MAŽASIS IR DIDYSIS

    Verandoje, plačioje vytinėje kėdėje, įsisiautusi į gėlėtą šilko "šlafroką", sėdi vidutiniško amžiaus moteriškė ir skaito romaną. Retkarčiais jos nedidelė nosis krusteli, jau pradėjusios ryškėti veido raukšlės susimeta ties paakiais, ir tuomet, išsiėmus iš "šlafroko" rankovės atlapo nosinaitę, ji rūpestingai nusivalo ašaras. Netoli jos kojų, apautų rausvais naktiniais batukais, guli didelis, taškuota galva, atkritusiais mėsingais žabtais, šuo Kvintetas, ir įsimylėjusiomis akimis stebi ponią.
    Užgulę stalą, prie šaškių lentos, murpso Antanas Dūda, muzikos mokytojas, pilkai gelsvu, panašiu į Kvintetą, taškuotu pakaušiu ir sūnus gimnazistas, taip pat Antanas. Kartoninė šaškių lenta nuo ilgo ir dažno vartojimo jau nusitrynusi. Keliuose jos kvadratuose kekso pora misinginių sagų, su Vytimi, iš seno Siemaškos švarko, kada jis dar buvo nuovados viršininkas. Tėvas ir sūnus žaidžia greitai, azartiškai. Tik pradėję partiją, jie stengiasi išsikapoti, kad galėtų pakeist nemalonias akiai sagas tikromis šaškėmis.
    - Tu ten nelaikyk po pilvu. Nukirtai, ir mesk kur vieta... - pastebi sūnui didysis Antanas ir po valandėlės priduria: - Nepasižiūrėk, ir pasideda vėl… Duok šen!
    Mažasis Antanas kilsteli į didįjį užsiverkusias akis ir nori kažką sakyti, bet tėvas nervinga ranka surankioja iš po sūnaus pašonės baltus rutuliukus ir triukšmingai juos sukrečia į medinę dėžutę. Ant dėžutės šono parašyta "Maikėfer" ir nupieštas didelis ūsuotas karkvabalis.
    - Važiuok, ponas!..
    Sūnus kurį laiką, įsikandęs pirštą, žiūri į lentą, paskum ryžtingai kelia savo šaškę ir, šokinėdamas ja per priešo rutuliukus, paliesdamas tuščius kvadratus, plonu, graudžiu balsu sako:
    - Viena, dvi trr-rys…
    Padėjęs į vietą savo šaškę, grįždamas atgal, mažasis laisva ranka ima nukirstąsias.
    - Pa-lauk! - sustabdo tėvas sūnų, rūsčiai žvilgtelėjęs pro akinių viršų. - Kur trys? Kokios trys? Dėk atgal!
    - O-o štai... - rodo mažasis žygio eigą, bet nukirstųjų akių nepaleidžia.
    - Padėk, sakau! - tėvas smarkiai tviksteli per sūnaus atkištą kumštelę, ir šaškės, triukšmingai nukritusios, išsibėgioja grindimis.
    - Tuoni! - atsiliepia priekaištingu, perspėjančiu balsu moteriškė, kilstelėjusi nuo romano apsiašarojusias akis ir ilgai ilgai jomis stebi vyrą. Šuo Kvintetas taip pat ilgai žiūri į šeimininką. Bet didysis Antanas ir nemano atsigręžti į tą pusę, kur jo laukia dvi akių poros, tik, rusindamas pečius, lyg norėdamas iš jų išsilaisvinti giliai įsitūpusią galvą, ryja pro akinių viršų ėmusį mikčioti sūnų.
    - Tik nepasižiūrėk, - tuoj nusuks. Užaugs išeikvotojas...
    Antanėlis staiga užsidengia veidą rankomis, lyg gindamasis nuo smūgio, ir pradeda kukčioti.
    - Tuoni! - suskamba moteriškė jau garsiau ir pikčiau. Ji net pakelia nuo kėdutės kojas ir atrodo, kad puls vyrą ūmai, iš pasalų, bet neatsiliks ir Kvintetas, kuris taip pat kilsteli. - Kaip tau nesarmata? Nerandi sau geresnio užsiėmimo? Ar tu nepaleisi to kūdikio?
    Bet tuojau pat meiliu balsu:
    - Antanėli, eikš pas mane…
    - Ko čia toniuojies? - pusiau grįžtelėjęs į žmonos pusę atsiliepia didysis Antanas. - Teisybės negaliu tokiam pasakyt? Pamokyt nevalia? Aš jo be reikalo nebaru, būk rami!
    Tėvas, kiek palaukęs, keliasi, daugiau jau nieko neatsako į žmonos dūsavimus ir, surinkęs išsimėčiusias šaškes, vėl grįžta prie stalo:
    - Gana, gana! Pabirbei, - laikas ir užmiršt. Važiuok!
    Praeina dar valandėlė. Didžiajam vis raginant, mažasis ilgai gręžia delnais akis, paskum jas nusivalo nosine, išsišnypščia ir šliurpčiodamas, vis nepaleisdamas nosinės, nežiūrėdamas į tėvą, paeina. Tėvas, norėdamas suraminti partnerį, atlaidžiu, nors ir susirūpinusiu balsu sako:
    - Paeita nešlecheckai... Ne-šlechec-kai... Ahm… visai... nešlecheckai…
    Didysis Antanas vėl mosteli ore ranka, lyg čiupdamas musę, paskum ima vieną šaškę, antrą, grįžta prie pirmosios ir galų gale stumteli visai iš kito šono. Mažasis Antanas, prikandęs apatinę lūpą, net su raukšle kaktoje, prasiveržęs pro išretėjusią tėvo kariuomenę, smarkiai žygiuoja tiesiu kampu į damas. Didysis tokiu pat greičiu ima ginti ir savo favoritę, dainuodamas:

Turi katins sau kačiukę,
Turi žąsinas žąsiukę…

    Sūnus, pakišęs kirsti netoli damų linijos, nuima paskutinę didžiojo Antano viltį ir, triukšmingai mesdamas į dėžutę rutuliuką, sako:
    - Vuo!
    Tėvas vėl žvilgteli pro akinių viršų į sūnų, piktai palydi jo džiūgaujantį judesį ir, susivaldęs, atsikerta:
    - Vuo-vuo-vuo! Didelis daiktas! A-jai-jai! Še, griebk ir šitą! A-jai-jai, nepasieki, ponas? Nepasiekia… mūsų ponas nepasiekia... O gal šitą?
    Didysis Antanas prasmunka su viena į damas ir, patrynęs rankas, atsilošęs kėdėje, linksmai pasiūlo:
    - Lygiom, ponas?
    - O-o šiu-gausiu! - kietai, nuspręstai atsako Antanėlis, netyčia sušveplavęs, ir šį jo ryžtumą patvirtina triskart šliurbtelėjusi nosis.
    - Gerai, - staiga pagyvėja didysis, sukrutęs visu kūnu, - šiugauk, ponas, tik šiugauk...Jau maldauju, ponas, tik kaip nors malonėkit šiugaut...
    Sūnus ima kryžmai šaudyti aplink vienintelę tėvo damą, kurią šis, ilgai neapsistodamas, vedžioja iš vieno lentos galo, į kitą.
    - Šiugavai? O jeigu šišia atšištošime, ponas? A, Tamsta čia?. Tamsta čia, malonėjote... gerbiamasis? O kad mes šišia, ponas?.. Ahm… Tamstos kombineišion tikrai baišuš! U-jo-joi, koks baišuš!
    Mažasis neatsiliepdamas stato sląstus po sląstų. Muzikos mokytojas, neišeidamas iš didžiosios linijos, didvyriškai laikosi. Tik vienu kartu didysis nuščiūva ir, lyg pelė katės užpulta, taikosi lįst čia, ten, bet jau noroms nenoroms tenka kirsti pakištąją ir atiduoti savo.
    Didžiojo Antano žiaunos krusteli: betrūksta menkos priežasties, ir jis, pykčiu, gėda verdantis, išsiverš pro kraštus. Mažasis Antanas norėtų pakilti, bėgti kur nors į sodą, kiemą, bet tėvas, pro nosį šnypšdamas, vėl sudėlioja šaškes, ir prasideda revanšas. Mažasis gerai žino, kas tokiais atvejais atsitinka, jei laimi jis keletą kartų iš eilės. Pralaimėti didžiajam dar baisiau: prasideda, niekinimas, kikenimas, plaukų vėlimas.
    - Ė, ponas, kapuckin? Tridi ridi raška, gavai rudą šešką?.. A, gavai? Tik nepradėk birbinti, vis dek muzikantas nebūsi!
    Jeigu Antanėlis tvirtai laikosi, tėvas nenusileidžia:
    - A, a, a! Jau, jau birbia lūpa! Pradėsi, pradėsi! Kurgi nepradės vargšelis, - dvarą prakišo!
    Ir tol didysis trina, slegia mažąjį savimi pasitikinčia tėvo ir auklėtojo jėga, kol neatbėga iš kambario ar nepakyla nuo kėdės didžiojo pati, o mažojo motina ir dar šuo Kvintetas. Tuomet Antanėlis tikrai ima verkti.
    Prasideda revanšas. Iš lėto, vengdami staigmenų, priešai supa vienas kitą. Didžiojo Antano kaktoje sublizga prakaito lašeliai: trys jo rutuliukai galėtų spirtis, bet neįstengia nė iš vietos pajudėti. Didysis dar arčiau palinksta prie lentos ir ilgai rymo, krutindamas juodus antakius. Antanėliui atrodo, kad ir vabalas, išpieštas ant dėžutės, ima krutinti ūsus, o greitai ir šuo Kvintetas...
    Ūmai, pakėlęs ranką, tėvas, lyg išnirusiu iš plaštakos smiliumi, pagrūmoja po Antanėlio veidu. Sakytum po žaibo, sudunda ir perkūnija:
    - Tu man... nesišaipyk čia!
    Antanėlis ir nemano šaipytis. Bet kol nevėlu, jis bando iš užstalės pasprukti.
    - O kur ponas? Prie futbolų... Drabužį plėšt? Pamokas išmokai? Sėdėk čia!
    Pinta kėdė subraška:
    - Tuoni?
    - Penkis kart penki? Na? Man čia nemurmėk, atsakyk ką klausiu...
    - Tuoni, ar nesiliausi! - sako motina, padėdama ant kelių romaną - Fui, dar vadiniesi pedagogu!
    - Peda-agogu! Pedagogu! Tavo kykas - tavo ir dalykas. Turi po nosim, ir skaityk. O aš jau žinau, kaip reik su tokiu. Na penkiskart penki!
    Antanėlis neatsako. Neatsako todėl, kad dauginimo lentelę jis jau praėjo pradžios mokykloje ir jam net drovu į tokius niekus atsakyti, lygiai kaip drovu jam dabar būtų gatvėj jodinėti ant medinio arkliuko Gal supratęs tėvo pašaipą, mažasis pasipurto ir pirmąkart garsiai, dauge su verksmu užprotestuoja:
    - Tėtė pralošė, tai pyksta…
    - Ką? - atsistoja didysis Antanas visu savo ūgiu. - Šitaip jau su tėvu?! Į akis, į akis jau kimba? Kad taip, tai - marš!
    Didysis Antanas, lyg kietomis replėmis, nusitveria mažąjį už ausies ir tempia per verandą. Antanėlio motinos ir didžiojo Antano žmonos krūtinė kilnojasi aukštyn ir žemyn, o akys svaido žiežirbas.
    - Tuoni! - surinka ji ir trypteli minkštu bačiuku į grindis. Gėlės vazonuose sudreba, Kvintetas atsistoja ir laukia savo ponios įsakymo.
    - Klaupk čia! - šaukia didysis, nekreipdamas dėmesio į moters perspėjimą. Antanėliui ir netenka savo valia atsiklaupti, - tėvas jį patupdo smarkiu timptelėjimu, pagrąsindamas: - Kad būtum čia, kol grįšiu.
    Paskum trinkteli vienos, antros durys, kniaukteli katė, kuriai ponas privėrė uodegą: didysis išeina pasivaikščioti.
    Vėl subraška pinta kėdė ir minkštais, švelniais žingsniais prieina Antanėlio mama. Ji mažajam nušluosto ašaras, pakelia jį ir nusiveda pas save į kambarį.
    Antanėlis gauna šokolado. Jo galva priglausta prie motinos, kuri švelniai jį glosto. Čia pat ir Kvintetas gainioja nuo savęs muses, garsiai kalendamas dantimis. Mažasis aprimsta. Pirštą padažęs ašaroje jis pradeda piešti sienų apmušaluose paukščiukus.
    Ir pradeda Antanėliui atrodyti, kad jis sėdi klasėje, visi vaikai pavirsta šaškėmis, jis nukerta geografijos mokytoją ir numeta į didelę dėžę.
    - Dama! - surinka kažkas jam į ausį. Antanėlis krūpteli, šokoladas nukrinta ant grindų. Kvintetas pakreipia taškuotą galvą, apuosto šokoladą ir netrukus taip pat užsimerkia.