SIMANAS

    Tyli, lengva kovo pabaigos diena. Laukus dengiąs sniegas pajuodęs, sužliugęs ir, galbūt, paskutinis. Telkšą grioviuose ir po ledu šnarą vandenys kalba apie didžiąją permainą. Saulės nematyti. Ją kloja skysti, plaišūs debesys, tačiau jos darbas visur pastebimas: nuo eglės šakos atkaitusi nučiuožia sniego pluta, iš sunkių lijundros šarvų išsivadavęs pakyla žolės stagaras ir linksmai sušvilpia vėjuje.

    Apsiavęs veltiniais, užsimaukšlinęs zuikinę kepurę, kurios viena ausis su ilgu kaspinu kresnoja į žingsnius, pamiškės keliu eina dėdė Simanas, dvaro eigulis. Pasikinkęs virvute, jis tempia pas kum save nedideles rogutes, pakrautas aukšta, geležimi kaustyta, dėže. Už dar ilgesnės virvės dėdė vedasi žalą, su dideliu, beveik žemę braukiančiu, pilvu karvę. Gyvulys juda kantriai nuleidęs galvą, pro šnerves išpūsdamas šilto oro rutulius.
    Šone, tamsia, gyva siena stovi miškas. Jis ošia nykiai, baugiai, sakytum, jo tankmėj kažin kas vaitotų.
    - Ū, kur eini, dėde? - staiga nuskamba balsas. Dėdė Simanas atsigręžia. Jaunų pušaičių gojus sušlama, šakos, dulkėdamos sniegu, prasiskleidžia, ir iš jų išlenda kokių dvidešimt metų berniokas. Jo apskritas, raudonas veidas šypsosi, tartum šypsosi jo prasivėpę kailiniukai, atšokę kelnių lopai ir ant pečių užverstas kirvis. Nežinia tik kuo jis džiaugiasi: dėde Simanu ar greitu pavasariu.
    - Ar ne Zanukas? - atsiliepia eigulis, pasmaukdamas nuo akių kepurę ir pirštine nubraukdamas įšilusią kaktą - O ką čia darai?
    - Ugi į Šventgirį drožiu. Prie popiermalkių dabartis dirbu. Trys lytai per dieną. Tik mes, katrie iš aplinkui, tiek gaunam, o katrie iš miesto, rakordiniai, tie iki puspenkto užvaro, - vis taip spinduliuodamas kalba vaikinas.
    - Je, - pritaria negarsiai, pro nosį, dėdė Simanas ir, timptelėjęs roges, juda tolyn.
    Pasivijęs eigulį, Zanas eina greta, padėdamas už virvės jam tempti važtą. Jis gyvom, nesočiom akim šmėkšlinėja aplinkui, apsidairo prisimerkęs ėmusiame giedrėti, vietomis suplaišėjusiame, lyg ižas, danguje, ir sako:
    - Jau kaip ir pavasaris. . . Tik kad dieniukę kitą lytaus ir nueis viskas!
    - Hm, - murmteli Simanas taip pat apsidairydamas, be noro, ir vėl greitai panarindamas galvą. - Taip.. taipos! - priduria jis po valandėlės, atsidusdamas, lyg duodamas suprasti, kad ne tai jam rūpi ir ne tuo jo mintys užimtos.
    Abu tylėdami nusileidžia pakalnėn, pereina tiltą, po kuriuo jau skardena plačia vaga upokšnis, ir vėl pakyla kalnan. Miško ošimo negirdėt, jį užgožia vandens klegesys.
    - Oho! - atsipučia vyrukas, atsisagstydamas kailinius, vis taip laimingai šypsodamasis, raudonas, kaip putinas. - O kur dėdė dabartis? Ar ne pas mus?
    - Ne, - atsako tvirtai eigulis, žiūrėdamas sau po kojomis. - Išsikraustau. Ponas atstatė... Girioj gyvenau, o iš vilko nepasimokiau. Šią gadynę reik iš vilkų mokytis, kad duoną turėtum, matai...
    Jaunas darbininko veidas apsiniaukia, jis atsigręžia į roges, vėl į Simaną, kurio ūsai kruta, sakytum, po jais be garso, pats sau, kalbėtų senis.
    - Tai čia nepasiliksi, dėde?
    - Ne.Tuos kraštuos vargiai bepasirodysiu, - pažvelgęs į tolį sako eigulis. - Kad nori išsilaikyt tokioje vietoje, turi urgzti prieš žmogų. Lėtas šuo, matai, nereikalingas, kad nekanda. Kąsk, į gerklę įsikabink artimui, pono naudą gindamas, tada ir būsi geras, dar paaukštytas. O aš ne tokis. Bloga mano širdis… Prieš biedną negaliu, prieš turtingą sylos neturiu...
    Įkopę kalnan, keleiviai stabteli. Viršum jų galvų, pušyje, pradeda tuksnenti. Simanas kilsteli galvą ir akimis paieško.
    - Netikęs esu,- tęsia eigulis, perėmęs vadales į kitą ranką. Matyt, kad sielvartas jį verčia išsipasakoti. - Anuosyk per girią einu, va, taip: dun, dun, - kerta. Manau kerta ar ne, reik pa žiūrėt. Tokia tamysta. Prieinu, - žmogelis kad tašo, kad tašo beržiuką. Strykt, kai griebsiu jam už apykaklės, taip ir pasiliko saujoj pusė… Ir bėga. O senesnis už mane! Pasivijau, atėmiau kirvį. Tai ką tu, sakau, įstatymą žinai, kad čia ne valia? Išsigando, parkrito, apkabino mano kojas. . . Dovanok, sausą kirtau! Savo įstatymą, girdi, man bėda užrašė. Šiaudus nuo stogo sukūrenau, tvoras, styrame visa šeima, devyneta galvų, viena už kitą mažesnė... o pinigo prasimanyt nėr iš ko. Taip ir verkia jis man. Graudu pasidarė: ant kūno vieni skarmalai. Atidaviau ir tą beržiuką ir kirvį, - bala jį! Ir paleidau. Ne su vienu taip. . daug paleidau. Anais sykiais, amžinatilsį tėvą tavo užtikau rungui bekertant, taipos paleidau. Juk galėjau raštavot, į belangę padėt, tik kokia man iš to nauda? Naudos jokios. Ponui iš to, žinok parokavimas yra: sugaus vagį, apkals, destis, ir kitas bijos. O kokie čia vagys, jeigu anys iš lauko ar girios paėmė dėl gyvasties savo? Kad ponas turi šimteriopai daugiau už kitą ir daugiau negu jam priguli, tai iš ko jis turi? Kitąsyk, dar jaunystėj, man toks galvotas elgeta mislį pasakė... Įsilaužk, girdi, į magazinus, į pilnas klėtis, stainines, į blizgančius palocius ir ką tu paimsi - iš vagies paimsi. Dėl to išeina, kad tikri vagys karietose važinėja...
    Paėjęs keletą žingsnių tylomis, Simanas pasirausia kišenėje, ištraukia kažką saujoje ir, sugrudęs burnon, priduria:
    - Je, je. Neįtikome ponui, kad ne pikti… Zanas eina užsimąstęs, vaikiškai pražiodinęs bumą, su raukšle kaktoje.
    Netoliese matyt sodyba, iš kurios padvelkia svilinamos kiaulės ir šiaudų kvapas. Už jos vėl namai, paskendę melsvame rūke. Toli pragysta gaidys, lyg aukštai, ore, ir kažkur dar toliau jam atkartoja kitas.
    - Musėt, dėdė dabarties naują tarnystą gausit? - sako vyrukas.
    - Kokią tarnystą? - klausia eigulis beveik rūsčiai, suglausdamas tirštus, žilus antakius. - šią gadynę man tarnystos jokios nėra. Visokių jų turėjau ir nepabuvau. Prie arešto namų už sargą stovėjau ir dešimtininku ir prie valdiškų vandenų... Iš visur atleido, kad ne piktas. Dėl to valdžiai iš manęs naudos nėr. O prie sunkesnio darbo jau per senas. Dar jei viskas lengvai, lėtai, ar pakelt, ar pavežt, - tai galiu. Širdis ne vietoj. Daktaras rokuo, kad iš dešimt tūkstančių jeigu viena tokia pasitaiko...
    Zanui rodos, kad ir jis kažkuo kaltas prieš dėdę Simaną, kad kalti ir tie namai ir žmonės, sustoję aplink ugnį, kieme, ir net pakely stūksantis medis. Galvoja jis ir jaučia kažką savy kylantį, švelnų, malonų, dėkingą, kuriuo norėtų pasidalint su Simanu, parodyt jam... ir negali.
    - Tai aš jau čia, - sako Zanas, mostelėdamas dešinėn, ir sustoja. - Tuomtarp, dėde!
    - Je, je, - murma negarsiai Simanas, paskendęs savo rūpesčiuose.
    Paėjęs varsnas, Zanas atsigręžia. Eigulis jau toli. Jo karvė, rogės ir jis pats susilieja į vieną tamsų daiktą, valandėlę tartum stovi vietoje, bet vėl išsiskiria, kiekvienas sau... Tik nesuprasi, - pirmyn jie slenka ar atgal? .. Kai Simanas pa siekia kelio aukštumą, ją ūmai užlieja skaisti, iš debesų prasiveržusi saulė. Ji sutviska kaitria liepsna namų languose, sidabro dulkėmis pažyra sniego plotuos.
    Ir Zanui atrodo, kad dėdė Simanas keliauja į šviesią, nepiktų žmonių šalį…