Story

1001  4|              privalumų turėjo grekonų ir rymionų dievas, Jupiteriu
1002  4|     nesistebėsim, jei lietuvių žyniai ir išminčiai savo Perūnui pagal
1003  4|               jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, neturėjo nė kokių
1004  4|               neturėjo nė kokių stabų ir paveikslų savo dievų, žinyčiose
1005  4|               jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, jau didžiai gilioj
1006  4|          klajoti, norėdamas išminties ir gudrybos pramokti. Toj pačioj
1007  4|               Pitagoro, nuėjęs pas jį ir pasisakęs jam esąs mulkis (
1008  4|             buvęs vardas to lietuvio) ir norįs išmintingu tapti.
1009  4|             jo įsakymą, ilgai mokęsis ir daug išmokęs, paskui pagrįžęs
1010  4|           pagrįžęs apent į savo namus ir mokęs svietą apie dūšios
1011  4|          kurie karėj už savo liuosybę ir savo namus padedą gyvybą,
1012  4|            vaikštinėją, o kiti sveiki ir linksmi šokinėją, o žiemą
1013  4|            dievui Perūnui už liuosybę ir namus savo mirti. Todėl,
1014  4|            įstatymą sekdami, kalnėnai ir žemaičiai karėse nuo neatmenamų
1015  4|           neprietelius savo liuosybės ir savo ūkės, kokios nuomonės
1016  4|               paskesniųjų gadynių, ką ir patys raštininkai savo raštuose
1017  4|         stigavoja, noris iškreipdami, ir taip, jog galėję po smerčio
1018  4|               jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, tikėję, jog žmonės
1019  4|             einantys į antrą gyvenimą ir tenai tokiais esantys, kokiais
1020  4|            buvę, beje: vyresniaisiais ir turtingais, kareiviais ar
1021  4|               jo įrankį šalip padėję: ir taip, kareiviui vylyčias,
1022  4|         grąžtą, motriškosioms varpstę ir kuodelį, tardami, jog ir
1023  4|              ir kuodelį, tardami, jog ir mirus tą patį darbą reiks
1024  4|         vergaus". Jei būt tikėję, jog ir po smerčio reiks vergauti,
1025  4|             piktai elgęsi ant svieto, ir nelaikšiai, kurie sau gyvybą
1026  4|              dūšios ėjusios į gyvulių ir kitų gyvių kūnus arba į
1027  4|          kūnus arba į medžius, ežerus ir upes, kurios tenai kentėjusios
1028  4|             tenai kentėjusios neturtą ir badą lig rako, nuo dievo
1029  4|          galėjusios išeiti iš to kūno ir apsireikšti gentims ar svetimiems,
1030  4|            jog vėlai naktį tesiskelbė ir baldės, kaip šiandien dar
1031  4|         skelbiančios medžiuose, upėse ir ežeruose globos reikalaudamos.
1032  4|             nuožmių žmonių, kraugerių ir bedievių dūšios ėjusios
1033  4|             peklą, kurioms pikčiurnos ir raganos tuoįtimpos žarnas
1034  4|    narstydamos. Tą žinodami, kalnėnai ir žemaičiai didžiai rūpinęsi
1035  4|   neattiesiant jų ne vien dievai, bet ir pačios dūšios baisiai apmaudavusios
1036  4|           kaipgi baldžiusios naktimis ir blaškiusios, darydamos jiems
1037  4|           iškadas javuose, gyvuliuose ir kituose daiktuose, nesgi
1038  4|           pirmuosius šmotelius valgio ir laistę gėrimo, bet dar metuose
1039  4|               jų nuomonę į dangų eiti ir doriesiems reikią per didžiai
1040  4|             reikią per didžiai aukštą ir žiaurų kalną ropoti į aukštybes,
1041  4|      degindami, mėčioję į ugnį meškos ir lūšies nagus, kiti prieš
1042  4|             patys nagų savo nepiaustę ir auginę, idant turėtų kuo
1043  4|           turėtų kuo įsikibti lipdami ir pasiilsėti galėtų. Pakalnėj
1044  4|               smakas, kurs nedorėlius ir piktadėjus ateinančius svaidęs
1045  4|              teisinga, doriems pailsį ir linksmybę, kaip sakiau,
1046  4|               jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, tokią nuomonę
1047  4|           vien žodžiai jų kalbos, bet ir senovės raštai, kaip viršiau
1048  4|           minavojau. Užvis jog šaldrų ir prašaleičių, atklydusių
1049  4|              apie dievą jiems įbrukti ir tikybą naują įkurti, tuos,
1050  4|           norinčius sau valdžią įgyti ir svietą nuvergti, be meilės
1051  4|         galėtų padidinti savo valdžią ir svietą nuvergti. Vienok
1052  4|               svietą nuvergti. Vienok ir taip saugodamies nuo svetimų
1053  4|         tautomis, prekiodami su jomis ir bičiulaudamos, kartais jas
1054  4|               patys būdami paveiktais ir į svetimą valdžią kliuvę,
1055  4|             nuo kitų, pas save priėmę ir globę, užlaikydami pagal
1056  4|             buvo svetimu, lygia dalia ir tos nuomonės apie dievą,
1057  4|               nesgi palengvai gudinos ir jaukinos į svetimą nuomonę
1058  4|            jaukinos į svetimą nuomonę ir dabą, užvis pasitiikę tokiose
1059  4|            daiktą išguldė jiems, taip ir kiti klausė jo, kaipo guvesniojo
1060  4|           klausė jo, kaipo guvesniojo ir gudresniojo, ir sekė jo
1061  4|            guvesniojo ir gudresniojo, ir sekė jo mokslą, ir per tą
1062  4|       gudresniojo, ir sekė jo mokslą, ir per tą klydo nuo pirmosios
1063  4|             savo nuomonės apie dievą, ir daug svetimų įtarų pasavino,
1064  4|         netapę dar krikščionimis.~    Ir taip jau pradžioje dvyliktojo
1065  4|            kursai turėjęs veidą drąsų ir raudoną, barzdą garbanotą,
1066  4|            visų didžiausiu savo dievu ir davėju šilimos, ant kurio
1067  4|             įkūrėju pakajaus, brandos ir gausumo, globėju gyvulių,
1068  4|        gausumo, globėju gyvulių, orės ir javų; kaip Perūnas buvęs
1069  4|          pėdus, mirą, gintarus, vašką ir vaikus, jis didžiai gėrėjęsis
1070  4|              maitinę, pienu lakindami ir varpose gulindami. Lietuviai
1071  4|               ant plikos žemės gulęs, ir į šventą ugnį smilkalus
1072  4|          išspiria, tad pasirodo lauke ir krūmuose Jorė, beje, žalesa;
1073  4|          kaipo smakas vis rijo žmones ir gyvulius; todėl, jai atėjus,
1074  4|            vien žmonės, gyvuliai, bet ir patys paukščiai džiaugias,
1075  4|              dar Ganykliu, Bandganiu, ir iki šiai dienai yra dar
1076  4|               dienai yra dar ašvienių ir gyvulių globėju vadinamas
1077  4|             gyvulių globėju vadinamas ir visų senuosiuose šiaurės
1078  4|              kalboje dar tebesančius, ir aiškiau išreikštų, nesgi
1079  4|             veido, barzdos nutįsusios ir išdriskusios, galva baltu
1080  4|            voliojami vandenys putojo, ir taip toliau, kuriais vardais
1081  4|               dar lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, piktą dvasią
1082  4|              Jorės dievas visa veisęs ir steigęs, taip Pikulis visa
1083  4|            kaukolės - žmogaus, jaučio ir arklio, pamautos ant ragotinių,
1084  4|             Iš svieto rūpesnių, vargų ir sopulių gėrėjęsis ir džiaugęsis.
1085  4|            vargų ir sopulių gėrėjęsis ir džiaugęsis. Taip pat mušę
1086  4|            mušę jam ant garbės žmones ir gyvulius, arklius, kiaules
1087  4|            gyvulius, arklius, kiaules ir ožius, kurių krauju šventą
1088  4|          dievas buvęs visiems maloniu ir taikiu, taip šis baigiu
1089  4|               taikiu, taip šis baigiu ir nuogąsčiu. Taip pat jis
1090  4|       nuogąsčiu. Taip pat jis karojęs ir kankinęs tuos, kurie neklausę
1091  4|             dėl numaldymo jo rūstybės ir dėl išvengimo jo karonės
1092  4|              atsakyti: vasarą, rudenį ir žiemą; ąžuolas pats buvo
1093  4|            kurs visa tą saviep glemžė ir valdė. Nesgi žodis pats
1094  4|            paeina jis nuo žodžio trys ir gadyba, beje, metų laikas;
1095  4|               nuo visų yra permanomi, ir taip žodis triadyba ženklina
1096  4|           Vienok, sekantis patarlėmis ir dainomis, gal manyti, jog
1097  4|              rodo, jog saulė verkusi, ir tas yra žinoma, nesgi iki
1098  4|            atsakyti, bet jų išminčiai ir kunigai kitą nuomonę apie
1099  4|           turėjo, jei jų takus žinojo ir nuo jų laiko sekės, kaip
1100  4|          Smertis yra ne vienoks, taip ir Giltinė ne vienokia buvo,
1101  4|              buvo atsitolinę kalnėnai ir žemaičiai nuo savo pirmosios
1102  4|           nuomonės apie dievą Perūną, ir taip regim jau, jog ne vieną
1103  4|          kunigai, kaipo išmintingesni ir guvesni likusiojo svieto,
1104  4|             pradžioj per savo buklumą ir gudrybą tarpininkais tarp
1105  4|               tarpininkais tarp dievų ir žmonių, ir dėl to kiekvienos
1106  4|    tarpininkais tarp dievų ir žmonių, ir dėl to kiekvienos tautos
1107  4|         tautos pradžioje ūkės valdžia ir rėda randama yra kunigų
1108  4|             reikią tautai ar giminei, ir jo įsakymu būk svietą valdantys.
1109  4|            regėdamas žynius guvesnius ir gudresnius, jų įsakymų klausė,
1110  4|     neišmanydamas ko, nuo jų teiravos ir jautojos, kaipo išmintingesnių
1111  4|       reikalus, jau pagal savo naudą, ir visados taip guviai, idant
1112  4|               ant to, jog tie žalčiai ir kirminai buvo kitos veislės
1113  4|           kirminai buvo kitos veislės ir retesnės, svietas tuo tarpu,
1114  4|              Tą patį darė su žvėrimis ir kitais paukščiais ir gyviais.
1115  4|         žvėrimis ir kitais paukščiais ir gyviais. Toksai įsitėpimas
1116  4|             regįs jų valdymieras, bet ir tarp negyvų, tai yra medžių,
1117  4|           akmenų, upių, ežerų, lieknų ir girių. Ilgainiui tie patys
1118  4|        dvasios galinčios į tuos gyvus ir negyvus daiktus pasiversti
1119  4|            negyvus daiktus pasiversti ir daryti tame naujame savo
1120  4|           tame naujame savo būde gero ir pikto, pagal tą, kokios
1121  4|            medžiuose, upėse, ežeruose ir lieknuose; vienok ir tokiame
1122  4|         ežeruose ir lieknuose; vienok ir tokiame jau nuomonės paskydime
1123  4|        vieniems žmonėms jų veikaluose ir darbuose bei kėtėjimuose
1124  4|       darbuose bei kėtėjimuose klojas ir vyksta, kitiems, didžiau
1125  4|        kitiems, didžiau steigiantiems ir trūsiantiems su didesniu
1126  4|        trūsiantiems su didesniu protu ir išminčia, visa, ką vien
1127  4|               nuveikti, tas nesikloja ir nevyksta, nuo ko tarė esanti
1128  4|             visų geriausius kėtėjimus ir darbus gaišinusi ir ardžiusi,
1129  4|         kėtėjimus ir darbus gaišinusi ir ardžiusi, tą vadinę Nelaima
1130  4|              jiedvi įtarliojo vienais ir tais pačiais vardais, kaip
1131  4|           būdas buvo būtinai įvairus. Ir taip gerąją galybę, arba
1132  4|        sužvejojo. Gaubjavė nuo gaubti ir javų, jog javus gaubė, akalsino
1133  4|             jog javus gaubė, akalsino ir gausino. Liela, arba didelė,
1134  4|             didelė, nesgi buvo didelė ir maža laimė, kaip šiandien
1135  4|           keleivius kelionėj glemžusi ir globusi nuo ojaus. Aušrą
1136  4|                Aušrą turėjo už laimę, ir taip sako: "Ant laimės mūsų
1137  4|            laimės mūsų pradėjo aušti" ir taip toliau. Palaikus tokio
1138  4|             girdėti. Tarė ją motrišką ir aldą esant, jos minavonei
1139  4|             ją Giltine, Suka, Mogile; ir taip sakoma dar yra: "Kuri
1140  4|            vien žmones, gyvulius, bet ir pačius medžius novijant;
1141  4|              pačius medžius novijant; ir taip šiandien dar medžiuose
1142  4|           šakas laumšluotėmis vadina, ir taip toliau. Kas Laima arba
1143  4|           šakelę lopšely jį pasiejusi ir pati begrėbdama tenai prasišalinusi,
1144  4|              žmona šoka prie lopšelio ir randa tenai kūdikėlį tyliai
1145  4|       sutikusi savo susiedę didžturtę ir džiaugdamos pasakojanti
1146  4|          nunešusi savo kūdikį į pievą ir tenai į medžio šaką lopšy
1147  4|           medžio šaką lopšy pasiejusi ir pati paėjusi šalin grėbti,
1148  4|            bei maitkauliais apkrautą. Ir taip vienai žmonai laimė,
1149  4|             Mogilė, Kirpėja, Skalbėja ir Sargė; nesgi visų vardai
1150  4|              tokius niekus maloniomis ir švelniomis pasakomis taip
1151  4|                opos, nuopuoliai, ūkėj ir karėj turėjęs kentėti, barniai
1152  4|              turėjęs kentėti, barniai ir netaikos su artimais gentimis
1153  4|             tuoįtimpos grūmusis su ja ir skudrinusi kitas jų darban,
1154  4|                pasakodama apie dorybę ir narsybę ūkės ir karės Lietuvos
1155  4|           apie dorybę ir narsybę ūkės ir karės Lietuvos vyrų; bet
1156  4|               visa jam klojos: meilėj ir vienybėj gyvenęs su gentimis,
1157  4|               gyvenęs pakajuje, godoj ir džiaugsme, kuriam nukirpusi
1158  4|           nukirpusi jo amžių Skalbėja ir paėmusi skalbti, idant baltą
1159  4|           senovėj lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, per ilgą laiką
1160  4|         aukauti, vadino, arba giriose ir šėtruose po visų dideliaisiais
1161  4|                kaip kad buvo kalnėnai ir žemaičiai, kaipogi regėjo
1162  4|            kurie nori patys išsikelti ir valdymierais tapti, o svietą
1163  4|            girs, o namiškuosius peiks ir niekins, visados svietą
1164  4|         niekins, visados svietą mokys ir niekados nieko neišmokys
1165  4|         vergautų, kaipo guvesniesiems ir gudresniesiems. Vienok ilgainiui,
1166  4|          minavojau, bet bendraudamies ir bičiulaudamies apgudo jų
1167  4| bičiulaudamies apgudo jų apsiėjimais, ir jau dešimtajame amžiuje
1168  4|             nuo visų kraštų teirautis ir jautotis savo reikaluose,
1169  4|        reikaluose, ne vien netikėliai ir pagonys, bet ir patys krikščionys
1170  4|            netikėliai ir pagonys, bet ir patys krikščionys grekonys,
1171  4|     krikščionys grekonys, beje, gudai ir biskajai. Raštai senovės
1172  4|             pagal į Nemuno upės įtaką ir tenai saloj Rusnėj būk įkūrę
1173  4|              Rusnėj būk įkūrę žinyčią ir pavedę ją į globą savo prekės
1174  4|         vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir pačią upę Nemuną Kronu praminę,
1175  4|         garbės dievui, nuo ko, regis, ir pačią salą, kaipo šventą
1176  4|         žinyčią metuose 1250 sugriovė ir akmenį, ant kurio buvo išrašyti
1177  4|            stovėjęs nuo amžių aukštas ir didžiai drūktas ąžuolas,
1178  4|               žaliuojąs, beje, vasarą ir žiemą, kursai buvęs šešiais
1179  4|    užpakalinėj rūsiai, kuriuose indai ir kiti įrankiai, tai lietai
1180  4|             žynių, arba kunigų, namai ir kitų žinyčios tarnų ir tarnaičių.
1181  4|          namai ir kitų žinyčios tarnų ir tarnaičių. Pas angą buvęs
1182  4|             ant kurio gyvulius aukavę ir amžina ugnis, ąžuolo medžiais
1183  4|              medžiais kurstoma, dieną ir naktį kūrinusis. Kamiene
1184  4|    užrūstintus numaldyti. Lygia dalia ir tą karoję, kurs būt toje
1185  4|            sukrauti įrankiai, stoikai ir kiti šventi baldai, reikalingi
1186  4|               kuriame varles, žalčius ir kitus šiukštinus, reikalingus
1187  4|               girios. Pati sukrautuvė ir pavietis buvusiu iš plytų.
1188  4|         Zodiaką, rudenį atsitolindama ir pavasarį artindamos; ir
1189  4|               ir pavasarį artindamos; ir taip aukščiausioji laipta
1190  4|       padirbti, beje, Levo, Mergaitės ir kiti, pastatyti stovėję
1191  4|          amžina ugnis kūrinusis dieną ir naktį, saugojama nuo ypatingų
1192  4|             laikę pašvęstus mazginius ir stotkus. Įeinant į žinyčią,
1193  4|              yra aukščiausiojo kunigo ir visų vyriausiojo antveizo
1194  4|               jos ženklais, laimingus ir nelaimingus metus rodysiančiais,
1195  4|          krikščionys sugriaus žinyčią ir panieks senąjį tikėjimą.
1196  4|          minavoto 121 plytos pasitiko ir ta, kuri turėjo už ženklą
1197  4|           skersį. Lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, gailėdamos savo
1198  4|               savo praėjusios gadynės ir savo laimingų dienų, ryžos
1199  4|        žinyčią buvo sugriovę, raudoti ir šventinti, kaipogi iki šiai
1200  4|               dievai šėtruose stovėjo ir šventa ugnis ant garbės
1201  4|             yra, nuo kuries Raseiniai ir vardą savo gavo. Antra Vilkmergės
1202  4|            lankę žemaičiai, parusėnai ir žemgaliai, arba kuržemininkai,
1203  4|        minėdami savo laimingas dienas ir tardami save angis broliais
1204  4|            jog ugnį per šventą turėję ir ją gerbę, kaipo pragumą,
1205  4|          ugnelės pikčiau nesušyžintų, ir apstoję kūrenantys trobesį
1206  4|            kas niekų kalba yra, nesgi ir pačiu vandeniu gal užgesyti,
1207  4|        medžius, beje: ąžuolus, liepas ir tuos, kuriuose amalai augę.
1208  4|              ąžuolų dėl savo didelumo ir šventumo tie yra minavojami:
1209  4|           meldžionys tenai pilį įkūrė ir nuo kelmo to ąžuolo, regis,
1210  4|             Ne vien tūli medžiai, bet ir cielos girios buvusios šventomis
1211  4|       neminėja ant to, jog tos girios ir medžiai visados buvo ir
1212  4|               ir medžiai visados buvo ir iki šiai dienai yra gerbiamos
1213  4|          naudos, kaip tuojau regėsim. Ir taip, kaip neturėjo vadinti
1214  4|            buvo jiems pirmuoju apdaru ir butos padarga, kurią iki
1215  4|            iki šiai dienai tebdėvėja; ir taip liepkauliai iki šiolei
1216  4|             nesgi aiškią šviesą duoda ir nesproginėja, o liepų žiedai
1217  4|             iš kurių visų gerąjį medų ir vašką neša, kas kiekvienam
1218  4|           kaipogi, išskynus liepynus, ir bitės pragaišo. Klevus ir
1219  4|             ir bitės pragaišo. Klevus ir beržus gerbė dėl to, jog
1220  4|            turėjo, bet pačią medžiagą ir namų padarynę iš jų sau
1221  4|             iš jų sau tiekė, iš tošių ir mauknų jau stotkus dirbo,
1222  4|             gilėmis ąžuolo prielaidus ir paršus bariojo geriau, nekaip
1223  4|                pagal jų nuomonę, mėsa ir lašiniai skanesni esantys
1224  4|              nekaip grūdais. Taip pat ir kitus medžius gerbė dėl
1225  4|            dėl jų naudingų privalumų; ir taip žinoma yra, ievų žievės
1226  4|         gyvendami, ne vien krūme, bet ir kieme negalėjo nusikratyti;
1227  4|             dar gydo ugny nudegusius; ir taip, kaip sakiau, ne dėl
1228  4|            buvo nuo pagonų saugojamas ir gerbiamas, todėl tyčiodamies
1229  4|     tyčiodamies parašė, jog lietuviai ir žemaičiai medžius už dievus
1230  4|            dar žinoma yra, jog dideli ir seni medžiai senovėj buvo
1231  4|          smerčio, kaipogi raštuose 15 ir 16 amžiaus mažne vieni medžiai
1232  4|               vien tūlus medžius, bet ir cielus lieknus ir girias
1233  4|        medžius, bet ir cielus lieknus ir girias už šventas turėję,
1234  4|           arkliai patys giriose žiemą ir vasarą mito, bitės, visų
1235  4|           giriose po dreves žiemavojo ir mito. Ant galo girios buvo
1236  4|           galo girios buvo jų pilimis ir mūrais, kurie gyniojo juos
1237  4|             lietuvių gerbiamas girias ir lieknus, tad ne dėl jų šventybės,
1238  4|               išmintį, nekaip juoktis ir prietarais vadinti. Šiandien
1239  4|         vyresnybė ne vien girias, bet ir tūlus medžius gerbia ir
1240  4|               ir tūlus medžius gerbia ir saugoja, neleisdama jų kirsti,
1241  4|        senovėj negalėjo suprasti, bet ir lig šiai dienai tebėra dar
1242  4|             visų didžiausių išminčių. Ir taip, išsprogus šakelei
1243  4|             sename medy, kad ji žiemą ir vasarą žaliavo, nenumanydami,
1244  4|       nenumanydami, nuo ko tas rados, ir tardami - ypatingai sau
1245  4|               dar tartų, jog kalnėnai ir žemaičiai kieles, gandrus,
1246  4|               šarkas, triškius, žyles ir ežius už šventus turi dėl
1247  4|           reiškia žmogui malonią notį ir palinksmina jį pasiilgusį.
1248  4|               ūkininkas nedarytų. Tai ir toje dingsty tas pats nusitinka.
1249  4|          pavasarį, blezdinga - šilimą ir nieko pikto žmogui nedaro,
1250  4|          erelį, žylė prajaučia speigą ir pūgą, ežys padeda jam pievas
1251  4|                ežys padeda jam pievas ir girias vokti nuo gyvačių
1252  4|              girias vokti nuo gyvačių ir kitų biaurybių. Regimai
1253  4|             šiandien tą daro kalnėnai ir žemaičiai, tad tą patį darė
1254  4|           žemaičiai, tad tą patį darė ir kitą kartą ne dėl kito kokio
1255  4|            šventas tūlas upes, ežerus ir šaltenius, kuriuose svietas,
1256  4|        svietas, eidamas dievų aukauti ir melstis, mazgojęsis ir prausęsis;
1257  4|        aukauti ir melstis, mazgojęsis ir prausęsis; dėl kokių priežasčių
1258  4|               arba skarbus, jau rūmus ir pilis paskendusias šiandien
1259  4|           kalnais, arba alko kalnais, ir viešpilais, ir didelius
1260  4|               kalnais, ir viešpilais, ir didelius akmenis, ant kurių
1261  4|             akmenis, ant kurių meldės ir dievams aukavo, arba juos
1262  4|       gyvulius, vašką, gintarus, mirą ir kitus kvepiančius daiktus
1263  4|             kitus kvepiančius daiktus ir melsdamos; ant kurių visados
1264  4|             randamos tenai supuvusios ir sutrynėjusios anglys tą
1265  4|            neprieteliais buvo grūmęsi ir tenai svietas buvo kritęs
1266  4|               tuos, kurie, kariaudami ir gyniodami nuo neprietelių
1267  4|             neprietelių savo liuosybę ir savo namus, buvo galvą padėję.
1268  4|            padėję. Ne vien jų narsybę ir kantrybę gėrynėse ir sueimuose
1269  4|          narsybę ir kantrybę gėrynėse ir sueimuose garbino, bet dar
1270  4|               ant kurių taip garbingi ir narsūs vyrai buvo mirę,
1271  4|             nė nuo ko nebūt palytimos ir pakušinamos, todėl žambį
1272  4|               visų didžiausią nuodėmę ir tuos, kurie būt drįsę juos
1273  4|       gadynėse taip dideliai augaloti ir stiprūs žmonės, jog, per
1274  4|           ginklai praėjusiųjų gadynių ir kaulai žmonių tokių, kokius
1275  4|        kariaudami, nuo kurių kalnėnai ir žemaičiai gyniodami savo
1276  4|         gyniodami savo liuosybę dieną ir naktį nepaleido ginklo iš
1277  4|             iš rankų, todėl, norėdami ir toliau jiems nepasiduoti,
1278  4|              lygiais žmonėmis grumtis ir jiems nepasiduotų; nesgi
1279  4|               šiokie tokie pergalviai ir piktadėjai tvino iš Teutonijos
1280  4|      Teutonijos į Žemaičius, Parusius ir Žemgalius, arba Kuršą, dievą
1281  4|            griekus, krikštydami kardu ir vergdami gyventojus tų kraštų,
1282  4|            randami tuose kapuose, bet ir raštai patys tą stigavoja.
1283  4|             tą stigavoja. Lygia dalia ir tuos kapus, į kuriuos savo
1284  4|         žalčius geltonomis papilvėmis ir geltonais antakiais gerbę
1285  4|               antakiais gerbę namuose ir kūtėse, vadindami juos namų
1286  4|               dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant
1287  4|               bet kaip didi geradėjai ir išgelbėtojai savo tautos
1288  4|        Kukaitis, arba Kukvaitis. Kada ir už ką tie vyrai garsavo
1289  4|         pirmosios nuomonės apie dievą ir radusis taip daug pramonių,
1290  4|              buvo žynių, arba kunigų. Ir taip raštininkas, pradžioje
1291  4|            nes pervis daugiau grekonų ir ispanų jautotis savo atentės.
1292  4|          patys akylais būdami, vienus ir tuos pačius įstatymus, nuo
1293  4|             svieto duotuosius, skaito ir seka, vienok vieni vienaip
1294  4|            kožnas pagal savo nuomonę, ir niekaip tarp savęs negali
1295  4|        sutikti; kaipgi galėjo sutikti ir it vienaip tikėti žmonės,
1296  4|            nebūdami dar patys akylais ir rašto neturėdami, kuriame
1297  4|       surinkimą, taip popiežiui Pijui ir kitiems vyskupams ir arkivyskupams
1298  4|            Pijui ir kitiems vyskupams ir arkivyskupams pasakoja.
1299  4|               kerčioje, kurį maitinęs ir godojęs, šiene gulindamas;
1300  4|        Jeronimas visus liepęs išmušti ir lauke sudeginti, vienas
1301  4|      šašuolėtį pas ugnį šventą regėję ir, jam šildantis, ženklus
1302  4|          smerčio arba sveikatos matę, ir taip, kurs ligonis išgysiąs,
1303  4|          Jeronimas it veikiai išardęs ir užgesęs ir į jos vietą krikščionų
1304  4|            veikiai išardęs ir užgesęs ir į jos vietą krikščionų dabą
1305  4|         kurios svietas garbinęs saulę ir godojęs didžiai didelį kūjį;
1306  4|               didis karalius nutvėręs ir į dideliai ankštą bokštą
1307  4|            tuo kūju sukūlusios bokštą ir tuo svietui saulę pagrąžinusios,
1308  4|            įgijęs. Jeronimas išjuokęs ir parodęs, jog vis tai niekai
1309  4|           galo, kad jis kitą drąsinęs ir juokęsis, jog medžio, negyvo
1310  4|            tuo tarpu vienas pradrįsęs ir, norėdamas iš peties užsiausti
1311  4|             ąžuolui, sau koją įkirtęs ir be dvasios ant žemės pakritęs.
1312  4|           nusigandęs, pradėjęs verkti ir ant Jeronimo rūgoti, jog
1313  4|            šis sveikų sveikas kėlęsis ir niekame ronos negalėjęs
1314  4|              dideliu tranksmu pavertę ir visą liekną paskui iškirtę.
1315  4|          lieknų, kad Jeronimas liepęs ir tuos žemyn kirsti; nes tuo
1316  4|       nubėgusi prie Vytauto, verkdama ir vaitodama, bei tarusi jam,
1317  4|          šventus lieknus kertą laukan ir dievo namus naikiną, kuriuose
1318  4|        pagalbos meldusios, idant lytų ir saulę suteiktų, dabar nebžinančios,
1319  4|              dabar nebžinančios, kame ir kurioj vietoje dievo ieškosiančios,
1320  4|         įpuolęs į rūpesnį, nepatraktų ir į ermyderį neištiktų, nebleidęs
1321  4|             kuriam įdavęs kelio raštą ir liepęs iš Žemaičių spūdinti
1322  4|             begarbinantys savo girias ir lieknus senu įpročiu. Tie
1323  4|            šventus reikalus atlikdavo ir mulkiui svietui išgalius
1324  4|                žvaigždžionys, vėjonys ir taip toliau; visi klausė
1325  4|               šventus darbus, bet dar ir ūkės rėda rūpinos, kaip
1326  4|               vienas pats visus valdė ir visiems įsakymus davė, kaipogi
1327  4|        kaipogi jis su dievais kalbėjo ir, nuo jų pamokslą gavęs,
1328  4|          kuržemiai, bet dar lybiešiai ir krieviai, kurie nuo jo dievų
1329  4|              jo dievų valios jautojos ir teiravos. Todėl vadino jį
1330  4|              pats visa žinojo, galėjo ir rėdė; prašaleitis, norėdamas
1331  4|           Paprastai jis didžiai retai ir svietui pačiam tesirodė,
1332  4|              svietui pačiam tesirodė, ir tas, kurs vieną kartą buvo
1333  4|                 Jis pats retai,o rasi ir niekados nedavė įsakymų
1334  4|          lazdą, krivūle būk vadinamą, ir liepė ta lazda savo įsakymus
1335  4|           užsiturėjo kaip Kalne, taip ir Žemaičiuose; tūlose vietose
1336  4|            tris kartus nuo prapulties ir vergybos: vieną kartą metuose
1337  4|         pavynasčia kaip svietui, taip ir kunigams. Aiškiau sakant,
1338  4|           visi turėjo už dievo valią, ir tuo jis didesniu buvo už
1339  4|          veikalus praėjusiųjų gadynių ir mėklinsimės į pradžią draugybos
1340  4|              pradžią draugybos svieto ir jo susirinkimo, matysim
1341  4|                gandino dėl sugurinimo ir sukrutinimo žmogaus mentos
1342  4|            sukrutinimo žmogaus mentos ir dėl būtino sau paklusnumo.
1343  4|              guodė, laimino, džiugino ir linksmino dėl ištempimo
1344  4|        svietas dar buvo kaip tariamas ir tikėjo aklai į tą, kas jam
1345  4|             tad tokiame sviete galybė ir orumas žynių buvo perdaug
1346  4|         pačioj būsenoj svieto draugės ir buvo reikalingu ir naudingu
1347  4|            draugės ir buvo reikalingu ir naudingu dėl nekurios gadynės,
1348  4|        naudingu dėl nekurios gadynės, ir tol jis patvėrė, kol jį
1349  4|          tautomis, tas pats yra buvęs ir su Lietuvos tauta, kad svietas
1350  4|              tariamas, nieko nežinojo ir nenumanė pradžioje savo
1351  4|         pradžioje savo įsikūrimo, tad ir jų kunigai neniekino tuo
1352  4|            patiems didino godą, orumą ir šventybę, o sviete baimę,
1353  4|              o sviete baimę, nuogąstį ir aklą paklusnumą įkūrė: kaipogi
1354  4|            todėl žodis kūrėjų kūrėjas ir jo asaba buvo tariama nuo
1355  4|             tariama nuo svieto šventa ir nepalytima.~    Tą taip
1356  4|        godingą vyresnybę visų dorasis ir išmintingasis vyras visų
1357  4|           savo amžiaus galo viežlybai ir padoriai, ir nėra raštuose
1358  4|           galo viežlybai ir padoriai, ir nėra raštuose randamo, kurs
1359  4|               jis pats jos išsižadėti ir tuo kartu tiktai, kad norėjo
1360  4|              po savęs amžiną minavonę ir garbę sviete palikti, beje,
1361  4|           sugraudino pamokslu kunigus ir svietą susirinkusį, kad
1362  4|             kad nesiliautų sekti būdo ir įstatymų savo tautos, o
1363  4|              numaldymo dievų rūstybės ir dėl patvirtinimo to, ką
1364  4|             kūrinama, vadinos rūmais; ir taip šiandien dar žemaitis
1365  4|             įpročiu, pamatęs didelius ir viešpatingus namus, stebėdamos
1366  4|            pagal įvairią jų vyresnybę ir įvairius darbus, kuriuos
1367  4|     vaidelietais, nuo žodžių vaidinti ir lieta, beje, žinantys ir
1368  4|              ir lieta, beje, žinantys ir permanantys lietos daiktus:
1369  4|                kaipogi jie nuo slaptų ir nepermanomų ženklų valios
1370  4|          jautojos, kurią svietui lėmė ir štikinėjo, reikšdami laimę
1371  4|            štikinėjo, reikšdami laimę ir nelaimę atentėj, beje, buvo
1372  4|              žinovais aukštojo mokslo ir žinojimo, nuo ko ir žyniais
1373  4|            mokslo ir žinojimo, nuo ko ir žyniais buvo vadinami. Pirmaisiais
1374  4|          rūmuose kūrėjų kūrėjo gyveno ir dėl to vien jau nuo svieto
1375  4|          kurie šventą ugnį antveizėjo ir svietui teisybę attiesė;
1376  4|    artimiausieji tarnai kūrėjų kūrėjo ir vyriausieji vaideliotai,
1377  4|                bet savaisiais rūpinas ir nieko sau negeidžia, kaip
1378  4|            pats sau skyrė tarp našlių ir bevaikių, vyrus išmintingus
1379  4|           bevaikių, vyrus išmintingus ir dorus, teisybę ir savo ūkę
1380  4|         išmintingus ir dorus, teisybę ir savo ūkę mylinčius, svieto
1381  4|              svieto regėjusius, gero .ir pikto prityrusius, vilko
1382  4|             prityrusius, vilko neštus ir pamestus, didžius gudrinčius,
1383  4|       gudrinčius, mokytojus protingus ir atentę prajaučiančius, trumpai
1384  4|        reikalus, kūrėjų kūrėjo atliko ir jo lazdą, arba įsakymus,
1385  4|             paties kūrėjų kūrėjo, bet ir kitų visų girių, medžių,
1386  4|              visų girių, medžių, upių ir kitų šventų vietų, kurie
1387  4|       atgabentas aukos dovanas priėmė ir duodantiems dievų pataiką
1388  4|        vaideliotus, beje, kūrėjaičius ir žygovus, nesgi pats žodis
1389  4|              šventenybėmis, bet lieta ir ūkės rėda rūpinos, kaip
1390  4|              dalia garbindami narsybę ir kantrybę savo tautos kareivių.
1391  4|             minavojau, buvo tylusonys ir lygusonys, teisiau sakant,
1392  4|           antpūtimu savo dvasios opas ir luošumus gydę. Žeisčionys,
1393  4|        gerdami iš ragų gėrimą laimino ir svietui dalijo, kaip tuojau
1394  4|        matysim. Ant galo buvusios dar ir motriškosios, kunigėmis
1395  4|            buvęs kurstyti šventą ugnį ir jautojantiems nekuriose
1396  4|             našlių buvusios kunigėmis ir mergaitės. Vienos ir antros
1397  4|        kunigėmis ir mergaitės. Vienos ir antros čystatą už visų pirmiausią
1398  4|        pirmiausią įstatymą turėjusios ir saugojusios, o jei kuri
1399  4|             buvo rūpintis garbe dievų ir užlaikymu tikybos įstatymų,
1400  4|         pergales ar nuopuolius, badus ir marus praėjusius, idant
1401  4|                trumpai sakant, laimes ir nelaimes savo tautos praėjusių
1402  4|             minavoti, vienybę, dorybę ir kliautį tarp visų antturėti,
1403  4|        priimti, šventas vietas gerbti ir antveizėti, svietui dievų
1404  4|          valią apreikšti, išsijautoti ir žinoti atentę, kutinti svietą
1405  4|         atentę, kutinti svietą vilčia ir brukti jam meilę artimo,
1406  4|               minavojama tebstigavoja ir taip sako: "Ko pats nenori,
1407  4|             sako: "Ko pats nenori, to ir kitam nelinkėk" arba: "Kas
1408  4|            arba: "Kas tau netinka, to ir kitam nedaryk". Tie kunigai
1409  4|               pačiu dievo mokslu, bet ir pačios ūkės reikalais rūpintis
1410  4|           stovėti, kareivius drąsinti ir skatinti, idant negurtų;
1411  4|           žinoti veikalus savo tautos ir pasakoti juos svietui, kad
1412  4|              juos svietui, kad žinotų ir neužmirštų, garbinti ir
1413  4|               ir neužmirštų, garbinti ir minavoti garsius kareivius
1414  4|            minavoti garsius kareivius ir išmintingus vyrus, kurie
1415  4|               sektų juos įpėdin valgy ir gėry, nuo lepumo ir ištižimo
1416  4|             valgy ir gėry, nuo lepumo ir ištižimo visus saugoti,
1417  4|              primintų sau it stipriai ir mokslą, tuose žodžiuose
1418  4|         žodžiuose užrakintą, įsidėtų, ir tuo kožnas žinotų, kokioje
1419  4|           vien dėl daug žinojimo, bet ir dėl įgudinimo jaunuomenės
1420  4|       įvairios: iškilminės, išeiginės ir kieminės, kurias visados
1421  4|           tvanams ar audroms didelėms ir baisioms karėms kilstant
1422  4|               pirm jo ėjo su žaislais ir kanklėmis, po jo parindžiui
1423  4|              po jo parindžiui kunigai ir kunigės, šventus ženklus
1424  4|         didelę, bet padorią, be vaidų ir lėbausenos, gėrymę. Visa
1425  4|              aukos buvo visados aiški ir gaidri, jei kana kados nulijo,
1426  4|               svietui pamokslą sakyti ir pamokyti jį, kaip jam toje
1427  4|            bet dievų įsakymu reiškia, ir jog tas, ką jis sakė, pačia
1428  4|              ar midaus kaušą ar taurę ir tuo nešinas, tris kartus
1429  4|               kartus apėjo apie stalą ir tenai padėjo duoną ir taurę.
1430  4|           stalą ir tenai padėjo duoną ir taurę. Tad prie aukuro ir
1431  4|             ir taurę. Tad prie aukuro ir stabo, šėtre stovinčio,
1432  4|          viršaitį, kursai, pasimeldęs ir duonos užkandęs, išlenkė
1433  4|              užkandęs, išlenkė vėl ją ir per save išmetė, ir tiek
1434  4|            vėl ją ir per save išmetė, ir tiek kartų būk tą daręs,
1435  4|           valgę gyvulius aukautuosius ir midų gėrę linksmindamos.~   
1436  4|                ūkiantis ar žaibuojant ir iš tolo krušai kriokiant
1437  4|            daręs vėju, šalčiu, sniegu ir tvanais. Taip pat rudenop,
1438  4|      norėdamas, kad svietas prapultų. Ir taip šiandien sakoma tebėra: "
1439  5|             garbino dievą ne verkdami ir rūpindamies. Tai ir jų šventės
1440  5|          verkdami ir rūpindamies. Tai ir jų šventės buvo minavonėmis
1441  5|            kurias minavodami džiaugės ir linksminos, dievams dėkavodami
1442  5|        linksminos, dievams dėkavodami ir viens kitą vaišindami; kaip
1443  5|              švenčių susirinkę gentys ir susiedai turi pasilinksminti.~   
1444  5|           kurią, kielei ledą išspyrus ir žiemai padribus, šventino
1445  5|          basos grįžo namo dainuodamos ir skelbdamos, jog pavasarį
1446  5|            visos linksmos šokinėdamos ir ratuodamos; parėjusios į
1447  5|        susirinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę,
1448  5|             mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius vykinti, idant,
1449  5|               šakas dėl ūksmės žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius,
1450  5|               žiedus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės,
1451  5|               žmonės, gyvuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną
1452  5|              paukščiai gautų sau peną ir, tuo džiaugdamos, tave garbintų.
1453  5|             mums pagrąžini, tu laukus ir daržus gaivini, girias žaliuodini,
1454  5|           reikia, idant džiaugtumėmės ir tave garbintumėm". Po tos
1455  5|              pripylė vėl midaus kaušą ir, didžiai drovėdamos, pastatė
1456  5|           kurs visus gūži šilima savo ir visiems žibini saule, suteik
1457  5|            kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo
1458  5|              šį metą nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa
1459  5|              krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadinančio Pikulio".
1460  5|         užpakalį tokiu pat būdu, kaip ir pirma, kurią stovintieji
1461  5|             kurią stovintieji nutvėrė ir vėl ją, pripylę midaus,
1462  5|              vėl pripylė taurę midaus ir pastatė prieš kunigą, kursai,
1463  5|              gaivink reikalingu lytum ir rasa mūsų javus, žales ir
1464  5|             ir rasa mūsų javus, žales ir lapus, pripildyk mūsų plačias
1465  5|       pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus visu tuo, ko mums
1466  5|           Pergrūdžiui, Žvaigždyksčiui ir Pilvyčiui, kurių paskui
1467  5|               svietas valgydamas gėrė ir linksminos. Tą Jorę turėjo
1468  5|             Tą Jorę turėjo už globėją ir užtarytoją visų gyvulių,
1469  5|          gyventojai, stokodami pašaro ir nesulaukdami žiemos galo,
1470  5|               šventinti birželio gale ir šventinę per 14 dienų. Šiandien
1471  5|               sutvėrimo, šio pasaulio ir visos šeimynos. Pagal nuomonę
1472  5|      aukštybėse visą sutvėrimą regimą ir neregimą ir visų šiltąją
1473  5|          sutvėrimą regimą ir neregimą ir visų šiltąją dieną išleidęs
1474  5|           vietoje sutvėrė sako leido, ir taip: leido saulę, leido
1475  5|               žvaigždes, leido žvėris ir paukščius etc., it būt kaip
1476  5|           Joną oras yra visų jaukusis ir malonusis. Todėl rodos,
1477  5|           kuriuos vaikščiodami meldės ir dėkavojo, nes kokios tos
1478  5|            nes kokios tos maldos buvo ir kaip meldės, nėra randama
1479  5|             žodžių prašaleičiai gudai ir teutonai, kaip viršiau minavojau,
1480  5|               jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, garbinantys dievą,
1481  5|             ne vien tuos žodžius, bet ir visą lietuvių senovę pasavino,
1482  5|             reikštų, patys nesupranta ir nežino, kaip juos išguldyti.
1483  5|           ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis,
1484  5|        mazgotis, idant jaunais taptų, ir kas visa atliko, kaip buvo
1485  5|            valanda didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones,
1486  5|           piktus žmones, žavėtininkus ir raganas. Nebuvo kitos linksmesnės
1487  5|            šventės degino tuos šėtrus ir linksmindamos per ugnį šokinėjo,
1488  5|             jog nuo šilimos prasidėjo ir šilima gyvoja. Taip pat
1489  5|            parubežiuose, kur žemaitis ir žemgalis, arba, kaip šiandien
1490  5|             pėdą pamovė ant šmaikščio ir padirvy pastatė. Paskui
1491  5|          Perūnui, jog javus pavykino, ir meldė, idant patiems besveikiems
1492  5|              apklėstę galvą grakščios ir linksmos motriškės, parvedė
1493  5|          Tuojau ėmė piovėjus vaišinti ir raginti, kurie gėrė ir linksminos
1494  5|       vaišinti ir raginti, kurie gėrė ir linksminos per visą naktį,
1495  5|           gaspadorius, mokytojus arti ir sėti, bei narsius kareivius,
1496  5|                už liuosybę kritusius, ir didžius darbininkus, kas
1497  5|         šiandien dar kaip Kalne, taip ir Žemaičiuose yra sekama;
1498  5|               javus nuo lauko nuvokus ir rugius pasėjus, beje, kaip
1499  5|               mėsą, pieną, medų, midų ir alų visame krašte. Nesgi
1500  5|              jo kertėse išstatė bosus ir verpeles alaus ir midaus,