Story

  1  1|          bet dar lygia dalia novijo jį nuomonių ermyderiai apie
  2  3|           gyvenančių. Paskui vadino jį būtinai teutoniškai Oestland -
  3  3|         gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius,
  4  3|           ir lietos daiktai; turėjo ji kartais vieną kambarį, kartais
  5  3|             ėmę latuviežai vaišinti jį savo džiovinta žuvia, juoda
  6  3|         buvo vadinamas nuo to, kurs jį buvo įkūręs: ir taip jei
  7  3|           kas nebgrįžtinai; gyniojo jį ne vien nuo žvėrių, kuriuos
  8  3|            toli tesiėmė; vadino dar jį sage, arba sage, nuo žodžio
  9  3|           užmušę lietuvį, nieko pas jį nerado, kaip batvinių maišelį,
 10  3|             piršliu vadinos, siuntė jį pas nuotaką, kurios tėvai,
 11  3|          tiesa yra, ką piršlys apie jį buvo pasakojęs. Tie perveizėtojai
 12  3|        idant atkaliai parodytų, jog ji yra karės vyro duktė, ūkės
 13  3|  neperžengti ir visiems įtikti. Čia ji atdarė savo skrynias, skryneles,
 14  3|  nepastovėjo, tad namiškiai išstūmė jį laukan pro antras duris,
 15  3|       pasekėjai nuo vėdlių išveržti jį turėjo, kurį išveržę į šiekštą
 16  3|         pirtį, išpėrus paskui gerai jį išvaišinti ir šiltoj troboj
 17  3|             ir, taip pamylėjus, dar jį palydėti, kad jam nieko
 18  3|            kas vien yra kieme, taip jį myli. Ant galo regėdama
 19  3|            širdies žmogų ir netartų jį paiku gaspadorium esant.~
 20  3|            buvo, ir nė kokia liga į jį nekibo, todėl šimtą ir pusantro
 21  3|            pas storastą arba tėvūną jį nusiųs teisybės sau melsti;
 22  3|         prisiartinęs, įsikabina, ir jį nuo galūnės lig pat žemo
 23  3|         dybavoja tol, kol prisuokia jį tą daryti".~
 24  4|       džiaugdamos rengias ilgainiui jį garbinti, kaipo savo geradėją.~   
 25  4|               manęs nešildys". Tarė jį kaipo didžiai gerą ir malonų
 26  4|           savo šilima perą, paleido jį į pasaulį, idant tenai kožnas
 27  4|           Nuo tos jo malonės vadino jį Tečiu, arba Tičiu, arba
 28  4|        visados sava perą ir saugoja jį nuo prapulties šildydamas,
 29  4|             globėją, kursai šildytų jį iki vėl pačiam Perūnui nepasirodant
 30  4|             tedėvimas, todėl vadino jį Kūre, arba Kūrioniu, arba
 31  4|       kutino visą sutvėrimą. Vadino jį Bočiu, arba Večuoju Tėvu,
 32  4|            pirm viso gyvojo. Vadino jį Žiubriu nuo žodžio žiburys,
 33  4|           pasauliui žiubino. Vadino jį Praamžiu nuo žodžių pra
 34  4|            tai yra be laiko. Vadino jį taip pat Aukštėju, arba
 35  4|         danguje, gyvenančiu. Vadino jį Visagysčiu, arba Gyveleižiu,
 36  4|            gyvybą duodančiu. Vadino jį taip pat Visgamtu, arba
 37  4|            gamtą veisiančiu. Vadino jį Aukopirmas nuo žodžių auka
 38  4|       aukauti arba garbinti. Vadino jį Labdariu nuo žodžių labas
 39  4|           visiems labą darė. Vadino jį Likyčiu nuo žodžio likumas,
 40  4|         tarp žmonių antturi. Vadino jį Derintoju nuo žodžio derėti,
 41  4|           veisęsis ir augęs. Vadino jį Duotonu, arba Duotoniu,
 42  4|             suteikė svietui. Vadino jį Žvaigždyksčiu nuo žodžių
 43  4|        pasaulį žiburį leido. Vadino jį Lielu, beje, didžiu, nuo
 44  4|              nuo jo galybės. Vadino jį Sutvaru nuo žodžio sutverti,
 45  4|           šį pasaulį, nuo ko vadino jį taip pat Pergrūdžiu nuo
 46  4|          mito, nuo to paties vadino jį Žemperiu, jog jis žemę išperėjo,
 47  4|           seimyną, išperėjo. Vadino jį Godu nuo žodžio goda, beje,
 48  4|           dangaus aukštybes. Vadino jį Žempačiu nuo žodžių žemė
 49  4|            žemė ir pats, beje, tarė jį esantį ne vien danguje,
 50  4|      pasaulio rėdo ir valdo. Vadino jį dar debesų Bangiotoju nuo
 51  4|          kilo per jo galybę. Vadino jį didžiuoju Šeimininku, arba
 52  4|            vien kam reikėjo. Vadino jį Namėju nuo žodžio namėjis,
 53  4|            namuose buvo. Vadino dar jį Viešpačiu nuo žodžių vis
 54  4|        galybe veikė ir darė. Vadino jį Panu, arba Ponu, nuo žodžio
 55  4|       vietoje mano vyriškis. Vadino jį Prigirsčiu, kurs šaukiančius
 56  4|             Perūną vadino Kūrėju ir jį patį, ne saulę, garbino.~   
 57  4|           pasaulio, vadino ir ugnia jį garbino.~    Taip sutinkant
 58  4|          garbę Pitagoro, nuėjęs pas jį ir pasisakęs jam esąs mulkis (
 59  4|           išsijautoti nuo vėlės, ko ji reikalavusi dėl savo išganymo;
 60  4|         vylyčias. Gyventojai vedinę jį Perūnu, arba Perkūnu, visų
 61  4|         gulindami. Lietuviai turėję jį už šventą, į karę traukdami,
 62  4|           smilkalus mėčioti. Vadino jį, kaip sakiau, Jore, nesgi
 63  4|          Jorė, beje, žalesa; vadino jį Sausjurgiu ar Šlapjurgiu,
 64  4|       pirmąją garbina; todėl vadino jį dar Ganykliu, Bandganiu,
 65  4|          pavėdus į numirėlį. Vadino jį Smerčiu, arba Giltine, Pikuliu,
 66  4|       stovėjusios pašėtrėj; maldant jį, deginę jam ant garbės taukų
 67  4|       krauju tiktai begalima buvusi jį numaldyti. Iš svieto rūpesnių,
 68  4|       gužuoti, arba keliauti, nesgi ji keleivius kelionėj glemžusi
 69  4|         Laume vadinama buvo; turėjo ji tuos pačius privalumus,
 70  4|             į medžio šakelę lopšely jį pasiejusi ir pati begrėbdama
 71  4|         eina prie savo kūdikio, nes jį randa tenai nuo laumės pasmaugtą
 72  4|        žiemos vidu sename medy, kad ji žiemą ir vasarą žaliavo,
 73  4|         malonią notį ir palinksmina jį pasiilgusį. Nesgi kurs gaspadorius
 74  4|             pamokslą gavęs, svietui jį skelbė per savo žynius arba
 75  4|           ir teiravos. Todėl vadino jį viešpačiu, jog jis vienas
 76  4|         kurs vieną kartą buvo gavęs jį regėti, tuo didžiavos, o
 77  4|             ir tol jis patvėrė, kol jį būdas draugybės pakentė.
 78  4|    didžiausią godą sena daba. Skyrė jį kunigai tarp savęs pagal
 79  4|             po svietą paskydę, mokė jį tikybos įstatymų, pasakojo
 80  4|             saugojusios, o jei kuri jį peržengė, tą, kaipo ūkės
 81  4|             reikalą, spėriai galėtų jį permanyti, kaip jam reikia
 82  4|         pamokslą sakyti ir pamokyti jį, kaip jam toje noty reikėjo
 83  4|            jo tokią globą, labdariu jį vadinęs. Audrai praėjus,
 84  4|             puotą, arba gėrynę, jog jį Perūnas nuo tos nelaimės
 85  5|         visų šiltąją dieną išleidęs jį į pasaulį tokiu laiku, idant
 86  5|           gaspadorių, kuriam padavė ji ant balto raiščio vainiką,
 87  5|          nuodėmes, kursai, pagrobęs jį už plaukų, su lazda aptalžė,
 88  5|       pačiam žyniui už čiuprynos ir jį taip pat aptalžė už jo nuodėmes,
 89  5|             pas save kunigą, kursai jį dieną ir naktį sargino ir
 90  5|            sudėję, ant galo pastatė jį į kapus, tokiu būdu padirbtus.~   
 91  5|            garbės mirusiojo; vadino jį šventu rogu todėl, jog nieksai
 92  5|       antberti, nekaip bažnyčioj už jį pasimelsti. Tokių kapų yra
 93  5|         visų tolimesnės dalies, tam ji teko, antram - antroji dalis,
 94  5|           už nabaštikalį ir kapuose jį apraudoti, pargrįžę namo
 95  6|      įvairiais pragumais, norėdamas jį garbinti. Trečia, jog žmogus
 96  6|          kurs buvo pradėjęs apie tą jį mokyti, vadino jį kūrėjų
 97  6|           apie tą jį mokyti, vadino jį kūrėjų kūrėju, arba kūrėtoju,
 98  6|             dievo gauti, vis to per jį prašė, arba kuomet dievas
 99  6|        valią parodyti, taip pat per jį jam reiškė; todėl svietas
100  6|           jam reiškė; todėl svietas jį godojo kaipo pirmąjį savo
101  6|         apsidaręs, nuo ko paprastai jį balta galva vadino, kaipogi
102  6|        tolimų tolimesnių kraštų pas jį dievų valios teirautis ne
103  6|      minavojau. Prašaleičiai vadino jį krive krivaičiu, būk nuo
104  6|            abydas padarytas. Vadino jį didžiuoju gaspadorium, arba
105  6|    rodydamas į Vaidovytį), pakelkit jį sau lykiu jis jus apgins
106  6|       namuose vyro ves žmonystą, ir ji viena žmona tesivadins.~   
107  6|         kaltajam išsipirkti, galėjo jį užmušti; jei to šis nedarė,
108  6|          veršį ar kumelį, paauginęs jį dėvėjo iki trijų veršių
109  6|              jei ašvienis, pardavus jį, -pinigais. Jei kas, radęs
110  6|         ponu buvo ir turėjo gynioti jį nuo neprietelių. Nuo ko
111  6|         stangybės, kursai, sekdamas jį, idant niekintų savo vargais
112  7|        atvesti ir taip, veizėdami į jį, kaipo į savo draugą laimės
113  7|   neprietelių siūčių dangstės, buvo ji pailguotinai apvali, jau
114  7|         neprieteliui į pilį, galėtų jį tais ronais, paritinus į
115  7|             visados valsčionys turi jį pakelti, ir tuo kartu tikrai
116  7|         tesivadina ponu, kad žmonės jį pakėlė; lig nepakėlus, nieksai
117  7|             vadinos, tiktai gynioti jį turėjo nuo neprietelių,
118  7|           amžinai vergauti tam, kam jį su jo žeme buvo kunigaikštis
119  7|     prisiartinus neprieteliui, mušė jį savo strypais, arba stripiniais.
120  7|           arba špiegą, tad, pririšę jį prie medžio, tiktai ne prie
121  7| apgausiantys neprietelių ir paskiau jį nuveiksiantys. Aiškių mūšų
122  8|            sako, jog grekonys gauną jį nuo šiaurės kailinuočių,
123  8|   siuntinius, idant tankiau lankytų jį tais pačiais keliais, kuriais
124  8|          keliais, kuriais nugis pas jį buvo atkeliavę. Nuo ko gal
125  9|           ryto artimoje sodoj įdėję jį į šiekštą, iš kurio ne vien
126  9|          žyme to jomylistos, kursai jį nuliedino, idant palčiaus