Story

  1  1|         nežino nė pasakomis, koks juos tenai ermyderis ir kuomet
  2  1|       sudeginusi į anglį, pavertė juos į murinus ir tuo būtinai
  3  2|         savuosius ir savo vardais juos vadina.~
  4  3|     giruliais. Indijonimis vadino juos rasi nuo to, jog svietas
  5  3|         lig paskuojų laikų vadino juos getais, kaip tuojau regėsim.~   
  6  3|       getams jų turtų ir norėdami juos pačius nuvergti, ėmė su
  7  3|      tenai gyvenančius, antėjo ir juos nuvergė, tad nuo jų, kaipo
  8  3|           per tą ypatingai galėtų juos rėdyti; nesgi nuo dievo
  9  3|          dar yra didesniu, girios juos šildė ir ne vien nuo biaurių
 10  3|           kad jis iš savo valsčių juos šelptų. Popiežius, norėdamas
 11  3|        graudinti, todėl ypatingai juos gerbė ir augino žirginyčiose,
 12  3|           ir kentėti, džiugindami juos laimingesne atente, visados
 13  3|   graudinti ir, tuo misdami, taip juos gebėjo įveikti, jog šiandien
 14  3|       keliavo dainuodami ten, kur juos tėvai ar didieji siuntė;
 15  3|    garsios garsesnės tautos telkė juos sau į kares; ir taip šiandien
 16  3|    vyriškiams, nesgi, išgirdusios juos mirusius ir norėdamos kuo
 17  3|   norėdamos kuo veikiausiai apent juos regėti, pačios žengė į šventą
 18  3|      ištekančios, kas vadinos pas juos kraitį kloti; nuo to paties
 19  3|         gluosniuojantis, persergi juos, mindami pelėdos balsą,
 20  3|    svečius vaišino, dabar pradeda juos pestėti jaunojo viešnė.
 21  3|     kvietė ir tenai paprastu būdu juos mylėjo ir vaišino, dainuodami
 22  3|        tuoįtimpos pratintis, kaip juos paveikti ar gorinti savo
 23  3|          į jų kraštą įsigrūsti ir juos nuvergti, prieš kurias tuoįtimpos
 24  3|           kurioje gyveno, skatino juos ant karių, bet patsai jų
 25  3|         savo tikybos, suokė kardu juos krikštytis, vildamies, jog
 26  3|         jog tuo pragumu tegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvulių
 27  3|         viršiau minavojau; vadino juos dar sutartiniais nuo to,
 28  3|        linksmino, bet dar pratino juos guvumon ir skudrumon.~   
 29  3|        žambių noragams, iš medžio juos dirbo; todėl nuo senų laikų
 30  3|           kartu aparti turi. Sėti juos pradeda apie Į dangų ėmimą
 31  3|           todėl, jog ilgai reikia juos brandinti, avižas ir miežius
 32  3|      neprietelių.~    Tas dar pas juos yra ypatingu, jog, jei kas
 33  4|   garbinantys savo geradėją, kurs juos gūžia ir saugoja: nuo prapulties,
 34  4|         kalbos nepermanydami tarė juos dievus savo minavojant:
 35  4|          didžiai didelius, vadino juos karaliais arba valdymierais
 36  4|        dar jų keršas krames, tarė juos su karūnomis esančius. Tą
 37  4|        vieno turtus vogė, o kitam juos davė. Vadino ją taip pat
 38  4|          ir mūrais, kurie gyniojo juos nuo visų smarkiausių neprietelių,
 39  4|        šiandien tebdaro, gerbdami juos vienus kaipo prajovus linksmybės,
 40  4|           ir dievams aukavo, arba juos vaišino, kaip šiandien iš
 41  4|      amžina ugnis kūrinos, kasant juos, šiandien dar randamos tenai
 42  4|          ir tuos, kurie būt drįsę juos ardyti, kuo smarkiausiai
 43  4|         tuos milžinus, drąsindami juos, idant, žinodami, su kokiu
 44  4|      namuose ir kūtėse, vadindami juos namų sargais. Tarę juos
 45  4|           juos namų sargais. Tarę juos niekados negaištančius,
 46  4|        nuo jų vaisumo, lakindamos juos pienu; kas tokį žaltį būt
 47  4|        seka, vienok vieni vienaip juos išguldo, kiti kitaip, o
 48  4|    lietuviai savo lazda išgelbėjo juos pačius tris kartus nuo prapulties
 49  4|       nėra žinoma. Paskiau vadino juos dvarionimis, gudiškai dworzanin,
 50  4|           savo tautos ir pasakoti juos svietui, kad žinotų ir neužmirštų,
 51  4|          padarę, idant kiti sektų juos įpėdin valgy ir gėry, nuo
 52  5|        Perūnui, arba Tičiui, kurs juos savo šilima išgūžęs kutino,
 53  5|        nesupranta ir nežino, kaip juos išguldyti. Prieš tą šventę
 54  5|        patiems besveikiems leistų juos suvalgyti. Jei javai buvo
 55  5|           Perūną, idant stiprintų juos kentėti badą it alkį, degindami
 56  5|      kulti ir linki jam besveikam juos valgyti. Bengias šiandien
 57  5|          turėjo vaikų, palaiminęs juos, mažąjį sūnų pakėlė savo
 58  5|          gudai arba lenkai vadina juos šiandien savo kalboj kurhany;
 59  5|           į tris dalis, išdėliojo juos trijose vietose atstu nuo
 60  5|         bendrams, idant, dėvėdami juos, minavotų nabaštikalį.~   
 61  5|        mirusiesiems iškėlusi; kas juos tenai suvalgė ir sugėrė,
 62  5|      minavonei, kaipogi visur gal juos rasti, kur vien gyveno senovėj
 63  5|          pažįstamaisiais, vaišina juos tyliai ir nuliūdusiai minavodami
 64  6|         buklesniais už save, tarė juos tikrai įsakymu dievo rėdant,
 65  6|        tarp dievo ir žmonių, mokė juos visų pirma, kaip jie turi
 66  6|           ir saugojo, idant pagal juos žmonės elgtųsi, o kas pagal
 67  6|       karėje; to dėjęsi, sluogavę juos kas dieną naujomis duoklėmis,
 68  6|      bevergauti, staiga antpuolęs juos ir išvaręs iš pilių, kaipo
 69  6|     didžiajam kunigaikščiui, mokė juos medžioklėn, sergėjo jų lizdus,
 70  6|     perkrikštus vergti, liepdamas juos liuosus laikyti, kaip kad
 71  6|          visus tuos, kurie drįstų juos verginti, tas pats popiežius
 72  6|         krikščionimis, norinčiais juos nuvergti, kuriuos mušė ir
 73  6|       prie didžiojo kunigaikščio, juos vaišinti ir godoti; buvo
 74  6|    priimti vardą savo geradėjų ir juos nukaršinti padoriai, kaip
 75  6|          minavojau; jei užmušėjas juos numaldė, tad jis užmuštojo
 76  6|    gyvuliais po laukus ir girias, juos ganydami; ir taip patys
 77  7|        šurmuliavo, kiti tuo tarpu juos priešaky skardė, jei vieni
 78  7|        neprietelių gintis ir kaip juos pergalėti. Ant pilies viršaus
 79  7|         kad ant žemės kad vergino juos neprieteliai, bet idant,
 80  7|        karvedį, arba atmoną, kurs juos turėjo vesti prieš neprietelius.
 81  7|          neprieteliaus panešti ir juos savo daba palaidoti, ką
 82  7|       didysis karvedys, regėdamas juos didžiai narsius ir guvius,
 83  7|         vinkrumas ir guvumas darė juos oriais ir godingais tarp
 84  7|    pasavino žemę, arba gruntą, ir juos pačius ėmė vergti, bet pradėjo
 85  7|       narių ir kenklių, glemždami juos nuo lytų ir darganų, kurie
 86  7|        supyk ant pūstytojų, užtik juos."~    Atsiartinusi kariauna
 87  7|       tykodami į versmes ir balas juos įvilioti ir tenai, staiga
 88  7|     pajūrius, kurie visaip norėjo juos nuvergti, tad ir šie atkaliai,
 89  7|         ir šie atkaliai, norėdami juos išnaikinti, į akmenį ir
 90  8|         kraštus turėjo lankyti ir juos savo vardais praminti. Nesgi
 91  8|          yra, jog žemaičiai leido juos laivais į įtakas Oterės,
 92  8|        Teutonų žemės, kurie, gavę juos nuo žemaičių, leido toliau
 93  8|         savo namus gynioti, idant juos svetimos tautos neužimtų.~   
 94  8|       pačių skolininkų, pardavojo juos kitiems į vergus, o patys
 95  8|        pačių kraštą ir taip tenai juos įgrobė, jog lenkai, nesivildami
 96  8|     popiežiaus kareiviais, kursai juos globė ir pagalbą visados
 97  8|         žemaičių nuvergti, norėję juos badu išmarinti, parduodami
 98  8| skaleliais nuo savo pūrų ir sėsit juos ne sau, bet varnams." Taip
 99  8|       javais vartavodamos, pigiai juos pirkti, o brangiai parduoti.
100  8|        visus atskalūnus, norėdami juos į katalikus atversti. Tokioje
101  8|            ir tuo ne vien trukino juos nuo amato, bet paskuojį
102  8|           nesant, pradėjo pikčiau juos smaugti, norėdami jiems
103  8|        privilijas, atleidžiančias juos nuo tokių svečių, kiti vargšai,
104  8|       todėl didžturčiai, norėdami juos nuo pilių atskiesti, padėjo
105  8|         jų dievo garbėj, norėdami juos į katalikus atversti, kurie
106  9|           turėję pinigus ir svaru juos svėrę. Antras raštininkas
107  9|      vadino skatikais nuo to, jog juos skaitė, ne svėrė, kaip kad
108  9|         šie vis savotiškai lykavo juos į graižius ir kapas kaip