausios, neturtingos šeimos, kur adata ir žirklės daugeliui jos narių buvo vienintelė priemonė išeiti gyveniman, mergaitė, sužavėta valdininko namų blizgesiu, apsvaigo pasijutusi šeimininke visų tų mažų niekų ir baldų, lyg kūdikis, pirmąkart patekęs žaislų krautuvėn. Ir nežinia, dėkingumą ar pagarbą vyrui ji palaikė meile?
    Kasdien pilnėjo jaunavedžių laimė. Tik viena valdininkas ir galėjo sau prikišti: kodėl taip ilgai nešiojo gedulą?
    Nedelsė vyras įvesdint žmoną visuomenėn, kur ji staigiu pasisekimu skynė sau simpatijas ir žadino slaptą draugių pavydą. Keli seni pažįstami vėl atrado neseniai prarastą jaukų židinį. Ir taip pora laimingų metų praslinko jiems kaip viena diena.
    Rodos, galėtumėm statyti po šitos pasakos tašką ir pavadinti ją nuobodžia. Tačiau, reikėjo atsitikti... Be to "atsitikti" - nebūt nė istorijos arba, kaip sakoma: be kiaušinio nebūtų nė viščiuko.
    Valdininkas savo namuose darė remontą. Statė naujas koklines krosnis, klojo parketą ir keitė sienų apmušalus. Nuplėšdami senuosius apmušalus, darbininkai atrado už jų užkištus du rausvai šilkinio popierio, smulkiai prirašytus, lapukus. Juos nunešė šeimininkui. Valdininkas, permetęs akimis, tuojau susidomėjo radiniu. Sekdamas žodį po žodžio, nepasijuto išėjęs į sodą ir dar nepasiekęs suolelio, atsirėmė į didelės liepos kamieną: šilkinio popierio lapukai suvirpėjo jo rankose, galvoje aptemo. Sukilusios mintys lenktyniavo su gulsčiu, nelygiu raštu. Prabilo nelaukta paslaptis. Tai buvo du meilės laiškai, rašyti mirusiai valdininko žmonai. Kiekvienoje eilutėje jos vardas buvo linksniuojamas iki devynių mažybinių, apipintas banaliais, aistringais palyginimais. Vienoje vietoje nežinomasis rašė: "Šimtus kartų bučiuoju guolį, kurį lietė Tavo kūnas ir pagalvį, kur ilsėjosi Tavo dieviška galva... Svaigdamas laukiu, kada vėl laikysiu Tave savo glėby. Brangioji, nekankink manęs, atvažiuok trečiadienį. Jei tas apkerpėjęs rąstas, kaip tu vadini senį, užsigeistų važiuoti drauge, ištrūk mieste nuo jo. Apsimesk, kad suskaudo dantį ar kitaip ir kad tau reikia pas dantistę... Žodžiu, kaip visuomet, toje pačioje vietoje". Kitam laiške buvo minima, jog tarpininkaująs jiems kažkoks B. išsikelia pavasarį i naują vietą. Meilužis reiškė susirūpinimą, kaip ateity bus galima perduot korespondenciją.
    Velionė, kurią vyras laikė angelu, kuri piktinosi iš pažiūros tokiomis kasdieniškomis muziko nedorybėmis ir kurios ištikimybe nebuvo abejojęs nė vieną akimirką, pasirodo gudriausiu ir pikčiausiu būdu jį apgaudinėjusi su tuo pačiu muziku. Kas galėjo spėti, kad visos jos ašaros, juokas, pasiilgimas buvo tik priedanga, apsimetimas, demoniškos šelmystės kaukė, po kuria slypėjo antrasis, tikrasis veidas?
    Sakoma, auksą pažįsti iš jo žėrėjimo, sąžiningumą iš paskolos, gyvulio jėgą iš jo naštos, o moters - nėr kaip pažinti.
    Tokiu būdu paaiškėjusi tiesa vyro sieloje juodu debesiu aptemdė ne tik velionės atmintį, bet sunaikino ir tikėjimą bet kokia ištikimybe.
    Užuot metęsis į bergždžius apgailestavimus arba užmarščiai palikti suvėluotą kerštą, šis žmogus pasviro į kankinančias abejones ir įtarinėjimus. Kartą apgautas, apgavystės bausmės išvengus, jis už kažin ką pasauly nenorėjo būti auka antrą kartą.
    Likimas taip norėjo, kad antroji žmona jį tikrai mylėtų, bet elgtųsi kaip pirmoji. Pirmosios kuklumas, šeimyniškumas, angeliškas nekaltumas buvo apsimestinis, tuo tarpu antrąją iš tikrųjų puošė minėtosios dorybės. Pavydu užnuodytas vyras ėmė akylai ją sekti. Ir greitai jos visi gerieji privalumai nelaimingojo akyse pavirto tos pačios melo kaukės grimasomis. Savo atminty jis stengėsi perkratyti visus antrosios žmonos pažįstamus, visus balius, kada ir su kuo ji šoko, kada ir kas ją lydėjo. Apsilankančių namuose draugų žvilgsniuose jis stengėsi atrasti tą naująjį suokalbininką ir klaidžiojo nuo veido prie veido, nuo šypsenos prie šypsenos. Jo įsivaizdavimas pasiekė tokią ribą, jog palikęs įstaigoje darbą, jis bėgdavo namo, dairydavosi paloviais, kur pradėjęs kelionę mesdavo ją pusiaukely, skubėdavo atgal ir vidurnaktį įsiverždavo į miegamąjį su paruoštu kišenėj ginklu. Išsiruošus žmonai į krautuvę ar pas drauges, jis valandėlės nepasėdėdavo, kad fantastiškiausi vaizdai ir svetimoteriavimo scenos nepradėtų plūst jam į smegenis. Ir nelaimingajai peržengus savo namų slenkstį, jis pašokdavo ir sekdavo ją.
    Moteris buvo tokia kūdikiškai nekalta, jog nesumetė įtarti dargi vyro įtarinėjimo. Geriau įgudus ir žinanti meną tramdyti vyrus kita jos vietoje gal būtų mokėjusi pavyduolio aistras nukreipti nepavojinga vaga ir vieną gražią dieną būtų įrodžiusi, kad jis kvailiausiu būdu išsigando tik savo šešėlio.
    Negalima pasakyti, kad moteris visai nepastebėjo tam tikro vyro atšalimo, staigių ir ryškių permainų jo elgesy ir būde. Ji pastebėjo, bet nesugadinta ir dar kartą naivi, ji tikėjo jo žodžiais... kad jis truputį negaluoja.
    Juo nekantriau vyras siautėjo ir puldinėjo, juo mažiau vyko rasti žmonos kaltės įrodymų. Toks nepasisekimas dar labiau užkūrė pragariško pavydo ugnį, ir dabar jau kiekvienas jo liguistos vaizduotės gamintas melas ėmė jam atrodyti gryniausia tiesa.
    Nebuvo dienos, valandos, kad vyras galėtų nors akimirkai pasprukti iš šios pamišimo būties. Miegodamas jis taip pat neturėjo ramybės, nes sapnai, vienas už kitą klaikesni, jį žadino, ir pabudęs jis grabinėjo, ieškojo, slankiojo.
    Kartą guldamas vakare, valdininkas išgirdo, kai ties laiptais, lauke, kažkas kuždėjosi. Sulaikęs kvėpavimą, jis pasiklausė. Taip, tai nebuvo jokios abejonės. Jo klausa, kaip ir regėjimas, paskutiniu laiku apgaulinga iki tobulybės, atskyrė net paskirus meilužio žodžius. Žmona tik neseniai buvo išėjusi kieman ir įtartinai užtruko. Vyras pakilo ir katino šuoliu, vienmarškinis, atsidūrė prieškambary.
    Tuo pačiu laiku ji tekina įbėgo ir patamsy užgriuvo ant vyro. Jos paprasčiausias ir natūraliausias tokiu atveju lengvas krūptelėjimas ir riksmas ją pražudė.
    - A, prakeikta!! - suriko netekęs lygsvaros žmogus, įtikėjęs kad ji išsidavė, ir kietais nagais įsikabino jai į gerklę. Ji ištrūko, nesuprasdama, kas atsitiko, manydama vyrą išėjus iš proto. Tuo metu, kai virtuvės šviesoje pasirodė jos išblyškęs, siaubo iškraipytas veidas, valdininkas trenkė jai į galvą svariomis krosnies žnyplėmis. Vieną, antrą ir trečią kartą. .. Kol nesuvaldomas siautulys ir pamišimas atėmė jėgas. Niekas jos negalėjo išgelbėti, nei šauksmas, nei maldavimai...
    Taip ji užmokėjo gyvybe už Ievos nuodėmes ir už savo nesumeluotas dorybes.
    Pasakotojas baigė, ir traukinio bendrakeleiviai valandėlę tylėjo. Daktaras, visą laiką vienmarškinis sėdėjęs aptatiniame guolyje, tik dabar palindo po antklode, bet greitai vėl atsisėdo ir paklausė:
    - Kaip? Iš tikrųjų ji neturėjo jokio meilužio?
    - Ne. Vidurnaktį atvežta ligoninėn ji dar kalbėjo. Visa tai buvo vyro vaizduotės padaras, - pridūrė keleivis.
    - Keista, - ėmė samprotauti daktaras, padėjęs rankas po galva, žiūrėdamas į vagono lubas, - žmonės bejėgiai valdyt šitokias savo aistras. Mes kenčiame dėl mūsų pačių ydų daugiau, negu nuo visų kitų nelaimių...
    Ir netrukus jis pridūrė:
    - Antra "Krekerio sonata"!
    - Man rodos, ponas daktare, ji turi visus reikalingus bruožus, kad ją pavadintume miesčioniška, - atsikirto, lupdamas obuolį, trečias keleivis, nesveikai rausvais skruostais, storais trumpagerio akiniais, jauno mokslininko tipas. - Pinigas ir išskaičiavimas, godumas ir pavydas, baimė ir egoizmas - Štai aistros, kurias puoselėja mūsų gyvenimas, savo išspaudomis kasdien maitindamas laikraščių kriminalistikos ir anekdotų skyrius... Ir tie vedybų farsai! Tik pasižiūrėkime į mūsų gadynės šeimas, į vadinamuosius šventus židinius, kuriuose rusena viskas, tik ne meilė! Ir kaip tie židiniai sulipdyti, kokiais ryšiais ir kokiu pagrindu susiriša poros!? Štai, dar vienas tokių mezalijansų pavyzdys…
    Mokslininko tipas, supiaustęs griežinėliais obuolį, drauge su popierio padėklu ištiesė daktarui, paskum teismo žmogui, likusį atsikando pats ir ėmė pasakoti:
    - Šią vasarą su reikalais nusibloškiau į krašto gilumą. Vienos bažnyčios archyvuose patikrinęs keletą mano darbui naudingų faktų, ruošiausi jau grįžti, kai galvon dinktelėjo mintis aplankyti išgarbintuosius Lizdeikius, kurie buvo nepertoliausia nuo šios vietos. Man pasakojo, kad su savo galybe ežerų, salų, su aukštais, pušynais apžėlusiais, kalnais Lizdeikiai prilygsta gražiausiems Suomijos kampams.
    Ilgai nesvarstęs, pasisamdęs vežiką ir anksti rytą kėlęs, pusryčiams jau buvau vietoje, pakely mažai ką matęs iš tų žadėtųjų stebuklų. Tiesa, norą žvalgytis atėmė įnikęs lietus, kuris tirštu debesiu užstojo vaizdinguosius kalnus ir tarpais atsiskleidusias panoramas į ežerus. Nutariau laukti, kol prasiblaivys.
    Užsukęs traktoriun, pasiprašiau arbatos ir ėmiau dairytis pro langą į patižusią liūdną miestuko gatvę. Buvo tuščia ir nyku, kaip esti nyku tuose provincijos užkampiuose, kur aukšti cemento šaligatviai, kiemai, juose perkaršę šunys, net krautuvių languos sudėliotos prekės atrodo turį tik vieną paskirtį: didinti liūdesį ir skurdą.
    Man besižvalgant, kitame gatvės gale pasirodė žmonių būrys. Iš pradžių maniau, kad tai lydi numirėlį, bet greitai supratau apsirikęs: nebuvo matyt grabo, ir priešaky moterų, vyrų, daugybės vaikų ėjo du policininkai.
    Tarp jų, nuleidęs galvą, vienplaukis, užpakaly sukryžiuotomis rankomis, žingsniavo kokių trisdešimt penkerių metų vyras, petingas, aukštas. Jo galingas, palenktas sprandas raudonavo lyg žaizda, nuo kurios driekėsi atplėšto švarko lopinys. Tiek policininkų, tiek palydovų veiduose buvo kažkas rimta, sustingę ir rūstu. Namų durys, langai, pro kuriuos traukė keistoji procesija, bematant užsikimšo smalsuoliais, nors prieš valandėlę tie patys namai atrodė tušti ir išmirę.
    Traktyriaus savininkas, pamatęs minią, taip pat šoko laukan, nebaigęs piaustyti dešros, šūktelėjęs man:
    - A, va, Kostę gabena!
    Tuo pačiu laiku suimtasis kilstelėjo galvą, pasižiūrėjo į langą, ties kuriuo sėdėjau, ir mūsų akys susitiko. Suimtojo žvilgsny pajutau kažkokį drovumą, baimę, o kartu piktą grasymą ir nenoromis nuo jo atsigręžiau.
    Būrys dundėdamas perėjo medinį tiltą, pasisuko už bažnyčios, ir dingo.
    - Nebėr dabar jam gyvenimėlio! - tarė grįžęs smuklininkas, vėl ramiausiai nusitverdamas dešrą, kurios paskum negalėjau praryti nė vieno kąsnio.
    - Už ką jį suėmė? Kas jis toks? - paklausiau.
    - Nagis, mūs bankierius. Kostė Bankierius, kaip jį čia vadino. Pons, tur būt, iš toliau, kad nežinote. Oje, koks jis buvo didžiūnas! Iš procentų dvejus namus pasistatė, ką dabar vienam paštas, o antram - felčeris. Katrie iš jo skolino, vis dvigubus vekselius su juo pasidarė. Dabar šneka, kad jo gyvo nepaleis, o namus valdžia perims. Neduok, Dieve, nė man nė mano priešui tokio lobio ant svetimų kraujo! Tai, kokių baisių žmonių atsiranda! Ištrūkęs jis buvo iš kalinio. Visą mėnesį slapstėsi aplink, sako, norėdamas dasikast iki kalvio, katras jį įdavė. Vakar jį suėmė Gurklių ir mūs policija ir dabar vėliakos atgal pristato.
    - Bet jūs man nepasakėte, už ką jį suėmė? - nekantriai pertraukiau smuklininką. - Už per didelius procentus?
    - Oje, ne, ponas! Kas už tą! Kad jis dvi pačias nukėglino. Vieną po kitos. Gal būtų ir trečią nukėglinęs, tik kad jam pamaišė.
    - Kaip tai nukėglino? - vėl paklausiau, nesupratęs to keisto žodžio.
    - Na, taip ponas... į kapus nuvarė. Tą, kur pirmą apsivedė, iš užužėrių, rauplėta buvo ir kurtinė. Per triūbelę jis su ja kalbėdavosi. Nepagyveno jis su ja metų, po krūtine ylą suvarė ir palaidojo. Paskum antrą susirado, seną. Ta lėles vis rėdė. Sako, ar dvi dėžes su kraičiu tų lėlių atsivežė. Iš didelio dvaro ją paėmė. Ir šitąją nukėglino, vis su yla. O kaip jis abi mylėjo, kad būt matę! Ant rankų nešiojo. Kad būdavo eina, vis po ranka... Rodos, didesnės meilės nė tijatruos neparodys. Kai tą pirmąją laidojo, žiemą, tai gyvus vainikus iŠ Kauno vežė, o antrąją ir dar puikiau: grabą su glazumentais nupirko, visiems elgetoms po litą davė. Čia nieks taip ir neatsimena, kad kada buvo. Ir vis dėl žmonių akių, žiūrėkite, darė. Apsimetimas toks jo buvo...
    - Kodėl gi jas žudė?
    - Dėl kraičio, pons. Kai vienos atsikratė, žiūrėkite, jis gali jau už kitos griebtis. Tokia fantazija jam atėjo į galvą... pasipelnyti. Kai jis čia iš kitų kraštų atsikėlė, gal kokį pustūkstantį turėjo. Dar pasiskolino kiek, matociklą pardavė ir užsidėjo arbatinę… Paskum manufaktūrą. Tik kažin kas jam nesisekė, ir gana. Tada, žiūrėkite, metė viską ir susipiršo su ta rauplėta bajore. Septynis tūkstančius grynais paėmė, dar tris valakus žeme. Iš antros kaži ar ne dusyk tiek gavo. Bankierium pasidarė. Tuojau dvejus namus išsimūrijo. Ve, galvočius, sako, žalvočius, o ant galo ir kvailas… Nieks nebūt ir žinojęs, kad ne jo paties liežuvis. Sykį mūs kalvis nuėjo pas jį šimtinės pasiskolint, ir girtą rado. Sėdi išsikerplėšinęs, sako, Kostė Bankierius gal dešimt lyterių pasistatęs ir dainuoja sau vienas. Dainuoja, girdi, galvą krato ir giriasi, kad jeigu panorėtų - bažnyčią nugriautų ir kitą, su dešimčia bokštų pastatytų. Pasisodino ir tą kalvį už stalo ir kažikaip ten išėjo, tik kalvis vis tos šimtinės prašėsi. Kostė Bankierius ir suriko ant jo: ko čia zyzi, girdi, lyg uodas? Vesk seną karvę, ir bus pinigų!. . Kalvis iš pradžių nesuprato, o tada, paikų minčių pilnas, Kostė jam ir paaiškino... Atradai niekam tikusią, girdi, su kraičiu, ir vesk. Apsivedei - tu su ja čiūčia liūlia, gražiuoju, kad žmonės matytų tave mylint. Po kiek laiko, girdi, ir paleisk tu žinią, kad pati serga. Tada, girdi, tu jai ylą po krūtimi, ir priimk, Dieve po dešinei.. Tu jau turi šitos pasogą... Paskum ieškok kitos, ir kitą su yla.
    Kalvis, sako, aš ir tuokart nieko blogo nepagalvojau. Tik pasižiūrėjau į Kostę, nusijuokiau sau iš jo meliodijų, o jis susyk kad duos man į kaktą delnu, kad suriks: - A, jau tu velnią manai?!
    Po to kalviui neišėjo ir neišėjo iš galvos tas pasakymas apie ylą. Neiškentęs jis prasitarė vienam, antram. Kalba pasiekė tos bajorės ir tos rauplėtosios gimines. Tie davė žinią kur reikia ir pareikalavo jas atkast. Iš trijų garsiausių daktarų komisija atvažiavo. O, kiek čia buvo svieto! Visos kapinės apgultos, visos šalymės. Bėgo žiūrėt iš kaimų. Tik į vidų nieko neįsileido. Atkasė jas ir sako taip, lyg vakar pašarvotos: sveikos, baltutės. Po abiejų kairiosiomis krūtimis rado tabako grūdo skylutes. Kostė Bankierius dar iš pradžių gynėsi, bet neilgai. Kai juos tardytojai su kalviu suvedė akis į akį, žmogžudys perkando liežuvį, nusispiovė kraujais ir suriko: - Ko jūs norite iš manęs? Dabar būčiau vedęs trečią, jauną ir gražią Būčiau ją mylėjęs...
    - Įdomu, kodėl jam prireikė ylos? - pasiteiravau, ir mano gerklėj kietu kaulu sustojo duonos kąsnis.
    - Gal dėl to, kad jeigu būt kas iškilę, žiūrėkite, ne taip greitai įtars... po krūtimi... O kas ten susigalvos ieškot? Jau jis tokią fantazija turėjo pons, - atsakė smuklininkas ir pakilo atnešt arbatos.
    Tačiau aš atsisakiau nuo naujos stiklinės. Gatvė dabar vėl buvo tuščia ir dar nykesnė. Vietomis jau telkšojo balos, kuriose pliurzė antys, o ant šaligatvio pamačiau tysančias, greičiausiai šunų atvilktas, avies kojas. Mano krūtinę suspaudė ilgesys, noras ko greičiausiai bėgti, pasprukti iš to užkampio, panašaus į kapines.
    Nelaukęs, kol praeis lietus, gerai nė nepradžiūvęs, nepamatęs nuostabiųjų Lizdeikių reginių, sėdau ir išvažiavau.

***

    Pasakotojas, gyvai ir sultingai perdavęs smuklininko kalbą, nutilo. Tylėjo ir kiti. Netrukus visi sugulė. Advokatas, apsikamšęs antklodę, paprašęs manęs užgesinti šviesą, atsigręžė į sieną.
    Stebėdamas vagono lubose ryškėjančius ir nykstančius mažų stotelių žiburius, aš ilgai dar neužmigau Iš ką tik girdėto stengiausi savaip nubrėžti novelių planą, tačiau istorijos nepasidavė vaizduotės melui, gal būt, dėlto, kad jos prašoko bet kokį rašytojo išmislumą.
    Galų gale jas nutariau atpasakoti pačių keleivių žodžiais.