MIRUSIŲJŲ REIKALAI

    Ona Strakalienė ir Rozalija Vyturytė buvo kaltinamos, kad, sutartinai veikdamos, apgaule ir suktumu išviliojo iš Mikasės Treigytės, Bekampių kaimo gyventojos, dvejetą pagalvių, naujus kailinius ir lašinių paltį.
    Abi kaltinamosios stovi priešais teisėjo kairę, greta viena kitos. Tai pagyvenusios moterėlės. Pirmoji aukšta, ilgakaklė, nuožulniais pečiais, su išlindusia iš po skarutės standria, geltona kasa, laiko ties juosmeniu sunėrusi vyriškai plačias rankas, retkarčiais drąsiai alkūnėmis pakeldama smunkantį žalią sijoną. Apylinkėj ji žinoma Cukierkos vardu ir verčiasi, pardavinėdama šventadieniais prie bažnyčios rožančius, maldaknyges, riestainius.
    Rozalija gerokai žemesnė už savo draugę, smulkaus, suvytusio veido, mažumą kuprota, pasvirus į šoną, tartum stovėtų viena koja. Moteris beveik miega, kietai sučiaupusi siauras lūpas, nusigręžus į šalį, abejinga ir gal pasitikinti, kad joks smūgis nebus skaudus per jos kūną dengiančių skarų ir sijonų eiles.
    Mikasė Treigytė, stovinti prie kaltintojų suolo, raudonskruostė, krūtininga mergina, atviromis, išsigandusiomis akimis, didele burna, pukši nosimi, žvilgčiodama į teisėją, kuris tęsia klausimus:
    - Vadinasi, jūs, nuėjusi pas Oną Strakalienę radote Jums nepažįstamą Vyturytę. Ji gulėjo lovoje, taip? Papasakokite smulkiau, kaip ten buvo...
    Kaltintoja visa sujuda, storomis lūpomis tyliai sau pakartoja teisėjo žodžius ir mirksėdama atsigręžia į kaltinamąsias:
    - Va, kai buvu, pons teisėjau. Per Dievu Kūną užėjau pas Oną Strakalienę apsiaut čeverykų. Mes visos tretinykės, katros iš toliau, tenais užeinam. Kė šilta, tė iki Šimšynės einam basos, vo čeverykus nešamės, vo kė pasiekiam Cukierką, tė...
    - Pons teisėjau, ji mane pažeidžia! - pertraukia energingai Strakalienė, alkūnėmis kilstelėdama sijoną. - Kokia aš jai Cukierka!
    Teisėjas, dukart pieštuku trinktelėjęs į stalą, rūsčiu balsu:
    - Kaltintoja, venkite netikrų vardų! - ir ramiai priduria: - Pasakokite!
    Mikasė Treigytė droviai supukši nosimi: phy-phy, ranka perbraukia įsiliepsnojusį veidą ir tęsia:
    - Kė aš užėjau tądien apsiaut čeverykų, veiziu Onos lovelėj betysanti kaži kokia moteriškėli. Anė matyta, anė regėta ana ma. Gul sau, lygum pašarvota, akys užvertos, rankos ant krūtinės, balta, lygum paplotėlis. Ka lūpos nejudėtų, sakytum mirusi. Kė jinai tei gul, ma užėjo smalsatis i klausiu Cuk… Oną. Vo jinai mane pavadinu už durų, i sak: ,,Agi tu nežinai? Kaigis tau nieks nedavi žinot, kokią šventą moteriškėlę turiu. Nuo Dievu atsiųsta, sak, nuo paties Dievulėliu. Ka ant vandens aną paleistum, sak, lygum asla nuaitų, ka ant vabalėliu pasodintum, kė dulkelę pakeltų. Matai, sak, kė ana lūpom šiušin, tė su šventu Petru rokuojasi. Vakar visą rytą, sak, su pačiu Dievuliu šnekėjusi. Kė jai toji valanda užeina, ana, sak, persimainu veidu i paveikslu i, sak, šaltas prakaitas vūpele nuo kaktos bėg, i ka anai tąsyk peiliu ranką nupiautum, nieku nejustų, tei dūšelė anos į dangų pakyl... Vai, kokia šventa, sak, ką tu žinotum: kė jinai dabar pas mane dešimta diena yr, nieku į burną neėmi, vo tokią stiprybę per poterius jaučianti, ka galinti vienu pirštu girnų akmenį pakelt.
    Tė ka ma užėju da didesnis smalstis, aš i klausiu: ,,Vo iš kur, Onele, anoji atsiradu, kas jinai per viena?"
    Ona ma i sak: ,,Tfu, tfu, ka aš sudžiūčiau, tau pačiu sakramentu nepasakiau! Atsirado jinai, matyk, su Apveizdos žinia. Kė anuočės kilu didysis vėjas, Tursiškių pievoj vyrai bepiaudami šieną pamati tiesiai iš dangaus kažiką bekrentant. Nubėgu į tą vietą, žiūri - moteriškėli besėdinti, kryžmai rankeles sudėjusi. Nė iš kur, nė kaip atsiradusi ana neapreiški. Sviets didžiai įbaugints nenorėju jos prisiimt, tė aš varguolėlės pasigailėjau. Parsivedžiau, sušildžiau, vo į trečia. dieną ana prakutu, i kakta kė jonvabolė ėmi šviest. Dinktelėju many, kad nuo Dievu anoji, vo teip i buvu. Kė aš daviau, sak, persivilkt jai savo marškinius, tė i pamačiau, ka ana nekaltu prasidėjimu..."
    - Kai tu pamatei? - klausiu Oną.
    Ona i sak:
    - Ugi, ana visai be bambelės.
    Tė kė mes pagrįžom į vidų, moteriškėli sukrutėju i ėmi pasakoti danguje buvojusi, i kai, su kuo tę matėsi, su kutruo šnekėjusi. Tei viską nupasakoju, lygum šventoje knygoje. Vo aš sau padūksėjau, padejavau, amžinatilsį motulę atsiminusi, i sakau, lygum pati sau: ,,Ai, ai ka tei žmogus žinotum pro giminę i artimą, kas su anuo... Rasi mano motinėli tarp išganytojų besėdinti...
    Kė anoji šitei išgirdu, padarė kryžių ant manęs, ant savęs, i klausia:
    ,,Vo kai tavu motinėles pravardė? Gal i mačiau".
    Kė aš jai pravardę pasakiau, jinai kė šoks lovelėj, kė suriks, lygum anai žaltį į antį būt įkrėtę, kė ims, kė ims mane novyti. Sak, ak tu arkliaširde, šėtonu sėkla, kai tu drįsai šitei tikra motiną užmiršt. Sak, mačiau, kai anoji tirt skaistykloj, sak, jau visai baigia šalt, dantelis an dantelio nesuein"…
    . Vo Strakalienė Ona kumšt, kumšt ma: ,,A nesakiau, sak, ka ana viską kiaurai permatu, a nesakiau!?
    Vo toji moteriškėli, pons teisėjau, vis ant manęs: ,,Kai tau dar sauli švieč, sak, kaip tau dar gyvulys neišstip, ka tu taip motinėlę šaldai..?! " I da graudžiau ana pradė, pradė, ką po to ma širdį suėmi…
    Kaltintoja iš rankovės išsitraukia nosinę, nusišluosto akis, išsišnypščia ir, kūkčiojančiu balsu, valdydamos:
    ,,Amžinątilsį, motinėlė gera buvu... kė nuo trūkiu per Sekmines pasimiri, tik vienoms mišelėms kunigui nunešiau, vo daugiau neišgalėjau. Pamislinau sau, ka tik šita šventa moterėli teisybę porin, sykį jinai su pačiu Dievuliu rokuojas, tė i klausiu anos: ,,Ka žinoč, kai motinėlei padėt, nieko nepagailėč. Vo ka mišeles uzpirkt, čėsas padėtų?
    Ona i sak: ,,Tas yr' gerai"...
    Moteriškėli taip pat: ,,Tas yr' gerai, sak. Ana apturės dūšios ramybę dėl visų metų, bet šaltį paliks kentus kė kentus... Sak, vo ar neturi, čėsas, avinių kailinių?
    Aš kė kvaila, pons teisėjau, sakau: turiu, turiu, kai neturėsi! Naujintelaičius įsitaisiau...
    Tė gulinčioji vėl persižegnoju, pašvebelzo, pašvebelzo kažiką lūpomis, i sak:
    - Dėmėkis ką čia pasakysiu, bo per dangaus mylestą tau paties Jėzaus žodis bus apgarsintas. Nuveik, sak, šitu ketvergu vakarą, kė pritems, padėk tuos kailinius ant motinos kapu i, sukalbėjus Sveika Marija, greitai, neatsisukus i nesidairydama, sprūdink namo. Vo aš, sak, tuomsyk nulėksiu tenais, į skaistyklę, i duosiu žinot motinėlei.
    Ma užėju toks dimnastis, ka da tei nebuvau girdėjusi, i klausiu:
    ,,Kai tas yr, ka dūšelei būt reikalingi šio svietu avinkailiai?"
    Tada Ona Strakalieni kė šoks šoks! Girdi, Jau vėliakos tave velnias kusin, jeredku šmoc! A tu nežinai, ka skaistyklėn visi atein kai yr, vo tik į dangų priimti nusimet mėsą i kaulus i palieka už durų, lygum purvinas vyžas. Jaugi tu krikščionišku tikėjimu neprasimokei, sak?!… I pasku, pons teisėjau, Ona i šitoji, prisaigdinu mane, ka niekam nepasakoč, bo sak to numirėliai nemėk i gali didelę blėdį padaryt.
    Tė aš, kai anos rodijo, nuvėjau tenais, ant kapelių, i padėjau tuos kailinius. Kitądien, da pro gaidystę nubėgau, jau anų nebuvu. Pamislinau širdy: tuščia jų, ka tik motinėlei būt šilčiau! Pagrįždama užsukau pas Cukierką i viską apsakiau, vo toji moteriškėli palingavu galvą i sak:
    ,,Jau apturėju tavu dovaną modnėli. Jau aną nestirt, bet, sak, dabar sykį pradėjai, tė i pabaik. Sak, šiuosyk tave motinėli praši dviejų pagalvių, ba tenais, skaistyklėj, didelei šalta i tamsu i kieta yr gulėt ant akmenų. Kits kiaurai šonus pragul, kits galvą atsidauž. I dėl to kenč, kolekos su kūnu, pakol dangų pasiek... I da i ma kalbėj, kalbėj, i įkalbėj, vo aš i nunešiau tas pagalves, i kitądien anksti nubėgus jų neradau.
    Nuo tosyk mes pasidarėm didelės draugės, i kur buvus nebuvus - aš vis tenais... Būdavu užnešu tė skerstuvių, tė sviestu kruopelę, tė vilnų kuodelį, tė vis šnekam pro aną gyvenimą, pro motinėlę, tė vis gražiausiai toji man apsakinėja, lygum iš knygų. Vienąsyk toji moterėli i užved, kad čėsas mano motinėlę vaduot iš skaistyklės. Tegul, sak, anai i nešalta i nekieta dabarties, betgis nėr anai ramybės tamsybėj, i gana. Kitąsyk jinai sak man: ,,Susilaukiau žinios... Greit taviški, sak, bus paskirta į dangų Bet tie, sak, katrie bus nuskirti į dangų, turės datirt paskutinę Dievu bausmę... i pereit didelę girią, vo iš tos girios juos užpuls velniniai šunys, lygum meškos. Katrie, sak, neturės su kuo tuos šunis paėsdint, tė plėšys gyvus užpuolę, i aniem didelei skaudės.
    Tė aš i klausiu:
    - A yr koks ratunkas nuo tų velninių šunų?
    - Yr, yr, sak toji moteriškėli. Klausykies, sak. Jei turi gerą lašinių paltį, nunešk ryto pavakariu ant kapu, kai anuosyk. Kė mirusioji tuos lašinius apturės, tė aidama per tą girią vis po bryzelį mes tiem šunim, vo tei ana sveika liks, bo velniniai šunys labiausia smaili ant tų lašinių.
    Aš i paklausiau jos i nunešiau ant kapelių, kai reikėju, bo savu motinėlę didelei mylėjau. Kė tik aš nunešiau, sukalbėjau Sveiką Mariją i jau atgal sprūdinau, ka užeis kūnu silpnumas… Matyk, sunkūs lašiniai buvu, nuo penkių pirštų storiu, let let atvilkau Nepagalėdama - atsisėdau ant kažikieno kapeliu... mažumą pailsėt... Nežinau kiek tesėdėjau, betgi jau temu, kė išgirdau: šliup, šliup. Nagi, dirstelėsiu pro krūmelį, vogi pasilenkus, tokia ilga, kė kačerga, boba - kiuost, kiuost. rišoku prie mamutės kapu, apsidairi, apsidairi, pagrob tuos lašinius, i bėg. Iš sudėjimu visai ne mana mamut. Mislinu, kas čia galėtų būti? Ugi toji tiesiog pro mane. Vogi žiūriu, - Ona Strakalieni. Kė ji pro mane, aš ka suriksiu:
    - Ona, Ona, biaurybe, padėk lašinius!! Vo ji da smarkiau ka užkūri. Aš pasku. Jinai per laukus, apsukuo miestelį, per rugius, pribėgu lūpelę, šniokšt - perbrido, pakalnėn, pakalnėn, ka nori - papūsk anai. Matau ka nieks nėr, i nebėgau Po to širdį ma tei suami... Na, mislinu, tik nedovanosiu. Ainu i verkiu, ainu i verkiu. Vo priešais mane atein mūs patagraps. Sak, moteriškėle, kas tau yr? Aš jam viską ir apsakiau, tė jis mane apraminu ir nuvedi į paliciją. Palicijanc sak: aš tuo datirsiu, a ji su bamba, a be bambos ta tavu šventoji, i nudūmė pas Oną. Suradu tuos lašinius Mauruku rugiuos i da vieną pagalvį Vo kailiniu i kitu pagalviu tei i neatgavau. Mislyk, ma nė į galvą neatėju, ka ta moteriškėli buvu Rozali, ką kitusyk gritelnykų vožkeles gani...
    Pala, da ne viskas, pons teisėjau!
    Ant rytojaus ainu iš bažnyčios, veiziu Strakalieni darže beravinti. Kė tik jinai mane pamati, skėst ant galvos andaroką, atstatė ma, perprašau… nuogalainę, i rėk:
    - Te, pabučiuok ma! Te, pabučiuok!
    Vo aš jai i pasakiau:
    - Matysim, kai tau pons teisėjas pabučiuos...
    Kaltintoja nutyla. Publikoje jau kuris laikas kikenus, pakyla garsus, skanus juokas. Teisėjas taip pat šypsosi, bet greitai susivaldęs, rūstus kreipiasi i kaltinamąsias, kurios stovi greta viena kitos, susigėdusios, tylios, - Cukierka didelė, plona, Rozalija žema, nusigręžusi į šoną, abejinga, tartum pasitikinti, kad joks smūgis nebus skaudus per jos kūną dengiančių skarų ir sijonų eiles.