Story

  1  1|      šiandien palšų smilčių vilnys, į trobesį aukštos, spiginamos
  2  1|        grevose yra randami ąžuolai, į geležį supentėję, vandenyje
  3  1|             klėbininkės pušys auga, į padanges ramstydamos, ar
  4  1|            ir kuomet pakasė. Įlipus į visų aukščiausią kalną per
  5  1|           yra sraigių kaušelių, jau į akmenį pavirtusių; noris
  6  1|   apsiskaityti. Kas tikėtų šiandien į taip dideliai didelius žvėris,
  7  1|        daugybė jūrinių varlakaušių, į akmenį pavirtusių, visur
  8  1|             nuo smilčių nudilusios, į jūrą pasuktos per 10 mylių
  9  1|        nesgi patys vokiečiai, atėję į Žemaičių kraštą pradžioj
 10  1|            vienos vietos persikėlęs į kitą. Pačios balos ir versmės
 11  1|             tekėti. Jei dar didžiau į mūsų kraštą šiandien stebėsimės,
 12  1|           surietė ant galvų plaukus į garbanas, o jų kailį sudeginusi
 13  1|     garbanas, o jų kailį sudeginusi į anglį, pavertė juos į murinus
 14  1|    sudeginusi į anglį, pavertė juos į murinus ir tuo būtinai nuo
 15  1|            sausuose vėjuose, kailis į rudvarį pavirto, kiti, kitose
 16  1|     didelius lobius išsidangino jau į versmes ir balas, jau į
 17  1|             į versmes ir balas, jau į tyrus dėl to vien, idant
 18  1|               Jei tiktai pažvelgsim į pačią Lietuvos tautą, kalnėnų
 19  1|              išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam
 20  1|       Lietuvos tautą iš tolimų rytų į šios dienos kraštą ir kuriuo
 21  1|           savo taupydama, įsitraukė į girias ir versmes to krašto,
 22  2|                           SKAIDMA~§ I~Krašto vieta, jos privalumai,
 23  2|             svetimus pinigus lygina į savuosius ir savo vardais
 24  3|           kurie gyveno žemės šnipy, į Uksinę marę įsikišusiame,
 25  3|         šiapus Uksinės marės, beje, į šiaurę linkan gyvenančius,
 26  3|           per šimtą mylių tęsiantis į rytus ir vakarus, dviem
 27  3|            kalva dalija tą sluoksnį į dvi įšleiti: į pietinę ir
 28  3|             sluoksnį į dvi įšleiti: į pietinę ir šiaurinę, nuo
 29  3|        įšleitėj teka nuo tos kalvos į Uksinę, arba Juodąją, marę,
 30  3|     įšleitėj nuo tos gi kalvos teka į Žemaičių jūrą, tarp kurių
 31  3|                 Nuo Uksinių pamarių į šiaurę einant, tame sluoksny
 32  3|            regėti, per kuriuos teka į Uksinę marę upė Tyrulė,
 33  3|           vadinama; už tų tyrų, juo į šiaurę einant, buvo medės,
 34  3|          noris išbalusiais veidais, į gudus išvirtusius. Tie ankštakiai,
 35  3|           tuos getus ir kiemarionis į viršiau minavotus tyrus,
 36  3|           iš tenai ilgainiui suvarė į Juodąją ir Žaliąją girią.
 37  3|          girią. Tuo tarpu atsigrūdo į Kimeriją kita tauta, kurios
 38  3|             nes, išsikėlus Adrianui į rymionų valdymierus, kurie,
 39  3|           dešimtį metų tenuveikė ir į jų vietą savo naujukynus,
 40  3|          paveikta nuo jų įsitraukti į girias ir versmes prie savo
 41  3|             kraštuose, jog, veizint į jų kalbą ir lyginant su
 42  3|          apie šiaurę, sako: "Einant į šiaurę, yra kalnai, Arkiniais
 43  3|     vadinami, iš kurių didelės upės į šiaurę teka, kame esanti
 44  3|       ilgainiui grekonų raštininkai į savo raštus įrašė; nesgi
 45  3|           giminių tos tautos sueina į šventą girią senu įpročiu
 46  3|             kalno per Žemaičių žemę į Žemaičių jūrą: kaipogi žodis
 47  3|       rodbalsę s, padėtą prie a, e, i, o, u, y, ištaria kaip mūsų
 48  3|            ir Valakų žemės, plačiai į vakarus gyveno, kurie, gyvendami
 49  3|             Žemaičių pajūriuose juo į rytus gyveno, iš kur ir
 50  3|         dienos Žemaičių krašto, juo į rytus gyvenančių. Paskui
 51  3|             kraštą Latvija. Dar juo į rytus vadino kraštą Letgalija,
 52  3|            o krievių prasidėjo; juo į pietus padaugaviais lužėnais,
 53  3|            vadinos. Antrapus Nemuno į vakarus lig upės Pragaro
 54  3|          sūdaujai. Antrapus Pragaro į vakarus pajūry bartėnai,
 55  3|         pajūry bartėnai, nadraujai, į kalną varmijonys. Paisly,
 56  3|         pamedžionys, pamežonys, juo į kalną galindžiai, kame bengės
 57  3|             galindžiai, kame bengės į vakarus Lietuvos tauta,
 58  3|          darė, kurie, įsimetę pirma į vieną vietą ir apsitvėrę
 59  3|          teutonų vokiečiai, įsimetę į Daugavos įtaką, suėjo į
 60  3|             į Daugavos įtaką, suėjo į pirmąsias pažines su lybiešiais,
 61  3|         paskuojį jų mistrą, pakėlęs į Kuršo kunigaikščius, atdavė
 62  3|             lengvai iš jūros galėjo į kraštą išlipti. Klaipėda
 63  3|      aiškiau apie tą žinoti siunčiu į viršiau minavotus raštus,
 64  3|           kruvinų karių įsitraukusi į Žaliąją ir Juodąją girią,
 65  3|            kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios
 66  3|              tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami
 67  3|       kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys,
 68  3|            kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, o viršuojės
 69  3|        neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių
 70  3|            kita kitos skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai
 71  3|         apušrotų joriavo, it vilnys į padebesius mušdamos. Keleivis
 72  3|          šiandien dar tėvai, vaikus į bažnyčią vesdami, sako: "
 73  3|           būdami, išsikūlę už rejos į krūmus, parnešė į trobą
 74  3|             rejos į krūmus, parnešė į trobą vilkyčius, tardami
 75  3|            nesgi nešė medų ir vašką į dreves; iš medaus darė midų,
 76  3|         midų, o vašką tankiai leido į svečią šalį: kaipogi metuose
 77  3|            metuose dar 1467 išleido į svečią šalį du tūkstančiu
 78  3|              bet dar atmenamai vežė į mugę parduoti; tarp kitų
 79  3|          ūdrų, audinių blomas leido į svetimus kraštus, keisdami
 80  3|      svetimus kraštus, keisdami jas į reikalingus sau daiktus,
 81  3|      reikalingus sau daiktus, beje, į geležį ir druską. Pačius
 82  3|           su didžiu vargu. galvijus į savo namus įsteigti. Kas
 83  3|           žemaitis, dėl ko nesikiša į svetimus barnius ar vaidus,
 84  3| pailguotinas ketvirtainis, be lubų, į pietus su skliautais, kuriuose
 85  3|        dūmai išrūkti. Po skliautais į pietus buvo durys, didžiosiomis
 86  3|           namo pusėj duobė iškasta, į kurią pylė paplavas ir kitą
 87  3|       duobės tekėjo pro namo pamatą į griovį, kursai išvestas
 88  3|            dvejos durys. Vienos ėjo į kamarą, kurioje sula buvo
 89  3|            didžiosios, vedė iš namo į tvartą, arba kūtę, taip
 90  3|              Asloje paties namo juo į kampą kamaros linkan buvo
 91  3|        duobė ketvirtainiška iškasta į kelio mierą gilumo, ugnaviete
 92  3|             vytimis, vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti
 93  3|             galėjo druskos kliupurį į katilą įleisti ir vėl pamirkiusi
 94  3|             pačios pusės, iš kurios į tarpikį buvo durys, taip
 95  3|             sienomis, buvo stoginė, į kurią krovė ir laikė žiemai
 96  3|      gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas;
 97  3|           be didžiųjų, beje: vienos į kuknę, antros į trobą, o
 98  3|              vienos į kuknę, antros į trobą, o trečiosios į priešininkę,
 99  3|        antros į trobą, o trečiosios į priešininkę, nuo žodžio
100  3|           langus, o du trobos gale. Į saulėtekį buvo alkierius,
101  3|             buvo kaminas, per sieną į kuknę išvestas, kartais
102  3|           apgobta, idant kibirkštys į stogą nelėktų. Po ta skyle
103  3|        ąžuolo padėtas, kurį išaušus į trobos kertę galėjo paristi
104  3|           Jei kaminas buvo iš molio į kuknę per sieną išvestas,
105  3|           ir šalutinėj sienoje buvo į juostos mierą langelis,
106  3|            iš to pečiaus dūmai rūko į trobą, kurios lubose buvo
107  3|              dūmams išrūkus, šilima į trobą eitų. Abejose tose
108  3|          siena, einančia nuo kuknės į galutinę jos sieną, toje
109  3|        pervarinėj sienoj buvo durys į pieno kamarą taip vadinamą,
110  3|          pailguotinas ketvirtainis, į kurį javus, šiaudus ar šieną
111  3|         pašaro, tad krovė ant lauko į žagus ar bragus, kupetas
112  3|          kurių mazgojos ir trinkos; į kurias pirtis vedė ne vien
113  3|          didžiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti,
114  3|           l245 išleidę du zokaninku į Rymą guostis popiežiui,
115  3|           dienai, nuvedę savo svetį į pirtį; sumetus tenai garą
116  3|           vieną ir antrą sieną buvo į ketvirtainį užtverta žemesniais
117  3|       žemaitė nebūt keitusi ne vien į aukso rūmus, bet ir į turtus
118  3|          vien į aukso rūmus, bet ir į turtus viso pasaulio, kaipogi
119  3|     Pirmieji gyventojai, įsikurdami į tą namą, turėjo sau pirmuosius
120  3|         avių veislę buvo atsivedusi į tą kraštą, taip ir lig šiai
121  3|         brūzdė, bet dar jojo ant jo į karę savo neprietelių graudinti,
122  3|             šieną iš pievų vežė bei į kelią keliavo, nesgi kitokių
123  3|        giriose, ne vien netižo, bet į geišį supentėjo. Nesgi nei
124  3|          sakoma: "Kur dingsi, gyvas į žemę neįlisi, reikia ant
125  3|          ausų sukasti, kurių kasos, į užpakalį nudribusios, vėjų
126  3|            visų pritirta, kiekvieną į vyresnybę kėlė, nesgi visi
127  3|           veikdami ar dirbdami, vis į galą veizėjo, kaip šiandien
128  3|          taukšojo. Kožnas vyriškas, į kiltą milinę sermėgą, maž
129  3|            ar dirvoj brūzdė, nesgi, į karę tiktai traukdamas ar
130  3|           vedinas pasišiaušęs lindo į girią maisto sau veizėti,
131  3|       genčių lankyti keliaudamas ar į karę traukdamas. Vasarą
132  3|    mergaitės ir nuotakos savo kasas į bizas pynė ir jas kaip tinkamos
133  3|        putroj kankolą"; lygia dalia į skystą putrą sakoma tebėra: "
134  3|    tildydama, putrele džiugina. Jei į vandenį, su miltais suvirintą,
135  3|            pasistiprinimo. Tankiai, į kelią iškeliaudamas, miltų
136  3|           ilsindamas, įplakęs miltų į šaltą vandenį ir žalios
137  3|        prikišę sunkas, tankiai jojo į karę savo liuosybės neprietelių
138  3|        medaus darė savotiškai, kasė į žemę bosus ir tenai laikė
139  3|           dienoj motriškosios stojo į karę lygiai su vyriškaisiais
140  3|             bet nuo jaunų dienų jau į vargus pratinos, nesgi nuo
141  3|        lyjant, sningant ar dergiant į pastogę nelindo, nes blauzdlaužotie,
142  3|      susiedų subėgiojo, bandą ganė, į priegulę jojo, paukštinėjo
143  3|   paukštinėjo ar su paaugusiaisiais į sunkius ir pavojus darbus
144  3|          šiandien dar tebėra sakoma į vyrišką lepnų ir neskudrų: "
145  3|           šaudė, jau nuo mažų dienų į karę pratindamos, kaip reiks
146  3|            noris darbo, tuojau kibo į ritinį mušti, ir tas buvo
147  3|     garsesnės tautos telkė juos sau į kares; ir taip šiandien
148  3|     pirmesnis, tas geresnis" - arba į negreitai einantį ir sustipusį
149  3|           juos regėti, pačios žengė į šventą ugnį ir deginos.~   
150  3|            arba: "Su rykšte kūdikio į kapus nenuvesi, o su pyragu
151  3|         vyriškas ir motriška nueiti į kapus su rūtų vainiku per
152  3|             tau leisiu mano dukterį į žmonas", kurią žmoną jaunikis
153  3|        jaunikis tokiu būdu vedė sau į namus. Kiekvienas oliavas
154  3|       pobūdą mergaitę, jodė tankiai į nuotakos kiemą jos tėvų
155  3|           didžius prietelius, leido į jaunikio namus, idant jie
156  3|               Nujau abi pusi tiekės į suvodbą, beje, suvedimą,
157  3|              nuo žodžio vesti, arba į kozas, nuo žodžio kasos,
158  3|           linksmybe) vadina. Tiekės į tą veselę abejuose namuose
159  3|           savo gentis ir prietelius į suvodbą kvietė, o jaunasis
160  3|            sukeitę, kelias skrynias į jaunojo namus nuvežė, likusįjį
161  3|             to geruoju nedarė, tad, į tiesą ištikus, per sūdą
162  3|     išteistu. Taip pasirėdę, iškilo į jaunosios namus vyriškieji
163  3|        jaunajai galvą šukavo, kasas į bizas pynė ir drabužiais
164  3|     atkeliavus jaunajam su vėdliais į jaunosios tėvo namus, linksminos
165  3|         stalo, užgavus jam su lazda į grindis, tas tuojau ir klot
166  3|      vėdliai marčią martuoti, beje, į kelią rėdyti; taip pradeda
167  3|         mandagią ir gražią mergaitę į svetimus namus ir į svetimus
168  3|        mergaitę į svetimus namus ir į svetimus žmones. Todėl jos
169  3|       marčią sekė, idant žinotų, ar į tuos pačius namus ją vėdliai
170  3|             namus ją vėdliai nuves, į kuriuos buvo žadėta, tie
171  3|           skatino marčią rėdytis ir į vyro namus keliauti. Pirma
172  3|      parodytų, juoku dėjęsi, ištiko į kardus, ir vėdliai su pasekėjais,
173  3|       vėdliai marčią laukan įsodino į ratus su jaunomis mergaitėmis
174  3|           mergaitėmis ir vėdlavo ją į namus jaunojo, apklėstą
175  3|           vartų, idant, įvažiuodami į kiemą, vartų šulų neišverstų;
176  3|            ir ar įvažiuos laimingai į kiemą, saugodamos, idant
177  3|          nušoko nuo ratų ir, įmukęs į trobą, pašoko ant kėdelės,
178  3|        kieme nenutiktų ir linksmybė į verksmą nepersikeistų. Įvedus
179  3|        nepersikeistų. Įvedus marčią į trobą, keliavežys nušoko
180  3|   kiekvienas vyriškasis metė pinigą į midų ar alų, o motriškosios
181  3|          vilksi savo ūkę". Pagrįžus į trobą, atrišo jaunajai akis,
182  3|       krikščionių. Todėl skaitytoją į tą prašau tetikėti, ką iki
183  3|          regėjom, marčią, vėl suėjo į jaunosios tėvų namus, kurie
184  3|           jos bepanokti, bet turėjo į pat namus jaunojo vyti,
185  3|         atkeliavę pasekėjai įkandin į jaunojo namus tris keturias
186  3|            esant, kurie supykę kibo į ginklą ir ketino grumtis,
187  3|             sutarė tarp savęs sūdą, į kurį apskundė piršlį, kaipo
188  3|         jaunų žmonių neapgaudinėtų, į sausą medį pakarti. Tuo
189  3|             jį turėjo, kurį išveržę į šiekštą įdėjo, vienok vėdliai,
190  3|        pasekėjams dekretą berašant, į piršlio vietą pastatė jo
191  3|     nerasdami namuose sauso medžio, į svirtį pakorė. Taip pasekėjai,
192  3|     begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė.~   
193  3|            smeigdamos ir gudindamos į šalaujų, beje, lenkų, gudų,
194  3|            lenkų, gudų, vokiečių ir į kitų šaldrų įpročius, užmiršo
195  3|            savo dukteris jaunikiams į žmonas.~    Gyvenant tokiose
196  3|         nuvesti svetį, kaip sakiau, į pirtį, išpėrus paskui gerai
197  3|           kunigaikštis, keldindamos į Lietuvos karalius, metuose
198  3|             mylias, važiavo viešėti į gentis ir giminę, kurią
199  3|         nutinkant, beje, įsikuriant į naujus namus, kurią gėrynę
200  3|            žodžio gaubti, jog javus į namus buvo sugaubę. Trumpai
201  3|        tankiai išmintingam svečiui, į jų namus įėjusiam, neturėdami
202  3|       tautomis, kurios tankiai dyko į jų kraštą įsigrūsti ir juos
203  3|             svetį, visados sakydami į pažįstamą: "Sveikas", į
204  3|             į pažįstamą: "Sveikas", į ne visai pažįstamą: "Būk
205  3|             kurio kieme jos nebuvo, į kurią, kelias dienas nuleidę,
206  3|          kaip sakiau, ėjo mazgotis. Į kurias, regis, įprato Ryme
207  3|   varvindami prakaitą, šoko stačiai į eketį žiemos vidu, speiguotie,
208  3|      vėsinos, paskui iššokę vėl ėjo į pirtį kaitintis. Ne vien
209  3|           voliojos, atvėsę vėl bėgo į pirtį. Vasaros vidu įkaitę
210  3|       plienu buvo, ir nė kokia liga į jį nekibo, todėl šimtą ir
211  3|           medijonais leido. Krislui į akį įkritus, vėžio girnas
212  3|           lielešos dėjo, liežuoniui į kojos išliežius įsimetus,
213  3|           geliant..., užspringusiam į pečiomenčių tarpą su kumščiu
214  3|           trūbais skatino kareivius į kovą kariaudami, pūtė aukas
215  3|          dainuoti. Ir taip, susiėję į vieną kiemą, motriškosios
216  3|    motriškosios ir vyriškieji vieni į tuos trimitus pūtę, o kiti
217  3|          pavėdžios per savo skvarmą į cimbolus, su stygomis taip
218  3|       tariama yra: "Lietuvis išjoja į girią raitas, o parvažiuoja
219  3|            nesgi šiandien dar taria į žmogų, rūpinantis įsteigimu
220  3|          barvas trindamas, abrozdus į bažnyčias ir koplyčias tėplioja.
221  3|     nenuveikęs. Kurią dieną nieksai į tą netikėtų, jei šiandien
222  3|         nuveikę. Pasaulis stebėtųsi į lietuvių, kalnėnų ir žemaičių,
223  3|   krūpaudamas, kad svietas, įpuolęs į rūpesnį, nepatraktų, liepė
224  3|        vaikais ir šeimyna susirenka į vienus namus, stalą, arba
225  3|             lig nepradėjus valgyti, į pastalę ir visas namų kerčias
226  3|         daugybę plačių ežerų, kurie į mares pavėdauja, be to,
227  3|      Tripentė, Svisločė ir Beržinė, į Niperį teka, o ta paskuojoji
228  3|        Niperį teka, o ta paskuojoji į Uksmę, arba Juodąją, marę
229  3|        Naročius, Daugava ir Gauja - į Žemaičių jūrą.~    Gyvuliai
230  3|           yra prie žemės prikaltas. Į namus gyventojo įėjęs, gali
231  3|          rinkliavas, dvejas, trejas į ūkės skarbą moka, ponai
232  3|              malu", - kuri niūniava į dainą pavėdauja. Tas dar
233  3|            lig motinos švenčiausios į dangų ėjimo, krūmus ir žarynus
234  3|             tuos skynimus uždega ir į peleną apverčia; kame žemė
235  3|           degėsius nesudegusiuosius į malkas krauna ir vėl degina;
236  3|       krauna ir vėl degina; ir taip į tą žemę, sudegusią ir neartą,
237  3|       riebesnę žemę mėgsta. Ir taip į tokias dirvas per 6 ar 8
238  3|           daiktui patiektą, turi it į kėdelę pavėdų, pagal žmogaus
239  3|          pagal žmogaus augumą, kurį į medį ant ilgų strikių pakabina
240  3|          taip sėdėdamas, nuo medžio į medį persikelia; turi šalip
241  3|              Sėti juos pradeda apie Į dangų ėmimą motinos švenčiausios,
242  3|             ir išbrendusį piauna ir į stogines, arba daržines,
243  3|             nuvokiami, iškuliami ir į aruodus supilami, jog grūdas
244  3|            pagal taikumą oro, apent į grūdą pagrįžta ir šimteriopą
245  3|     žemaičiai savo javus krauna jau į daržines, arba stogines,
246  3|        daržines, arba stogines, jau į bragus arba žagus, kurių
247  3|             riogsančių.~    Sukrovę į daržines, pradeda kulti,
248  4|      pasijutęs pasauly, mėklindamos į dangaus ir žemės daiktus,
249  4|          senu įpročiu sakoma tebėra į visa tą, kas žmogui nieko
250  4|             šilima perą, paleido jį į pasaulį, idant tenai kožnas
251  4|           savo malonės būk nuleidęs į pasaulį ugnį, kaipo žmogaus
252  4|          ant dangaus daigstė ir tuo į pasaulį žiburį leido. Vadino
253  4|             Šiandien dar žmona sako į savo vyriškį mano pats vietoje
254  4|          nudulkėjusią, vakarą vedąs į pirtį, idant ryto metą vėl
255  4|    nužvarbęs eidamas prie ugnies ar į šiltą trobą įžengdamas šildytis,
256  4|     lietuviai apgudę, tai yra kurie į gudus jau išvirto, jų kalba
257  4|     žemaičių, Didis Ledo vadinamas, į kurį šiandien lenkų raštininkai
258  4|            kiltį, ką pats pavėdumas į vieną antrą jų kalbų stigavoja.
259  4|       atsidangindami iš tolimų rytų į šios dienos buveinę, ne
260  4|            dūšia, einanti kur tenai į aukštybes laimingiau gyventi.
261  4|      išmokęs, paskui pagrįžęs apent į savo namus ir mokęs svietą
262  4|             su kūnais, bet einantys į dangų, kuriame randantys
263  4|        galėję po smerčio pasiversti į gyvulius ar į kitus kokius
264  4|            pasiversti į gyvulius ar į kitus kokius daiktus. Kiti
265  4|      nepasibengiantys, bet einantys į antrą gyvenimą ir tenai
266  4|             Eik, - sako, - vargali, į antrą gyvenimą daug laimingesnį,
267  4|            Jei paskiau dėjo daiktus į kapus, tad ne dėl atenčio
268  4|          lig palaidojus stačiai ėję į dangų, bet nedorieji, kurie
269  4|            mirus, jų dūšios ėjusios į gyvulių ir kitų gyvių kūnus
270  4|            ir kitų gyvių kūnus arba į medžius, ežerus ir upes,
271  4|       palaidotą, kartais įkirsdamos į slenkstį arba į vartus.
272  4|          įkirsdamos į slenkstį arba į vartus. Tokioj dingsty mokėję
273  4|             bedievių dūšios ėjusios į pragarą, arba peklą, kurioms
274  4|       regėsim.~    Pagal jų nuomonę į dangų eiti ir doriesiems
275  4|       aukštą ir žiaurų kalną ropoti į aukštybes, todėl, idant
276  4|       numirėlius degindami, mėčioję į ugnį meškos ir lūšies nagus,
277  4|             prašaleičių, atklydusių į savo kraštą, kurie norėjo
278  4|            įveda svetimus parėdymus į savo ūkę, idant per tą galėtų
279  4|          patys būdami paveiktais ir į svetimą valdžią kliuvę,
280  4|       palengvai gudinos ir jaukinos į svetimą nuomonę ir dabą,
281  4|             atėję teutonų vokiečiai į Žemaičių pajūrius kardu
282  4|          stabų vienas buvęs pavėdus į amžiaus vyrą, kursai turėjęs
283  4|      Lietuviai turėję jį už šventą, į karę traukdami, sutikę kely
284  4|          ant plikos žemės gulęs, ir į šventą ugnį smilkalus mėčioti.
285  4|            Lietuvos kalbos dabotųsi į tuos palaikus, kalboje dar
286  4|          Eik sau po Trimpų". Norint į maldą veizint, kurią ant
287  4|         visos savo stovylos pavėdus į numirėlį. Vadino jį Smerčiu,
288  4|            šiandien dar yra tariama į susyžusį žmogų, sako: "Tam
289  4|             tenai dvasios galinčios į tuos gyvus ir negyvus daiktus
290  4|             kūdikėlį padėti, ėmusis į medžio šakelę lopšely jį
291  4|      linksma su kūdikėliu, bet, lig į savo namelį neįėjusi, sutikusi
292  4|           metą nunešusi savo kūdikį į pievą ir tenai į medžio
293  4|             kūdikį į pievą ir tenai į medžio šaką lopšy pasiejusi
294  4|             gyvenimą žmogaus lyginę į audeklą, kurį devynios indėvės
295  4|        žmogui, kurio amžius kliuvęs į Mogilės nagą, tekusios visos
296  4|             šiandien dar yra sakoma į žmogų, didžiai sunkiai dejuojantį: "
297  4|            jų ūkininkus išskaidytus į luomus, arba, kaip šiandien
298  4|           Rusnėj yra didžiai garsi, į kurią, sako krikščionų kunigas,
299  4|            gintarais, kurie senovėj į auksą lyginami buvo, atėję
300  4|       gimimo Kristaus jūromis pagal į Nemuno upės įtaką ir tenai
301  4|          įkūrę žinyčią ir pavedę ją į globą savo prekės dievo,
302  4|             atėję teutonų vokiečiai į tą kraštą žemaičių krikštyti
303  4|             popiežiui Inocentui III į Rymą.~    Antrosios žinyčios,
304  4|            žinyčios buvęs klajumas, į kurį svietas susirinkęs
305  4|            teutonų vokiečiai, atėję į tą kraštą svietą krikštyti
306  4|              kurioje saulė įžengusi į antrą dangaus ženklą, arba
307  4|       mazginius ir stotkus. Įeinant į žinyčią, buvę rūmai kūrėjų
308  4|            kuo metu reikia aukauti; į to bokšto sieną liuobėję
309  4|             metuose 1263 būk leidęs į Žemaičius siuntinius pasiteirauti
310  4|            liepdama įdėti tą ženklą į ūkės žymę, nesgi tuo reiškusi,
311  4|          žmonių iš namo savo išeiti į tolimą kelionę arba ką sunkų
312  4|         neprietelių, nesgi kas drįs į traškančią girią lįsti,
313  4|             veikiau reikia stebėtis į tokią jų išmintį, nekaip
314  4|           kurs jam malonią naujieną į jo namus parneštų ar, beilsėdamas
315  4|            ar žvizdrą iš tokių kapų į kelią pilti, nieko tokio
316  4|            gyvojančius. Mėklinantis į tų ginklų palaikus, aiškiai
317  4|           atėję pradžioj 12 amžiaus į Žemaičių pajūrius, norėjo
318  4|      piktadėjai tvino iš Teutonijos į Žemaičius, Parusius ir Žemgalius,
319  4|          Lygia dalia ir tuos kapus, į kuriuos savo numirėlius
320  4|  kaulinyčios, taip vadinami rūsiai, į kuriuos aukautų dievams
321  4|       neturėdami, kuriame visa tas, į ką reikėjo tikėti, būt buvęs
322  4|           tas, iš Lietuvos pagrįžęs į Bazelio bažnyčios surinkimą,
323  4|            taip didelis buvęs, jog, į ugnį įmestas, nedegęs. Toliau
324  4|       išgysiąs, to šašuolėtis veidu į ugnį atsisukęs šildęsis,
325  4|       mirsiąs, to šašuolėtis pakalą į ugnį atsukęs stovėjęs. Tą
326  4|       veikiai išardęs ir užgesęs ir į jos vietą krikščionų dabą
327  4|          didis karalius nutvėręs ir į dideliai ankštą bokštą buvęs
328  4|         skliutu, kas su piūklu; jau į pusę liekno buvę atėję kirsdami,
329  4|              idant svietas, įpuolęs į rūpesnį, nepatraktų ir į
330  4|            į rūpesnį, nepatraktų ir į ermyderį neištiktų, nebleidęs
331  4|     pasiteirauti, niekados negalėjo į jo rūmus įžengti, nes turėjo
332  4|  praėjusiųjų gadynių ir mėklinsimės į pradžią draugybos svieto
333  4|            tariamas ir tikėjo aklai į tą, kas jam buvo sakoma,
334  4|            Pats kūrėjų kūrėjas kėlė į vyriausiąją kunigišką godą
335  4|       skelbė po svietą; mėklinantis į tą, kas su šv. Vaitiekum
336  4|          savo vyriškiems, stojusios į kuniges, kurių darbas buvęs
337  4|             karei, lygiai su svietu į karę traukti, grumiantis
338  4|           dėl įgudinimo jaunuomenės į klausymos, idant paskui,
339  4|           viso svieto, susirinkusio į pažinyčį kokiai noris esant
340  4|              dūmai degančių gyvulių į padebesius kildami rūko,
341  4|         sustoję sutartines giedojo, į trimitus pūsdami, svietas
342  4| esantiesiems, kas tuojau persikeitė į didelę, bet padorią, be
343  4|            svietui vienos apygardos į pašėtrį po visų dideliuoju
344  4|             taurę per save išsviedė į užpakalį, kurią stovintieji
345  4|        valgį, tankiai lašinių paltį į kukšterą įkabinęs, kepurę
346  5|         savo dievo dovana susirinko į ertus namus, regis, pirmąją
347  5| pasipuošusios išėjo anksti iš kiemo į girią rytų linkan, lig tenai
348  5|     tvyksterėjo, jos persidariusios į baltus drabužius, basos
349  5|           ir ratuodamos; parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo
350  5|             linksma naujiena, suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas
351  5|         garbintumėm, augink šakeles į šakas dėl ūksmės žmogui
352  5|         midaus taurę, metė per save į užpakalį tokiu pat būdu,
353  5|           šiltąją dieną išleidęs jį į pasaulį tokiu laiku, idant
354  5|         tėvas perą išgūžęs paleidęs į pasaulį, ką tegalėjęs atlikti
355  5|        Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis
356  5|        maldos šeimyna ar talka kibo į javus, kuriuos netrukdami
357  5|    motriškės, parvedė ją dainuodami į kiemą pas gaspadorių, kuriam
358  5|     šiandien kad sakoma yra, suvisu į namus parėjus arba ant žiemos
359  5|        suteikęs. Susirinkus svietui į didžiai ertą namą, jo kertėse
360  5|              kožnas šnibždėjo jiems į ausį savo kaltes ir nuodėmes,
361  5|             kartą pripylusi, išgožė į kairiąją pusę zedliaus,
362  5|           taurę vėl pripiltą išgožė į dešinąją pusę, paskui išbėrė
363  5|         plonius. Tada kritusiuosius į dešmąją pusę zedliaus visi
364  5|             vėlėms, kuriuos, nunešę į kapus, į žemę sukasė. Jei
365  5|            kuriuos, nunešę į kapus, į žemę sukasė. Jei mergaitė
366  5|         nupiovę po kąsnelį, mėčiojo į namo kertes žemeliukėms,
367  5|          nulaistę visų po truputėlį į pastalę, paskui patys gėrė
368  5|           patys gėrė ir linksminos, į trimitus pūsdami, giedodami
369  5|           nedėli pateko, ėjo paskui į kapus ir tenai vėl lapinėse
370  5|             ir likusiuosius valgius į kapus įkasė ir tenai raudojo
371  5|     praėjusių metų kalė gaspadorius į trobos sieną vinį arba ragą,
372  5|            vinį arba ragą, o žyniai į žinyčios sieną plytą mūrijo
373  5|           paskleidę, žyniai veizėjo į žvaigždes ir lėmė atentį
374  5|               Įkurėmis vadinos, kad į naujai pastrūnytą trobesį
375  5|         Angis, sukūrus ugnį, įleido į trobą gaidį ir vištą, abu
376  5|        gaidį ir vištą, abu juodu, o į aslos vidurį naujosios trobos
377  5|        nemačijo, tad kunigai, nuėję į pažinyčį pas šventą ąžuolą
378  5|            dar ligoniui, tiekės jau į budynę, darė alų, midų.
379  5|              Paskui siuntė prajovus į giminę mirusiojo žodį duoti
380  5|            svieto, idant susirinktų į budynę. Suėjus gentims ir
381  5|          gentims ir pažįstamiesiems į mirusiojo kiemą, nabaštiką,
382  5|           su gentimis verkė, ašaras į molio ar stiklo kaušelius
383  5|           kurias paskui, supylusios į lakanką, ašarūne vadinamą,
384  5|    išpasakojo gyvenimą mirusiojo ir į vardą jo sakė sudievu paskutinį
385  5|          nabaštiką iš trobos, įdėjo į ratus, kurį motriškosios
386  5|   lydėtojais, nuo to, jog nabaštiką į kapus nuleido. Atvežus nebaštiką
387  5|         nebaštiką ant kapus, padėjo į šiaudinę lovą ir pakėlė
388  5|            raudojo ir ašaras lašino į kaušelius, kiti mėčiojo
389  5|             kaušelius, kiti mėčiojo į ugnį nagus meškos ir lūšies,
390  5|          idant nabaštikas, lipdamas į aukštybes per žiaurų kalną,
391  5|             įsikibti, kiti, pūsdami į trimitus, trūbijo. Kad jau
392  5|            peties sakalą sėdintį ir į dangų lekiantį didžioj draugėj".
393  5|           Kiti lydėtojai, veizėdami į dangų, atsiliepė tais žodžiais: "
394  5|         Keliauk, vargali, laimingai į antrą gyvenimą, kuriame
395  5|          nabaštikui, supylė pelenus į molinį, ar akmeninį indą
396  5|         sudėję, ant galo pastatė jį į kapus, tokiu būdu padirbtus.~   
397  5|     plokščiųjų akmenų krovė krosnį, į kurią minavotus daiktus,
398  5|         indo grindo akmenis eilėmis į visas puses it žvaigždės
399  5|             rindos akmenų taip buvo į krosnį suvestos, it kaip
400  5|        suvestos, it kaip ratpėdžiai į stebulę sukalti. Ant galo
401  5|       krosnį apipylė smilčių kalnu, į kiaušį pavėdžiu, kurio didelumas
402  5|            šiandien dar yra tariama į neturtingą skolininką: "
403  5|            nebdegino nabaštikų, bet į žemę laidojo, pridėdami
404  5|          parišę po kaklu nabaštikui į raiščio kertę pinigų įmezgė
405  5|        Perdaliję palaikus nabaštiko į tris dalis, išdėliojo juos
406  5|            pelnu, lydėtojai pagrįžo į jo namus, kuriuose buvo
407  5|          vis tylėjo it negyvi, akis į stalą įdūrę, nekurie dievmeldžiai
408  5|             dūšelė rūgoja ir nenori į trobą eiti, kuri paskui
409  5|            valandėlę ir apsižvalgęs į visas puses, vėl atsiliepė
410  5|   negadinkit". Visi žemai kloniojos į visas puses ir sakė: "Nebėr
411  5|           iš taurių ir kaušų sukošė į verpeles ir visa tą iškėlė
412  5|        sudėjo su likusiais valgiais į pintinę ir nunešė ant kapus,
413  5|        atlaikus valgių pakasę tenai į žemę ar į kaulinyčią sukrovę,
414  5|       valgių pakasę tenai į žemę ar į kaulinyčią sukrovę, pagrįžo
415  5|             ir pažįstamieji ėjo vėl į kapus nabaštiko lankyti
416  5|           tą atminimą tebdaro: eina į bažnyčią ubagus ir kunigus
417  5|         paukštis, atlėkęs iš girios į kiemą, kabinėdamos į langus
418  5|         girios į kiemą, kabinėdamos į langus dunksinoja ir cypčioja
419  5|         tiktai krikščionų neleidžia į savo šventas girias ir prie
420  6|           kitus rinko pats svietas, į kuopas suėjęs, tarp savęs,
421  6|             pakėlė tarp savęs vieną į senojo vietą, taip pat senelį,
422  6|           70 ar 80 metų turintį, ir į tą jų darbą svietas nesikišo.
423  6|             su svetimomis tautomis, į kurias visai tautai reikėjo
424  6|           jau karvedžiu nuo to, jog į karę svietą vedė, jau atmonu,
425  6|          sau kunigus skyrė, taip ir į karę traukdamas pats tarp
426  6|             kantriuosius vyrus kėlė į vyresniuosius, kaipogi šiandien
427  6|         ramdyti, suvadinusiu svietą į Parusnį ir tarusiu jam valdymierą
428  6|             pakelti sau viešpatį ir į jo valdžią savo valią pavesti.
429  6|   išmintingas ir malonus (rodydamas į Vaidovytį), pakelkit jį
430  6|            kunigo valdžią įgauti ir į viešpačius išsikeldinti,
431  6|         karvedžiai, gavę sau kožnas į valdžią ir rėdą ypatingą
432  6|           tas liepęs svietui sueiti į Enedos papilį. Suėjus tenai,
433  6|           meldęs dievus, veizėdamas į saulę ir delčią, o dabar
434  6|       sakyti: "Dievai mudu pakvietė į puotą linksmintis antrame
435  6|        regėjom, lygina Lietuvos ūkę į senąją Graikiją, kurioje
436  6|           su didžiuoju kunigaikščiu į karę, jei kurs neištraukė,
437  6|             tektų. Ilgainiui, noris į svetimas rankas tokia buta
438  6|             karėj paimti, arba jei, į tiesą ištikus, per sūdą
439  6|            ką stigavojo, o, ištikus į tiesą, pats pasirodė neteisiu,
440  6|            ir taip vokiečiai, atėję į Žemaičių pajūrius, kad ėmė
441  6|          savo siuntiniui, atleistam į Rygą, taip sako: "Tie latuviežiai,
442  6|           kur vien gailėjo užnikti, į visas šalis siaubdami, lig
443  6|        Lietuvos ūkė buvo paskaidyta į mažas apygardas, tėvūnijomis,
444  6|           ar rasi nuo žodžio vieta, į kurią liuobėjo vyresnieji
445  6|               Tos tėvūnijos dalijos į pagastus, kurių vyresniaisiais
446  6|        vaitai; tie pagastai dalijos į dešimtines, jų vyresnieji
447  6|       žodžio pulti, kurs šimtą vyrų į karę vedė, to paskuojo pripadėtoju
448  6|    dešimtininkas, kurs dešimtį vyrų į karę vedė, ir tekūnas, arba
449  6|         nusiųstų du arba tris vyrus į iškados vietą, kurie atėję
450  6|        atjojęs didysis kunigaikštis į girias medžioti persūdijo,
451  6|            tad, dieve, paversk mane į šią juodą anglį, išnaikink
452  6|            karšinčių, kurs, įstojęs į sūnaus vietą, į karę turėjo
453  6|             įstojęs į sūnaus vietą, į karę turėjo traukti už tėvą,
454  6|      grąžinti.~    Attekėjus pačiai į vyro namus, vyras turėjo
455  6|            kožnas vyriškasis turėjo į karę traukti ir neprietelius
456  6|           taip kankino: vienus korė į sausą medį, kaip šiandien
457  6|            šiandien dar tariama yra į paiką žmogų: "Tas, - sako, -
458  6|               Tas, - sako, - pašoks į sausą medį" arba: "Tas sulauks
459  6|            prie dybo pririšę, kitus į viežą sodino; vieža buvo
460  6|          susigluosniavus, kasė gyvu į žemę ant skerskelės lig
461  6|             šiandien dar yra sakoma į nedorą žmogų: "Šunies kąsnis"
462  6|           taip toliau. Metus dalijo į trylika mėnesių, kuriuos
463  6|         saviep 27 dienas ir dalijos į tris dalis, arba taip vadinamas
464  6|              Dieną su nakčia dalijo į 24 valandas, arba adynas,
465  6|          raštininkas, einant toliau į šiaurę, giriose, viršiau
466  6|          gimimo Kristaus atkeliavęs į Žemaičius gintarų jautotis,
467  6|            regimas: kaipogi veizint į reistrą vyčių, metuose 1528
468  6|        joties o 10000 pėsčiųjų vyrų į karę išleisti, iš kurių
469  6|           ūkės noty reikiant svietą į visuomenį sueimą kelti,
470  6|            senuosius savo apygardos į kokią noris pavietę lauko
471  6|           girios, kas vadinos vyrus į kuopą kelti. Suėjus tenai
472  6|          leido visų išmintinguosius į visuomenį sueimą į pavietę
473  6|  išmintinguosius į visuomenį sueimą į pavietę paženklintą, į kurią
474  6|       sueimą į pavietę paženklintą, į kurią susirinkę tokiu pat
475  6|         neprietelių, einantys už tą į dangų linksmintis ir džiaugtis
476  6|           įsakęs svietui vaikščioti į kuopas bei sueimus ir tenai
477  6|        įstatymus visi vylės nukakti į dangų, jau mirdami karėj
478  6|          Šitai, - sako, - noris šok į ugnį". Užmuštojo gentys
479  7|             ir žemaičiai, traukdami į karę, du tarnu lygiai turėjo,
480  7|       pakelti, tą jo šuo, įkinkytas į mažas rogeles, po jo vilko,
481  7|             šiandien dar yra sakoma į rūpesningą žmogų: "Ko nuliūdai,
482  7|          atvesti ir taip, veizėdami į jį, kaipo į savo draugą
483  7|         taip, veizėdami į jį, kaipo į savo draugą laimės ir nelaimės,
484  7|     karaliaus, vokiečių meldžionims į Rygą nė vienas daiktas jų
485  7|            ir ant erkelės kumelėlės į bažnyčią ar į mugę, tad
486  7|             kumelėlės į bažnyčią ar į mugę, tad velijas pėsčias
487  7|           jums rytoj duosiu arklius į bažnyčią joti." Šie, tais
488  7|       lietuvį pėsčią einantį, nesgi į baudžiavą, bažnyčią, mugę,
489  7|                Paprastai, traukdami į karę, apvyžo savo žirgus
490  7|          kito kokio žvėries kailiu, į kurį taip gebėjo įsinerti,
491  7|        makaulę, ir įrėdęs savo akis į meškos akis, nosį į nosis,
492  7|            akis į meškos akis, nosį į nosis, lūpas į lūpas, jojo
493  7|           akis, nosį į nosis, lūpas į lūpas, jojo į karę. Dėl
494  7|          nosis, lūpas į lūpas, jojo į karę. Dėl didesnės dar neprietelių
495  7|            seidoką ir vylyčių kurvį į pečius įkabinęs, skraidė
496  7|          aprėdytus kareivius vadino į mūšą balsu trimitų, taip
497  7|      nutilko vasaros laiku žygiuoti į karę, tad pėstieji kėlės
498  7|          pluostų, o raitieji, įrišę į arklių uodegas ranką, plaukte
499  7|          pakelti, likusįjį, sudėjus į mažas rogeles, šunys dideli,
500  7|        neturtingasis žemlionis jojo į karę visados trisu, nesgi