TĖVAS

    Šiandien aš tai atsiminiau, sėdėdamas prie židinio ugnies...
    Buvau penktas vaikas šeimoje. Kai aš atsiradau, menkutis ir silpnas, niekas manimi nesidžiaugė. Motina nusprendė, kad jai ir kūdikiui bus geriau, jei jis neišgyvens. Aš išgyvenau ir motina pasižadėjo, kad tai jos paskutinis, nors panašiai ji buvo sakiusi po trečio, o paskum ir po ketvirto.
    Pradedant vyresniuoju ir baigiant manimi, visi broliai buvo lyg vienos ankšties žirniai, tik nežymiai vienas kitą prašokę ūgiu. Ritomės beveik kasmet, vienas kitą stumdami iš lopšio, varžydamiesi dėl motinos krūties ir klikiais balsais reikalaudami savo teisių. Motina, nuolatos sunki, pati apie tokią savo būklę sakydavo: "Vienas po kaklu, antras po širdimi".
    Kai susilaukiau trejeto metų, lygiai tą pačią dieną mano tėvą, malūno darbininką, du miltuoti vyrai parnešė negyvą. Jį pagriebė šeštarnės ir visą pusvalandį blaškė, kol sulaužė rankų ir krūtinės kaulus.
    Tas įvykis giliai įsibrėžė į mano sąmonę, anksti ją pažadinęs iš kūdikystės sapnų. Atsimenu, kad tėvą, visą kruviną, ilgai motina laike savo glėbyje ir jos verksmas, panašus į vieną nepasibaigiantį i-i-i buvo girdėt kitame gatvės gale. Visi keturi broliai, pamatę įneštą tėvą, išsislapstė, ir jų alpulingas raudojimas atsiliepė iš lauko. Greitai namas prigūžėjo kaimynų, o tarp jų atsirado ir dėdė Motiejus, su viena balta akimi, kuris mėgdavo uostyti tabaką ir už ausų kilnoti vaikus, vadindamas tai "zuikio gira".
    Vakare tėvą jie paguldė vidury aslos, ant dviejų lentų, nuo galvos iki kelių uždengę drobule. Naujai atėjusios moterys retkarčiais prisiartindavo prie gulinčio, kilstelėdavo drobulės kraštą, pasižiūrėdavo ir vėl atsitraukdavo. Paskum jos tarp savęs kalbėjosi, kad negalima atskirti kur veidas, kur rankos...
    Tą kartą žmonės buvo visai kitoki, negu paprastai: jie nerėkavo, tarp savęs kalbėjosi tyliai, paslaptingai. Barzdotasis račius, kuris, būdamas girtas, visuomet po langais šaukdavo "kakariekū", stovėjo prie durų ir, baugiai mirkčiodamas, abiejomis rankomis maigė kepurę.
    Visą naktį buvo pilna svečių, degė žvakės, giedojo. Tvankiame kambaryje dvelkė vašku. Motina daugiau nevaitojo. Ji tupėjo asloje, prie pašarvotojo kojų, tarp dviejų kaimynių, baltutė, gražiai susišukavusi ir lingavo galvą, tartum migdydamosi.
    Kitą rytą tėvą įdėjo į grabą, ir keli vyrai, jį pakėlę, išnešė į dėdės Motiejaus vežimą. Gatvėj jau lūkuriavo žmonės, susimetę į būrį. Vienas malūno darbininkų, vakar atnešusių tėvą, mosuodamas rankomis pasakojo:
    - Jei būčiau kiek anksčiau atbėgęs... Na, kas galėjo žinoti?! Kai sustabdėm girnas, ištraukėm - dar krutėjo. O kad būt padejavęs, ar aiktelėjęs - nė sykio...
    - Priėmė kankinio vainiką, varguolis, ir lengva jam, - atsiduso moteriškė, - o kaip su tais pipirais dabar be jo, tai motinai?
    Mes, vaikai, apsėdom grabą iš šonų, pora vėliauninkų su kamžomis stojo priekyje. Dėdė Motiejus timptelėjo vadžias, ir vežimaitis pasijudino.
    Diena buvo skaisti, šviesi. Tirštai sužydusios vyšnios, sakytum taip pat įsivilkusios į baltas kamžas, tęsėsi visa ilgąja miestuko gatve, kažkur kelio gale susiliedamos į vieną didelį, baltą debesį, iš kurio kyšojo tik drėgni ir žvilgą nuo ryto rasos namų stogai.
    Iš bažnyčios visi patraukė kapinių pusėn. Greitai procesija išklydo į atviras kalvas. Varpo balsas kaskart tolo, silpnėjo, prasmegdamas begalinėj laukų platybėje. Saulė kilo vis aukštyn ir aukštyn. Daugelis palydinčių ėjo vienplaukiai, braukdami rasojančias kaktas.
    Kapinėse visus priglaudė ūksmingi medžiai. Ant ką tik supilto geltono smėlio kupsto, prie kurio artėjo grabas, bruoždamasis į nusvirusių beržų šakas, buvo numestas kažkieno švarkas. Iš žemės išlindo įraudusi vyro galva, o netrukus ir visas jis išsikabino, sviedęs kastuvą. Iš visų pusių, lyg kokią retą naujieną, žmonės apstojo šviežiai išraustą duobę.
    Visiems suklupus, kunigas, užsidėjęs keturkampę kepurę, nesuprantamais žodžiais, lyg sau, po nosimi, iš knygos atskaitė maldą, pašlakstė duobę, ir grabas, palaikomas rankšluosčių, lėtai ėmė leistis. Pirmajam nuberto smėlio žiupsniui dusliai subildėjus, dėdė Motiejus privedė mus ir pamokė, kaip reikia atsisveikinti su tėvu, kuris niekad daugiau nesugrįš. Kaip ir broliai, aš paėmiau smėlio užsižiūrėjęs į žaismingai dirbančius kastuvus, kurie vis pylė ir pylė į duobę. Kai ji prisipildė, ir dargi viršum jos išaugo pailgas kauburys, atsiminęs dėdės žodžius, prispaudžiau prie to kauburio ir savo delne sušildytą smėlio bandutę.
    Kapinės greit ištuštėjo. Medžių šlamesys vis smarkiau įsigavo. Pro gležną jų lapiją sutvisko juodas, saulę užgožęs debesys. Pabūgę lietaus, išbėgiojo paskutinieji, tik du senukai, susikabinę rankomis, pasiramsčiuodami lazdomis, čežėjo žvyro takais, kažko ieškodami tarp apleistų, įdubusių ir sodria žole subujojusių kapų.
    Motiną, kuriai pasidarė bloga ir kaimynės buvo nusivedusios į šalį, mes radome už vartų, įsikniaubusią į račiuvienės petį. Truputį pasulpsčiusi, skarutės kampu ji nusivalė veidą, atsisėdo į vežimą ir pasiėmė mane ant kelių. Kuinas gyvai sukindavo tuo pačiu keliu, vėtydamas širmus karčius, tik jau su lengvesne važta.
    Po ilgai užsitęsusios tylos, gal norėdamas visus nuraminti, dėdė Motiejus tarė:
    - Kaip nors jau šitai, kągi dabar, juk, ana, va, ot ir ką tu žmogus .. reik ramintis, ir gana…
    Gausus ir nieko nepasakąs dėdės žodingumas, o ypač kai jam reikėdavo ką nors svarbų pareikšti, tais laikais man atrodė tikra jo gudrybė, suprantama tik dideliems.
    Nepasiekęs didžiosios gatvės, mūs vežimas pasuko dešinėn ir ėmė kopti kalnan. Šią liūdną valandą dėdė mus sumanė pralinksminti ilgesne, bet ir vargingesne kelione pro seną perkūnų nuskaldytą ąžuolą, kuriame buvo gandrų lizdas. Tos aukštumos buvo visų mėgiama pasivaikščiojimo vieta. Iš čia, kaip dėdė tikino, galėjai matyti penkių parapijų bažnyčias.
    Kelionė baigėsi pačiu liūdniausiu būdu, kai Motiejus, po visų aprodymų, pasuko malūno pusėn. Tai buvo artimiausias kelias namo. Motina, lyg kas būtų jai į širdį smeigęs, išvydus malūną, vėl pradėjo balsu šaukti. Mes visi sužiurom į baltą, putojantį ir ūžiantį vandenį. Brolių veidai ištyso, tartum jie pirmąkart būtų kažką baisų ir nepaprastą sutikę. Miltais apdulkęs trobesys su besisukančiu milžinišku rekėžiumi šį kartą tikrai buvo panašus į artėjančią, grasančią baidyklę.
    Ilgai po to aš neišdrįsau prisiartinti prie malūno, ir ilgai mano sapnuos jis dar vaidenosi.

    ***

    Po tėvo mirties namai atrodė tušti. Niekas neišdrįso pirmauti, kelti balsą, ir net dėdė mūsų nekilnojo už ausų. Kurį laiką mes pasijutome, jei ne laimingesni, tai nors pranašesni už kitus. Kaimynai mums rodė meilę, stabdė praeinant, šnekino, kvietėsi pas save, - kuo galėdami vaišino. Gatvės draugai, iš pradžių dalinęsi savo žaislais, greitai ėmė pavydėti visų mums teikiamos globos ir garbės.
    Kitą rytą po laidotuvių motina atsikėlė švintant, pašildė vakarykščią bulvienę, vyriausiam broliui nurodė, kuo ir kaip mus pavalgydinti, ir išėjo. Grįžo ji tik vėlai naktį, šlapia nuo kojų iki galvos, su žagarų glėbiu. Paskum kasdien ji taip kėlėsi ir ėjo ravėt daržų, nešt turtingesniems miestelėnams vandenį, skalbt arba į baidokus kraut malkas. Nekartą iš tolo ją mačiau bėgančią į laivą aukšta, siaura lenta, pasikaišiusią sijoną, su prikrautu malkų karu. Jos tamsiai įdegęs veidas blizgėjo saulėje, blauzdos švytravo greit, kaip ratų stipinai. Tokia ji man nepaprastai patiko ir buvo graži.
    Vasarą mes niekuo negalėjome skųstis. Atsikėlę vis ką nors rasdavome po pagalviu arba padėta tiesiog prie burnos. Krosnies žarijose visuomet būdavo kas nors šilta ir skanu. Kiekvienas stengėmės vakare motiną sutikti su kuo didžiausiu dorybių glėbiu, nes ji būdavo duosnesnė tiems, kurie neišdykavo, neskriaudė kitų. Tačiau rudenį išplaukė laivai, sušvilpė pro kertes šaltas vėjas, sustingo žemė, ir motina vis dažniau ėmė neišeiti iš namų. Bet dėl to nebuvo geriau: žiemai atėjus, nuo stalo išnyko mėsa, net pienas. Jeigu spręst iš motinos karštų pokalbių su dėde Motiejumi, visi tie daiktai: baidokai, ruduo - turėjo ryšį su atsiradusiais nedatekliais.
    Dėdė, linguodamas galvą, sakydavo:
    - Aš jau seniai pravalgiau savo arklį... O ką daryt? Jei taip toliau eis, susilauksim bado..
    - Dar tau ne taip... tu vienas O kur man dėtis su tais?! Neišmaitinsiu... jau matau, kad neišmaitinsiu.. Kitusyk taip užeina, - rodos, paimčiau visus ir palįsčiau po ledu... - kalbėdavo motina.
    - Ką jau, šitai, ana, va, kaip nors, gal pavasarį piemeniu kur vyresnį nusamdys, ar ką, - ramindavo dėdė.
    - Turtingi bėdavoja, kad jų miršta, neišgyvena, o kad mano nors vieną žemė atimtų, nors vienu našta sumažėtų, - sielvartaudavo motina. Kai tik ilgiau ji neišeidavo skalbti, nešioti miestelėnams vandens, - darydavosi pikta, ir nė vienas mūsų neišvengdavo jos rūstybės. Jei išdrįsdavo kuris susiraukt, paragavęs miltais blėstos pliurzės, - ja viena beveik ir matinomės, - arba įkyriau pareikalaut ko nors skanesnio, motina užsidegdavo, ir nepajusdavome, kai mūsų ausys sutraškėdavo jos rankų žnyplėse.
    - Turit po nosimi ir ėskite! Išgrusiu ubagais, tai žinosite! - grąsindavo.
    Bet po šitokių audrų, išblaškiusių mus pasieniais, ji tuojau pat atsileisdavo. Surankiojus visus, nušluosčiusi ašaras, nuvaliusi nosis, - vėl būdavo gera. Glostydama mane, paprastai ji sakydavo:
    - Varge tu mano... Reikėjo tau atsirasti. Negana buvo tų. keturių burnų!
    Kartais tokiomis atlydžio valandomis ji sodindavosi mane, kaip jauniausią, ant kelių, apgniauždavo mano rankas savo rankomis, pakišdavo mano galvą po savo smakru ir supdamos imdavo dainuoti. Dainuodavo ji su ypatingu liūdesiu balse, plačiai atidariusi akis. Jos veidas pasikeisdavo, darydavosi ji kažkokia nepažįstama, ir tada jos bijodavau.
    Šalčiams prasidėjus, motina vėl kasryt dingdavo iš namų. Grįždavo vėlai. Saulei nusileidus, mes užsisklęsdavome duris ir, prisišlieję vienas prie kito, stengdamiesi nesidairyt į tamsą, kur dažnai pasirodydavo šiurpios būtybės, imdavome laukti. Visai sutemus, praeidavo lazda į sieną baksnodamas aklas elgeta. Jis visuomet lazda baksnodavo ir mosuodavo ja prieš save, patvoriais ieškodamas kelio. Paskum, daug vėliau, šaukdamas po langais "kakariekū", nudundėdavo girtas račius. Nesulaukę motinos, sušniurę, įsikibę vienas į kitą, užmigdavome. Tik kai išgąsdintas sapnų vidurnakčiais pabusdavau, ją matydavau pasilenkusią prie balanos: lopančią arba plaunančią mūsų skarmalus.
    Jei tik motina kokią dieną pasilikdavo namie, tuojau atsirasdavo dėdė Motiejus. Įėjęs apledėjusiais ūsais, trindamas sušalusias rankas, sakydavo:
    - Kas čia bus, kas čia bus?! Išstips paukščiai ir žvėrys!
    Jis nešiojo tėvo kailinius, kepurę ir sekmadieniais skolindavo jo paliktą skustuvą, kurio dėdei nepavyko išvilioti iš motinos, nusprendusios kad tai turį palikti vienam iš sūnų. Pauostęs iš geltonos dėžutės tabako ir išsičiaudėjęs, senis visuomet mokėjo ką nors tokio papasakoti, kuo motina stebėdavosi.
    Tik nuo kurio laiko dėdė su motina pradėjo vesti kažkokius slaptus, nesuprantamus pokalbius. Nepaisant didžiausio mano smalsumo, sunku buvo įspėti, apie ką jie kuždasi. Dėdei slenkstį peržengus, štai, motina, ko anksčiau nebūdavo, tuojau sodina jį šiltesnėje vietoje, duoda išgramdyt pusryčių ar vakarienės likučius ir, pritūpusi greta, visa sužiurusi į Motiejų, klausia:
    - Na, kaip?
    - Tai, šitai, va, vis spiriasi biaurybė! - atsako dėdė. - Bijo tų tavo pipirų. Sako, dabar nieko, o po kiek laiko jie man bus kartūs.
    - O taip jam viskas būt gerai? - pasiteirauja motina, dar arčiau prisislinkdama prie dėdės.
    - Na, taip, ana, jis nieko. Taip tai visomis keturiomis... Viskas būt gerai.
    - Tai ką daugiau sakė? - vis klausinėja motina.
    - Ką jis daugiau sakys! Šią nedėlią jo nebus. Mat, prie to matoro, kur kulia, - mekaniku jis.
    - Mekaniku? - lyg nustemba motina.
    - Na, va, dabar, nežinojai?! Seniai mekaniku. Vyrs turi galvą!
    - Tai nei šiaip nei taip nepasakė?
    - Po nedėlios duosis matyt. Pas Šliomkę išgersim butelį, ir ant tikrųjų: ne, tai - ne, o je, tai - je...
    Išeinant dėdei, motina jį išlydėdavo glostydama ranką ir maldaudavo:
    -- Aš tau kažiką, Motiejau... Kaip nors, jau kaip nors prikalbėk... Juk ne dėl savęs aš... ne griekas man rūpi, tik tos penkios burnos...
    Tokios pakuždų kalbos, slaptažodžiavimas, numykimas ir mums, mažiems, nesuprantami riesti dėdės išvedžiojimai vis dažnėjo. Po kelių dienų jis vėl atkrypavo įšilęs, raudonas, berniškai, ant pakaušio, užsivertęs kepurę.
    - Tai, va, - gali kept pyragą! - pranešė Motiejus kažkaip styptelėjęs visu kūnu, ir patenkinta, gudri šypsena išskleidė jo ūsus.
    - Eik, jau eik, meluoji! - pašoko motina, paleidusi iš rankų nebaigtą lupti bulvę. Valandėlę ji taip stovėjo atviru, šviečiančiu veidu, nustebusi, tartum sumišusi ir staiga užsidengė priejuoste burną, lyg slėpdama juoką.
    - Dabar, šitai, ana! - skėstelėjo dėdė. - Sakau gi tau. Ilgai mislijo - ir šiaip ir taip. Girdi, bijau... kad nors du ar trys būtų, o čia - penki. Girdi, sunku man bus pakelt. Ant galo išgėrėm dar buteliuką, girdi: ė, kaip bus taip, - einu!
    Bet motina jau neklausė dėdės. Ji palengvėle atsisėdo, galva, kaip pakirsta, nusviro ant kelių ir ėmė krūpčioti.
    - Na, na, na, pradėsi! Ar žalias rūtas atsiminei? Verčiau man už tai krapštyk merikonišką…
    "Merikoniška" dėdė vadino tėvo skustuvą, paveldėtą kažkuomet iš brolio, gyvenusio Amerikoje. Šis iš pažiūros menkas daiktas seniui vis dar nedavė ramybės.
    Susarmatyta, motina liovėsi krūpčioti, išsišluostė akis, susitvarkė plaukus ir, šliurpčiodama nosimi, valdydamos, pasakė:
    - Tik man jų gaila... Kai pagalvoju, svetimas vis - svetimu. Neapkabins taip, nepamyluos… Tegul bus ir auksinis, o tos meilės jie neturės.
    Išeidamas dėdė išsinešė ir skustuvą, šį kartą jau negrąžinamai, nes motina, atiduodama jį, pridūrė:
    - Turėk sveikas! Dieve duok, Motiejau, kad tik tavo ranka laiminga būtų, kad nepadaugėtų man tų ašarų…

***

    Vieną naktį, kažkaip pabudęs, aš nepaprastai nustebau, pamatęs prie liepsnojančios krosnies, greta vienas kito, sėdint motiną ir nepažįstamą vyrą. Juodu sėdėjo ant suolo, beveik prisišlieję, sužiurę į ugnį, kurios rausvi atspindžiai žaidė susimąsčiusiuose veiduose, klajojo sienomis. Tarpais, ugniai prigesus, viską užgobdavo tamsa, abi galvos tartum susiliedavo į vieną, bet po kiek laiko, suūžus malkoms, jos vėl išplaukdavo. Vyras buvo pailgaveidis, skustas, su giliomis akių įdubėmis, niekad dar man nematytas. Jo stambios, laisvai sunertos rankos kabojo tarp kelių. Pagaliau, dusliu balsu, neatgręždamas žvilgsnio nuo ugnies, jis atsiliepė:
    - Susitvarkysime, susidurstysim ir kaip nors gyvensime...
    Motina dar arčiau glustelėjo prie vyro, paglostė jo rankas, kelius, paskum atsidusus paguldė savo galvą ant jo peties.
    - Ma-aa-ma! - nežinau, kodėl išsiveržė iš mano gerklės, ir ilgesys, nesuprantama gėda, pavydas suspaudė krūtinę.
    - Kas, kas, mažyti? - pakilo motina ir su glėbiu šoko prie manęs. - Eikš, mano žvirbli... Ar susapnavai? Ji tuojau, lyg nesusitupėjusį viščiuką, mane pastatė prie krosnies. Nepažįstamojo ir mano akys susitiko. Jis buvo rauplėtas, negražus.
    - Jonuk, pasisveikink! - stumdama mane artyn paragino motina. - Čia tavo tėtė... Geras tau bus… mylės..
    Kai tik aš išgirdau šiuos žodžius, greit išsivadavau iš motinos rankų ir pasileidau atgal. Ašaros plūdo man gerkle. Kol pasiekiau lovoj sukilusius ir taip pat sužiurusius brolius, jaučiausi mažas, apleistas ir vienų vienas pasaulyje.
    Ir kažkodėl šiandien aš tai atsiminiau, sėdėdamas prie židinio ugnies...