Story

 1  3|     aukščiausią. Jei netyčiomis jis tenai pavirstų, atsikelti
 2  3|  įsakytų Tarapato vyskupui, kad jis iš savo valsčių juos šelptų.
 3  3|     neprieteliui užsiausti, kad jis ant siūčio kėžterėtų. Todėl
 4  3|         sūnus mirė, bet to, jog jis svetimoj žemėj paliko palaidotas,
 5  3|       viso pertekę būtų, ir, ko jis tiktai pasergėjo nesant
 6  3| rodydamas, jog negirtu yra; jei jis tenai ant vienos kojos nepastovėjo,
 7  3|        pasekėjai stigavojo, jog jis jaunosios tėvams gyręs ir
 8  3|   nenumylėtu palikęs, užvis jei jis sukalbėti su jais galėjo.
 9  3|      numylėti savo namuose, jog jis namie nebūt buvęs taip išteistu,
10  3|        Gedimino, to tauro, kurį jis buvo pas Vilnių ant Tauro
11  3|    tesiliovė svetį raginti, kad jis užstalėj apsalęs užsnūdo.~   
12  3|      turįs, 1836 metuose miręs, jis pasakojo, jog dar atmenąs,
13  3|        Žemaičių kraštas, - sako jis, - noris yra platus, tačiau
14  3|        buvo geidęs, tad pradėjo jis stigavoti, jog nuo gelžinių
15  3|        šilo mėnesio, tad veltui jis lauks brandos atenčiam metui,
16  4|        žodžio perėti, beje, jog jis išperėjo visa, kas vien
17  4|     nevyktų. Regėjos jiems, jog jis rodąs savo gražybę ir didybę
18  4|       tai yra tėvu, nuo to, jog jis, kaip geras tėvas kad rūpinas
19  4|   rūpinas savo vaikais, taip ir jis gūžia visados sava perą
20  4|      Tėvu, Tėvaliu, nuo to, jog jis pirm viso gyvojo. Vadino
21  4|         nuo žodžio žiburys, jog jis visam pasauliui žiubino.
22  4|     žodžių labas ir daryti, jog jis visiems labą darė. Vadino
23  4|        arba derinti, nesgi, kad jis nebūt šildęs ir kutinęs
24  4|         viešpatavusi, iš kurios jis savo šilima ilgainiui išperėjęs
25  4|    perėti ir grūdas dėl to, jog jis globė javus ir vaisius,
26  4|         vadino jį Žemperiu, jog jis žemę išperėjo, nesgi ir
27  4|      žodžių laukas ir pats, jog jis gyveno ne vien aukštybėse,
28  4|  aukštybėse, bet ir lauke, kurį jis rėdė taip pat, kaip jei
29  4|        žodžio viršus, beje, jog jis viršininku yra, arba valdymieru,
30  4|      kaip šis savo butoje, taip jis danguje ir pasauly visais
31  4|         žodžių vis ir pats, jog jis vis pats savo galybe veikė
32  4|      Ponu, nuo žodžio pats, jog jis, kaip sakiau, vis pats veikė.
33  4|  perkūnija yra jo galybė, kurią jis reiškia; kuriuodu žodžiu
34  4|      nėra tiek jų kalboje, kiek jis dievų nori jiems įbrukti.~   
35  4|  įpratimu prie savo dievo, kurį jis senovėj už savo turėjo ir
36  4|     mano ir tuo pačiu rodo, jog jis tą dievą ir senovėj garbino,
37  4|      gintarus, vašką ir vaikus, jis didžiai gėrėjęsis žmogaus
38  4|    sutikę kely žaltį, tarę, jog jis esąs Trimpos dievas, arba,
39  4|     garbės taukų puodelį, dykęs jis visų brangiųjų daiktų aukai
40  4|   šventą ąžuolą šlakstę, nuo ko jis būk visados žaliavęs. Kaip
41  4|   baigiu ir nuogąsčiu. Taip pat jis karojęs ir kankinęs tuos,
42  4|         tą rodo: kaipogi paeina jis nuo žodžio trys ir gadyba,
43  4|         nedrįsęs; ant galo, kad jis kitą drąsinęs ir juokęsis,
44  4|        ant Jeronimo rūgoti, jog jis šventus dievo namus liepiąs
45  4|  visiems įsakymus davė, kaipogi jis su dievais kalbėjo ir, nuo
46  4|        vadino jį viešpačiu, jog jis vienas pats visa žinojo,
47  4|      tarnus, gausiąs. Paprastai jis didžiai retai ir svietui
48  4|        palaimintu esąs, kaipogi jis gyveno slaptai pačiame gilume
49  4|      gilume šventos girios.~    Jis pats retai,o rasi ir niekados
50  4|       skurczypałka, nuo to, jog jis ne rašto, bet lazdos savo
51  4|   turėjo už dievo valią, ir tuo jis didesniu buvo už patį rykį,
52  4|     sako, karalių. Kuo metu yra jis tokią valdžią įgavęs, maž
53  4|        nekurios gadynės, ir tol jis patvėrė, kol jį būdas draugybės
54  4|       vyresnybės. Vienok galėjo jis pats jos išsižadėti ir tuo
55  4|         kūrėjų kūrėjo, kuriuose jis gyveno, buvo pas žinyčią
56  4|         reiškia, ir jog tas, ką jis sakė, pačia tiesa yra, dėl
57  4|         Nesgi tariama buvo, jei jis susigrums su kipšu ant jo
58  4|      kipšą pervis pavasarį, kad jis svietui daug pikto daręs
59  5|   plaukų, su lazda aptalžė, jog jis ne taip elgės, kaip reikėjo
60  5|  nabaštiką taip sušaldinti, jog jis nė vien per kelias nedėlias,
61  5|        maloniu yra buvęs ir kuo jis gėrėjos ir džiaugės gyvendamas.
62  6|      kaipo savo geradėją, kurią jis reiškia įvairiais pragumais,
63  6|     žmogų ir visą pasaulį, kurį jis ta pačia šilima antturi,
64  6|    reiškė jiems jo norą, ir, ką jis žmonėms sakė, to jie klausė,
65  6|        jų dievo. Ir taip padėjo jis dėl žmonių pirmuosius įstatymus
66  6|      reikalui padirbta. Vadinos jis viešpačiu, jog visa pats
67  6|        jo kreivos lazdos, kuria jis svietui įsakymus davęs.
68  6|     valdžią savo valią pavesti. Jis jūsų netaikas taikins, abydas
69  6|      pavojaus paglemš. Tai, kad jis tą galėtų pasiekti, įduokit
70  6|           pakelkit jį sau lykiu jis jus apgins ir teisybę atties,
71  6|          Ant tų žodžių nudengęs jis tris dievų stabus, uoksuose
72  6|        pakels, idant kana kados jis mirdamas šventu dievo žodžiu
73  6|        nuo pirmojo įkūrėjo, jei jis buvo vardu Miknius, tad
74  6|        tas paliko to vergu, kam jis buvo užmetinėjęs neteisybę,
75  6|        pinigais, nesgi tas, kam jis užmetinėjo neteisybę, negalint
76  6|        abydytojo, pasakyti, jog jis veda vyrus iškados veizėti,
77  6|    medžioti persūdijo, ir, kaip jis nusprendė, taip ir paliko.
78  6|       tas ne tiesa būt esąs, ką jis antram stigavojo, kaipogi,
79  6|    rodydamas tuo, jog už tą, ką jis sako, savo galvą deda, jei
80  6|    paskui dalijos medum, jei to jis nenorėjo daryti, tad atentį
81  6|   ženklu pavedimo globos, idant jis gyniotų ir užtarytų jo kūdikius
82  6|     užmušėjas juos numaldė, tad jis užmuštojo gentims turėjo
83  7|       laimės ir nelaimės, nesgi jis nešė patį kareivį ir lygiai
84  7|    lankyti arti ar toli visados jis jotas keliauja." Nuo to
85  7|       jog jiems tą dieną padėjo jis lietuvius nuveikti, kuri
86  7|      nuo žodžio pilti, rodo, ką jis žymina, nesgi kalnėnai ir
87  7|        nesgi, karei pasibengus, jis pagrįžo namo ir vėl buvo
88  8|          regi savo tautoje, kad jis apsižvalgęs primena sau
89  8|       pasakodamas prašaleičiui, jis vienas sakos viecinyku,
90  8|   prekių apie jo vietą, kurioje jis būt esąs gaunamas, nes prekėjai,
91  8|      laivo į Žemaičių pajūrius. Jis pasakoja, jog esąs aušrinis
92  8|      pradėjęs ant jo tūžti, jog jis taupąs vokiečius, kurie,
93  8|       valdant Lietuvos ūkę, kad jis, metuose 1320 užėmęs gudų
94  8|        lig parduodami, tenai gi jis įkūrė pūškarnę, kurioje
95  8|      žmogui skaninių pakentėti, jis tarias mirsiąs, jei nepaskomėsiąs,
96  9|       karalius nuveikęs, bet ką jis yra su ta pilia daręs, nėra
97  9|         kurie kirčiai rodo, jog jis turi dvi kapi, yra 28 prabos
98  9|       žemės vyrui parodyti, kad jis galėtų išreikšti, kurio