Story

  1  1|          tokios, kurias žmogus pats savo amžiuje gali regėti. Ir
  2  1|           neįrašė. Žuvėdai turi ant savo uolų ženklus, kurie rodo,
  3  1|            norėdami viens kitam jau savo tikėjimą antmesti, jau liuosybę
  4  1|  nuveiktieji palikini neprieteliams savo turtingus namus, vaisingus
  5  1|       perkentėjusi didžiai didelius savo ūkės ermyderius, nesgi turi
  6  1|              jog angis yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą, vyresnybę
  7  1|       vyresnybę ir diduomenę, beje: savo viešpačius, rykius ir kunigaikščius,
  8  1|            sekanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių
  9  1|           tiktai vienus minavojamus savo veikalus senovės raštuose,
 10  1|     raštuose, it giria žiemos laiku savo žagams rodanti, tarp kurių
 11  1|         kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girių
 12  1|           šiandien dar, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos
 13  1|             doru žmogum būk ir namų savo neužmiršk", - tos, sakau,
 14  1|             nuožmių tautų, liuosybę savo taupydama, įsitraukė į girias
 15  1|       išminčiai liepia sekti įpėdin savo bočių prabočių būdą ir aplamiai
 16  2|           skiriama, būdas kariavimo savo krašte ir svetimame; karės
 17  2|       pinigus lygina į savuosius ir savo vardais juos vadina.~
 18  3|           didžiai vėlai raštininkai savo raštuose lietuvius, kalnėnus
 19  3|       galvijų kailiais dangstantys, savo vaikus ir pačias kailių
 20  3|            Afriką, Aziją ir Europą, savo valdžioj jau turėjo; vienok
 21  3|             tenuveikė ir į jų vietą savo naujukynus, arba kolonijas,
 22  3|            į girias ir versmes prie savo brolių, tenai gyvenančių,
 23  3|    skaugėdami kits kitam pagal būdą savo prekybos, idant niekas nedrįstų
 24  3|     ilgainiui grekonų raštininkai į savo raštus įrašė; nesgi kožnas
 25  3|          minavoja aiškiai žemaičius savo garsiame rašte "Girionų
 26  3|  tvirtinanti. Šimtą giminių turinti savo tautoje, augaloti ir pirmaisiais
 27  3|            kaipogi rodbalsės ž anie savo kalboje būtinai neturi,
 28  3|     prekiojo per jūrą su žemaičiais savo vientaučiais, kurie taip
 29  3|           vardais vadino, pridėdami savo žodį land - kraštas ir tardami,
 30  3|           Žemaičiuose būdamas, sako savo rašte apie žemaičių dievus,
 31  3|            iš jūros prisiartinti ir savo prekę parduoti, tą vietą
 32  3|         lankė, jos vardą ir kitiems savo bendrams pasakojo, nesirūpindami
 33  3|           klaidžiojus jūroj, galėjo savo pėdą padėti. Regėjom, jog
 34  3|      vergaudami vokiečiams, nutauto savo vienybės ir išvertė savo
 35  3|            savo vienybės ir išvertė savo kalbą.~    Angis Lietuvos
 36  3|        amžius, džiaugdamos liuosybe savo probočių, tarp girių laimingai
 37  3|           pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė;
 38  3|       pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo
 39  3|             savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi
 40  3|       gaidžio ar šunies balso namus savo tegalėjo atsekti. Darganoms
 41  3|         nesant, upe ar upeliu namus savo pasekti.~    Čia, regis,
 42  3|           buvusios, tas tepaklausia savo senųjų, anie jam papasakos,
 43  3|            didžiu vargu. galvijus į savo namus įsteigti. Kas dar
 44  3|            ir žemaičiai, apsikapėję savo giriose ir versmėse it pilyse,
 45  3|          laimingai gyveno, liuosybe savo bočių džiaugdamos ir vieną
 46  3|          uoksuose, šėtra uždengtus, savo dievų stabus laikė ir tenai
 47  3|             balsą gaidžio ar šunies savo susiedo galėtų girdėti,
 48  3|          idant antrasis, girdėdamas savo susiedo šunis lojant, pats
 49  3|             tebgyvena atsikieminėję savo vienkiemiuose Žemaičiuose,
 50  3|            suolo namo pasieny, visą savo piesą galėjo regėti. Stogas
 51  3|      praėjusių gadynių bei veikalus savo tautos. Jei troboje stiklo
 52  3|             minavoja jau tą trobesį savo kelionės raštuose, kaipo
 53  3|           dienoj pakūtavodami, kūnų savo ramdyti, tai yra pertis,
 54  3|       Tarapato vyskupui, kad jis iš savo valsčių juos šelptų. Popiežius,
 55  3|          ėmę latuviežai vaišinti jį savo džiovinta žuvia, juoda duona
 56  3|       Atėjus subatos dienai, nuvedę savo svetį į pirtį; sumetus tenai
 57  3|        šaltą vandenį mesdami, svetį savo lygiai pėrę; nes taip beperiamą
 58  3|          ravėja ėjo tenai džiaugtis savo godos žolele, it kaip būt
 59  3|          tuojau linksma, dainuodama savo rūtas laistė ir ravėjo,
 60  3|       vidury ar sodne, šimtais metų savo amžių skaitąs, po kuriuo
 61  3|       garbindamas, brūzdė laimingai savo name, negut rudens tylią
 62  3|             gyvenant.~    Tokį visą savo gyvenimą šiandien dar kalnėnai
 63  3|         visų pirmojo ir visų večojo savo trobesio, namu vadinamo,
 64  3|          stebėtis, jei anie dainose savo namus visados dvarais vadina,
 65  3|           visados nuo vardo pirmųjų savo įkūrėjų buvo vadinamos.~   
 66  3|             už visų didžiausią godą savo plauko drabužiu darytis;
 67  3|          bet dar jojo ant jo į karę savo neprietelių graudinti, todėl
 68  3|             Daukša dar metuose 1588 savo pamoksle ant 22 (antros)
 69  3|            žodeliu pažeisti broliui savo kaklą atima". Visi pakenčiantys
 70  3|             sakant niekas nebtiki". Savo ketėjimuose ir veikimuose
 71  3|      pradėjo, tą ir nubengė, kožnas savo nuopelnu ir uždarbe kakinos,
 72  3|          amžių gyvensiantys; veltui savo turtų nekleidė, dovanų nedrepino,
 73  3|           prašaleičius šelpia, tarp savo žmonių kam noris nutikus
 74  3|            ten pat namie kiekvienam savo lazda teisybę amt nugaros
 75  3|             senųjų žodis". Liuosybę savo pervis mylėjo ir godojo,
 76  3|         lietuvių būdą, sako: "Javus savo pasilenkę nuo pat žemo nupiauna
 77  3|          nuo jų neapkenčiamas. Namų savo niekados neužmiršo, nesgi,
 78  3|           linksminęsi, visados namų savo ilgėjos, todėl šiandien
 79  3|           todėl šiandien dar sako: "Savo namaičiai, kad ir smilgaičiai"
 80  3|        Noris ubagu būčiau, bet namų savo neužmirščiau", arba: "Nuliūdo,
 81  3|          sagčių antmautų buvo, kiek savo neprietelių karėj buvo nugalavęs,
 82  3|      bardišium pasiremdamas, šuniu, savo sargu, vedinas pasišiaušęs
 83  3|     drabužis: mergaitės ir nuotakos savo kasas į bizas pynė ir jas
 84  3|         baltais nuometais mandagiai savo galvas rutulo, nuo ko baltomis
 85  3|            marškonais autais vyturo savo kojas, o motriškosios su
 86  3|           Šiandien aprūkusi lietuvė savo name, sušyžusius vaikus
 87  3|             nuo kruvinų neprietelių savo liuosybę ginti, bet dar
 88  3|           dar gandinti visą pasaulį savo narsybe ir kantrybe, tas
 89  3|         sunkas, tankiai jojo į karę savo liuosybės neprietelių graudinti
 90  3|         taip tųdviejų sėklų netaupė savo daržuose, kaip kalnėnai
 91  3|             lopšy pratindami vaikus savo ant vargų, šalčių ir alkio,
 92  3|     neprieteliais grumtis, liuosybę savo gyniojant.~    Nuo to kiekvienas
 93  3|           kalnėnai ir žemaičiai dėl savo greitumo, skudrumo ir narsumo
 94  3|             didieji ir mažieji, nuo savo veikalų norėjo būti vadinami
 95  3|            lygia dalia motriškosios savo darbuose, veikaluose nenorėjo
 96  3|            vyrai karėj neprietelius savo liuosybės graudino ar su
 97  3|          nuo lauko valijo. Mažosios savo rūtas augino, ravėdamos
 98  3|            ir motriškosios niekados savo namų nenutauto, svečios
 99  3|             išgirdusi svečioj žemėj savo sūnų mirusį, pirmieji žodžiai
100  3|       motriškųjų meilės, kurią rodė savo vyriškiams, nesgi, išgirdusios
101  3|           motina žemaitė, skatinama savo verkiantį kūdikį guodžioti,
102  3|           goda buvo, jei tiktai nuo savo darbų vyru, o mergaitė ūkės
103  3|  nubengusios sunkiuosius darbus pas savo tėvus, tuojau verpė ir audė
104  3|              o jos kraičiu plikį iš savo butos išvaryti, nesgi ir
105  3|             bet trijų, keturių butų savo kraičiu galėjo apdaryti.
106  3|       senovės lietuvių, kurie liepė savo vaikams iš mažų dienų sau
107  3|          regėdami jaunus ištįsėlius savo lietas brukant ir su mergaitėmis
108  3|             būdami pagonimis, laikė savo namuose po kelias guloves,
109  3|       lankyti ir nuotakai tuo tarpu savo lietas brukti. Ilgainiui
110  3|              malonų ir mandagų tarp savo bendrų, kursai piršliu vadinos,
111  3|       pakvietę du, tris artimuosius savo gentis ar didžius prietelius,
112  3|              Tuo tarpu jaunoji pati savo gentis ir prietelius į suvodbą
113  3|          kvietė, o jaunasis vėl nuo savo pusės savuosius. Taip besitiekiant
114  3|     ūkvaizdžių pradeda vadinti) per savo bendrus savo karės žirgą,
115  3|           vadinti) per savo bendrus savo karės žirgą, ragotinę ir
116  3|          arba nuotaka, taip pat nuo savo pusės per savo gentis nusiuntė
117  3|         taip pat nuo savo pusės per savo gentis nusiuntė jam prieš
118  3|           gentis nusiuntė jam prieš savo tėvo kardą ar ragotinę ir
119  3|       brolis galėjo, broliui mirus, savo brolienę vesti, posūnis,
120  3|        vesti, posūnis, tėvui mirus, savo pamotę, ką gal regėti sandarose
121  3|         sutarta, jaunasis sukvietęs savo gentis, susiedus ir prietelius,
122  3|             jog keliavo parvėdlauti savo jaunajam žmoną.~    Tuo
123  3|           vis verkė, jau gailėdamos savo jaunų dienų ir jaunų draugių
124  3|           ar rasi minėdama nežinomą savo atentę; kiti svečiai gėrė
125  3|            Lietuvos žmona yra, kuri savo išminčia, gudryba, buklyba
126  3|       visiems įtikti. Čia ji atdarė savo skrynias, skryneles, prikrautas
127  3|        neprašė ir negedavo, visa po savo snukiu turėjo, viens su
128  3|          višteles?" Vėdliai vėl nuo savo pusės skatino marčią rėdytis
129  3|         savęs, jog patys monininkai savo klajume geresnės mūšos nebūt
130  3|      žodžiais: "Nustosi, mergužėle, savo vainikėlio, vargsi vargužėlius,
131  3|          įsakymus ir trūsiai vilksi savo ūkę". Pagrįžus į trobą,
132  3|      būdamas, esi regėjęs ar bočius savo ir tėvus pasakojančius girdėjęs.~   
133  3|          tris keturias dienas valgė savo viešnės pyragus, kaip pirma
134  3|       pamynė po kojų tą šventą dabą savo bočių probočių; vienok kiti
135  3|        neseniai dar tokiu būdu gėrė savo suvodbas, kas dar ne vien
136  3|       šiandien dar jaunasis vietoje savo ginklų siunčia jaunajai
137  3|       ginklų siunčia jaunajai vadui savo žodžio avelę ar raištį,
138  3|              o ši atkaliai jaunajam savo marškinius ar pirštines.
139  3|             lietuviai pardavojantys savo dukteris jaunikiams į žmonas.~   
140  3|        maloniais ir didžią žmonystą savo namuose vedą ir viešes per
141  3|             paklydusį taip numylėti savo namuose, jog jis namie nebūt
142  3|         vadinamų paauksytų kaukolių savo neprietelių, karėj nuveiktųjų.
143  3|          bet ir patys kunigaikščiai savo puotose, kaipogi Vytautas,
144  3|           Zigmantui auksytą tauragę savo bočiaus Gedimino, to tauro,
145  3|            dainuodami ir garbindami savo vyrus, karėj kritusius už
146  3|         karėj kritusius už liuosybę savo tautos, ar, girdamies savo
147  3|          savo tautos, ar, girdamies savo gyvenimu ir turtais, šnekėjo,
148  3|            jų namuose, kuriuo nebūt savo svetį vaišinę, todėl šiandien
149  3|            juos paveikti ar gorinti savo skudrumu, greičiu ar spėku.
150  3|       traukė, nesgi mylintys pervis savo liuosybę, kurios iki pat
151  3|            liuosybę, kurios iki pat savo gyvos galvos neišsižadėjo
152  3|          nieką turėjo, vieną tiktai savo liuosybę, kaipo lietos daiktą,
153  3|      krikščionys, užsidengę liekulu savo tikybos, suokė kardu juos
154  3|     tegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvulių paskaityti, todėl
155  3|           rangiu drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstančius
156  3|         tankiai nuveikę, atmonydami savo žalas ir gieždamies ant
157  3|       nesusitikęs su žmogum, tuojau savo mandagumą reiškė, sakydamas: "
158  3|       žodžių pradėjo kalbėti, galvą savo lenkdami: "Tamistos sveikatos
159  3|         galvas šukavo su šepečiais, savo prasma dirbtais. Mirti nė
160  3|         taip pirmuoju jų darbu buvo savo kūną gryną laikyti, todėl
161  3|            dešimtis milijonų svieto savo ūkėj valdydami, lobius ir
162  3|            drabužį dėvėdami, galybe savo kitus viešpačius gandino
163  3|        kitus norėdamas palinksminti savo džiaugsmu. Visų didžiąja
164  3|            aitrą ir gailesį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos
165  3|         buvo kanklės, pavėdžios per savo skvarmą į cimbolus, su stygomis
166  3|     skripyčiomis, taip pat smuikavo savo prasma; nes tarp tų visų
167  3|    motriškosios verpė, audė ir dažė savo drobes ir milus įvairiomis
168  3|          nemokomos, pačių dažyvėmis savo prasma. Vyriškieji taip
169  3|             reikiant, vis sau patys savo prasma dirbo. Perkaršęs
170  3|             sau nepirko, su ievine, savo liekne išpiauta, krūpštinėjo.
171  3|          skambinančius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu gali
172  3|       paskolyti, turėjo liautis nuo savo ketėjimo, nieko nenuveikęs.
173  3|             svietą regėti ir mokslą savo amato permanyti, todėl,
174  3|           galop 16 amžiaus pasakoja savo garsiame rašte apie kalnėnus
175  3|            patvirtintas, kursai iki savo gyvos galvos rėdo ir kurio
176  3|            šeimyna sėdėdamas, visus savo gyvulius ir namų padargą
177  3|            ir driežus, kaipo sargus savo namų, laiko ir gerbia, kuriuos
178  3|        nesudraustu. Gyventojai prie savo pono dėl kokio norint lyčiaus
179  3|        dvare dirba, panedėlį tiktai savo darbui teturi, didžiai tankiai
180  3|      parneša. Kalnėnai ir žemaičiai savo javus krauna jau į daržines,
181  3|            gyventojai tuo paglemžtų savo labybą nuo antpuolių neprietelių.~   
182  3|        liepia pačiam nusigaluoti ir savo rankomis pasikarti, jei
183  4|          Kožnas žmogus turi širdyje savo įgimtą nuomonę apie Dievą,
184  4|        ilgainiui jį garbinti, kaipo savo geradėją.~    Kokia buvo
185  4|          jos neprieteliai vieni per savo nuožmybę ir smarkybę išnaikino
186  4|          nuomonę ir žinią, kiti per savo nedorybę, skaugėdami didelės
187  4|             esantį, kursai, išgūžęs savo šilima perą, paleido jį
188  4|        Regėjos jiems, jog jis rodąs savo gražybę ir didybę saulėj,
189  4|             tardami tuo garbinantys savo geradėją, kurs juos gūžia
190  4|             geras tėvas kad rūpinas savo vaikais, taip ir jis gūžia
191  4|     šildydamas, kursai dėl didesnės savo malonės būk nuleidęs į pasaulį
192  4|          anie turėjo ugnį už slaptį savo tikybos. Žodis pats kurti,
193  4|         Kūrioniu, arba Kūrėju, kurs savo šilima visa įkūrė šiame
194  4|         viešpatavusi, iš kurios jis savo šilima ilgainiui išperėjęs
195  4|   Gaspadorium, nuo to, jog kaip šis savo butoje, taip jis danguje
196  4|        žodžio namėjis, kurs visados savo namuose lindojo, noris rodės
197  4|             esančiu, vienok visados savo namuose buvo. Vadino dar
198  4|           ir pats, jog jis vis pats savo galybe veikė ir darė. Vadino
199  4|           Šiandien dar žmona sako į savo vyriškį mano pats vietoje
200  4|            arba tėvu, kursai motiną savo saulę, per dieną nuvargusią
201  4|         kalnėnai ir žemaičiai pagal savo būdą mažne prie kiek žodžio
202  4|      nepermanydami tarė juos dievus savo minavojant: kaipogi pats
203  4|          jog kailinuočiai (Scythae) savo dievą Papiu ir Tečiu vadinę
204  4| kuržemininkas ir žemaitis tebvadina savo Perūną dievą senu įpročiu
205  4|           per didį. Lenkai ir tą už savo dievą pasavino, vienok ką
206  4|              yra žmonės garbinantys savo dievą, vadinamą Kuros, beje,
207  4|   egipčionimis apie pirmumą kilties savo tautos, būk stigavoję, jog
208  4|           tautų, vadino įsikūnijimą savo didžiojo dievo Višnu, vadinamojo
209  4|     artintis krikščionių prie pačių savo šaltenių ir lieknų, idant
210  4|        Didžiai būt girtina ta tauta savo apsiėjimuose, kad tiktai
211  4|          šaukias senu įpratimu prie savo dievo, kurį jis senovėj
212  4|          dievo, kurį jis senovėj už savo turėjo ir garbino. Kad tuo
213  4|          lietuvių išminčiai pramanė savo dievui. Tam lig neatsakius,
214  4|        lietuvių žyniai ir išminčiai savo Perūnui pagal jo privalumus
215  4|            kokių stabų ir paveikslų savo dievų, žinyčiose išstatinėtų,
216  4|            nepradėjęs mokyti, liepė savo mokytiniams trejus metus
217  4|             paskui pagrįžęs apent į savo namus ir mokęs svietą apie
218  4|          tie žmonės, kurie karėj už savo liuosybę ir savo namus padedą
219  4|           karėj už savo liuosybę ir savo namus padedą gyvybą, nepasibengiantys
220  4|        Perūnui už liuosybę ir namus savo mirti. Todėl, tą įstatymą
221  4|          narsavo prieš neprietelius savo liuosybės ir savo ūkės,
222  4|      neprietelius savo liuosybės ir savo ūkės, kokios nuomonės niekaip
223  4|             ką ir patys raštininkai savo raštuose stigavoja, noris
224  4|        lietuviai pagonys, laidodami savo numirėlius, taip giedojo: "
225  4|        vėlės, ko ji reikalavusi dėl savo išganymo; vadino tokias
226  4|             didžiai rūpinęsi tikumu savo dūšių atenčioje, todėl mirdami
227  4|             prieš smertį patys nagų savo nepiaustę ir auginę, idant
228  4|           prašaleičių, atklydusių į savo kraštą, kurie norėjo savo
229  4|           savo kraštą, kurie norėjo savo nuomonę apie dievą jiems
230  4|             Kas dar didžiau, pačios savo vyresnybės netaupė, jei
231  4|          įveda svetimus parėdymus į savo ūkę, idant per tą galėtų
232  4|             per tą galėtų padidinti savo valdžią ir svietą nuvergti.
233  4|           kas vis, ne visiems raštą savo temokant, it veikiai nutiko;
234  4|          per tą klydo nuo pirmosios savo nuomonės apie dievą, ir
235  4|            Perkūnu, visų didžiausiu savo dievu ir davėju šilimos,
236  4|          nuometu apgobta, nuo visos savo stovylos pavėdus į numirėlį.
237  4|          brangiųjų daiktų aukai nuo savo garbintojų; jei trečioje
238  4|              bet taip galėjo tėvai, savo vaikų klausiami, atsakyti,
239  4|           kalnėnai ir žemaičiai nuo savo pirmosios nuomonės apie
240  4|       svieto, pasidarė pradžioj per savo buklumą ir gudrybą tarpininkais
241  4|          valdantys. Svietas vėl nuo savo pusės, regėdamas žynius
242  4|            ūkės reikalus, jau pagal savo naudą, ir visados taip guviai,
243  4|        veislė visokio gyvio turinti savo valdymierą, kursai su savo
244  4|          savo valdymierą, kursai su savo veisle, ką norėjęs, tą galėjęs
245  4|            dar didžiau nusitvirtino savo įsitėpime, o regėdamas dar
246  4|   pasiversti ir daryti tame naujame savo būde gero ir pikto, pagal
247  4|             grėbusi, neturėdama kur savo kūdikėlį padėti, ėmusis
248  4|            su kūdikėliu, bet, lig į savo namelį neįėjusi, sutikusi
249  4|           namelį neįėjusi, sutikusi savo susiedę didžturtę ir džiaugdamos
250  4|      skaugėdama taip didžios laimės savo susiedei vargdienei, ryto
251  4|      vargdienei, ryto metą nunešusi savo kūdikį į pievą ir tenai
252  4|    turtingesne tapsianti, eina prie savo kūdikio, nes jį randa tenai
253  4|        klausydamos jos, užmiršusios savo darbą. Mogilė tuo tarpu,
254  4|            visados karėj pergalėjęs savo neprietelius, namie gyvenęs
255  4|             žaliavo rasi iš didžios savo karšaties, rasi iš parėdymo
256  4|         krūpaudami, idant liuosybės savo nenustotų, kuria džiaugės,
257  4|        kraštų teirautis ir jautotis savo reikaluose, ne vien netikėliai
258  4|        žinyčią ir pavedę ją į globą savo prekės dievo, Kuronu, arba
259  4|       negalėjo prisiartinti, galvos savo nepadėjęs. Pats tiktai visų
260  4|          kas svetimas būt palytėjęs savo koja tą šventą vietą, tad
261  4|             strūnyti, Šventaragiui, savo tėvui, dar gyvojančiam,
262  4|            ir žemaičiai, gailėdamos savo praėjusios gadynės ir savo
263  4|          savo praėjusios gadynės ir savo laimingų dienų, ryžos amžinai
264  4|          dienai daug žmonių iš namo savo išeiti į tolimą kelionę
265  4|              nes, idant paslėptų tą savo gailesį nuo lenkų kunigų,
266  4|           kuries Raseiniai ir vardą savo gavo. Antra Vilkmergės papily,
267  4|             kuržemininkai, minėdami savo laimingas dienas ir tardami
268  4|        amalai augę. Tarp ąžuolų dėl savo didelumo ir šventumo tie
269  4|         kaip neturėjo vadinti liepą savo dievo medžiu, jei šiandien,
270  4|             metų, dar nenukratė nuo savo kojų vyženų. Regėjom jau
271  4|          mirdamas, bet dar pačiuose savo namuose ar šalip namų leidžia
272  4|        gaspadorius varytų laukan iš savo namų tokį keleivį, kurs
273  4|             linksmybės, kitus kaipo savo apgynėjus.~
274  4|             prisiartinti, nepadėjęs savo galvos. Su tais šventais
275  4|           gyniodami nuo neprietelių savo liuosybę ir savo namus,
276  4|        neprietelių savo liuosybę ir savo namus, buvo galvą padėję.
277  4|            manyti, jog šiandien dar savo pramone nieksai nedrįsta
278  4|     kalnėnai ir žemaičiai gyniodami savo liuosybę dieną ir naktį
279  4|          jiems nepasiduoti, vaikams savo pasakojo apie tuos milžinus,
280  4|            Kuršą, dievą maldauti už savo griekus, krikštydami kardu
281  4|            ir tuos kapus, į kuriuos savo numirėlius laidojo, už šventus
282  4|          kas tokį žaltį būt užgavęs savo kieme ar negerbęs, tam tuojau
283  4|           geradėjai ir išgelbėtojai savo tautos nuo svetimos vergybos,
284  4|             už ką tie vyrai garsavo savo ūkėj, trumpumas mano rašto
285  4|   prašaleičių teirautis nuo jų apie savo likumą, nes pervis daugiau
286  4|          grekonų ir ispanų jautotis savo atentės. Tas pats yra buvęs
287  4|            dar kitaip, kožnas pagal savo nuomonę, ir niekaip tarp
288  4|           kožnas gaspadorius laikęs savo žaltį trobos kerčioje, kurį
289  4|             ėmęs verkti, gailėdamos savo senovės laimingų dienų.
290  4|            po senovės begarbinantys savo girias ir lieknus senu įpročiu.
291  4|            taip toliau; visi klausė savo kūrėjų kūrėjo - visų vyriausio
292  4|        gavęs, svietui jį skelbė per savo žynius arba tarnus; nesgi
293  4|             svietui, bet siuntė per savo kunigus, žygovais vadinamus,
294  4|           vadinamus, kuriems pavedė savo valdžią, įduodamas lietos,
295  4|         vadinamą, ir liepė ta lazda savo įsakymus svietui skelbti,
296  4|          Kaip aš neklausysiu lazdos savo vyresnybės". Šiandien lenkai
297  4|            jis ne rašto, bet lazdos savo vyresnybės arba kūrėjų kūrėjo
298  4|        neminėdami to, jog lietuviai savo lazda išgelbėjo juos pačius
299  4|      nežinojo ir nenumanė pradžioje savo įsikūrimo, tad ir jų kunigai
300  4|             dėvėjo tą vyresnybą lig savo amžiaus galo viežlybai ir
301  4|   nesiliautų sekti būdo ir įstatymų savo tautos, o paskui save tenai
302  4|             tokiu pragumu pabengusi savo gyvenimą. Sako, būk jų buvę
303  4|    išmintingus ir dorus, teisybę ir savo ūkę mylinčius, svieto regėjusius,
304  4|             gadynių notis, veikalus savo tautos, girdami dorybę išmintingų
305  4|      garbindami narsybę ir kantrybę savo tautos kareivių. Regis,
306  4|             pūtimo, kurie antpūtimu savo dvasios opas ir luošumus
307  4|             bevaikės, kurios, mirus savo vyriškiems, stojusios į
308  4|   susiėjusiam nuo visų senųjų laikų savo tautos veikalus, kares su
309  4|          sakant, laimes ir nelaimes savo tautos praėjusių gadynių
310  4|       reikia mirti; žinoti veikalus savo tautos ir pasakoti juos
311  4|          vyrus, kurie daug gero dėl savo tautos buvo padarę, idant
312  4|          kitą girdėdami pasakojantį savo reikalą, spėriai galėtų
313  4|        vaideliotai nešiojo pintinėj savo kūrėjų kūrėją tarp kareivių,
314  4|        rodydamas svietui, jog tą ne savo pramone, bet dievų įsakymu
315  4|            apnešė tris kartus apsuk savo rugius ar varstą, trigubai
316  4|          žodžiais melsdamas Perūną, savo Titį: "Perūne dievali, nemušk
317  4|             kad šis nesuskubėtų jam savo vylyčia užsiausti. Perūnas
318  5|          žuvį, mėsą kepė, paskui su savo dievo dovana susirinko į
319  5|             Pergrūdi Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nuo
320  5|              kurs visus gūži šilima savo ir visiems žibini saule,
321  5|             ėmęs giedoti ant garbės savo dievo Perūno. Tuo tarpu
322  5|       kurioje visas sutvėrimas buvo savo pradžią gavęs. Todėl, dėkavodami
323  5|            gavęs. Todėl, dėkavodami savo Perūnui, arba Tičiui, kurs
324  5|              arba Tičiui, kurs juos savo šilima išgūžęs kutino, dirbo
325  5|           tos pačios šventės abydas savo viens kitam dovanoję, per
326  5|          svieto perskiedė juodu dėl savo naudos.~APJAVIŲ VIEŠĖS,
327  5|          tad dėkavojo įkūrėjui viso savo labo, aukodami jam pirmskrajus,
328  5|       žyniai ėmė melstis tylu pagal savo dabą, pabengę maldą, ėmė
329  5|       kožnas šnibždėjo jiems į ausį savo kaltes ir nuodėmes, kursai,
330  5|             kožnas, nukentėjęs taip savo pakūtą, nusiminęs spūdino
331  5|          priderėjo; žynys, sutaisęs savo drabužius, antrą atvejį
332  5|          ūkės vilkėjomis būtų, vyrų savo klausytų, namus gerbtų,
333  5|             tenai raudojo mirusiųjų savo genčių ir kareivių, karėj
334  5|       papiovus, gaspadorius vaišino savo šeimyną dešromis, vėdarais,
335  5|       ragino ir vaišino gaspadorius savo šeimyną, kuri vaišė vadinos
336  5|            gaspadorius dievo dovaną savo butoje tinkamam pagožęs
337  5|         Užvis gaspadinės, norėdamos savo raugu pasigirti savo šeimynai,
338  5|      norėdamos savo raugu pasigirti savo šeimynai, ragino namiškius
339  5|            juos, mažąjį sūnų pakėlė savo karšinčium pagal ūkės dabą,
340  5|             nabaštiko, kaipo ženklą savo meilės; jei kurs gentis
341  5|          yra sakoma: "Tas neraudojo savo matušės, ar tetušio". Liovusis
342  5|         mirdamas visados vieną dalį savo pelno budynei pavedė, nesgi
343  5|         pergailėtus; tankiai žmona, savo vyriškio gailėdamos, lygiai
344  5|      vyriškio gailėdamos, lygiai su savo nabaštiku deginos. Tuo tarpu,
345  5|         lenkai vadina juos šiandien savo kalboj kurhany; girdėjau
346  5|          mirdami žemaičiai palikimą savo ne gentims, bet narsiesiems
347  5|      išgriovė ašarodami, kruviniems savo valdymierams tenai aukso
348  5|     lietuviai teturi davadus ant tų savo senovės minavonių, nesgi
349  5|        teutonas, jog būt kokį garsų savo viešpatį ar valdymierą,
350  5|              kalnėnai ir žemaičiai, savo vyrus kad laidojo atmenamuose
351  5|             nė tokiu dar paminėjimu savo mirusiųjų nesikakino, nes,
352  5|          metus, beje, lig sukakčių, savo nuliūdimą svietui reiškė.
353  5|        vaidinos svietui, reikšdamos savo rūstas dienas ir gorindamos,
354  5|             noris puotas ir gėrynes savo artimų genčių lankė, vienok
355  5|       tiktai krikščionų neleidžia į savo šventas girias ir prie savo
356  5|         savo šventas girias ir prie savo šventų upių artintis, krūpaudami,
357  6|            nuo pirmosios dienos lig savo paskuojės karšaties turi
358  6|           nuomonę apie dievą, kaipo savo geradėją, kurią jis reiškia
359  6|         pirma, kaip jie turi dievą, savo geradėją, garbinti ir jam
360  6|     garbinti ir jam dėkavoti, kaipo savo viešpačiui, ant galo, kaip
361  6|             kurs pasakė, jog dievas savo šilima išgūžė žmogų ir visą
362  6|            dievo, kurį svietas pats savo širdy jautė, noris negalėdamas
363  6|        kaipo žodžio siuntinio dievo savo, kurs visados pasakė pirma
364  6|        kuomet dievas norėjo svietui savo norą ir valią parodyti,
365  6|             jį godojo kaipo pirmąjį savo dievo tarną, kursai, norėdamas
366  6|      neprileido prie savęs, bet per savo tarnus, arba kunigus, davė
367  6|        žodžiais, kuriuos skelbė jam savo lazda, kurią kožnas pamatęs
368  6|           žemaičiai iki šiai dienai savo vyresnybės įsakymą lazda
369  6|           arba "Kaip aš neklausysiu savo dvaro lazdos", tai yra įsakymo,
370  6|     kantrųjį vyrą, kurį, pakėlę ant savo pečių, nešiojo po rindas
371  6|           kūrėjų kūrėjas rūpinos su savo kunigais dvasiškais ir ūkiškais
372  6|             ir pakajui, taip pat su savo vyresniaisiais jautojos,
373  6|        suvaržyti ir tampriau tautos savo neprietelius ramdyti, suvadinusiu
374  6|            neilsi. Jei tą kas dieną savo akimis regit, tai išmintingai
375  6|           tai išmintingai galit ant savo naudos atversti, beje, pakelti
376  6|            viešpatį ir į jo valdžią savo valią pavesti. Jis jūsų
377  6|             įduokit jam valdžią ant savo viso".~    Būk paklausęs
378  6|          nepaleido, kurią turėdamas savo rankoj, visą svietą galėjo
379  6|          tankiai dar nepaklusnų dėl savo labo galuoja žemyn.~   
380  6|         padalijęs ūkės valdžią tarp savo karvedžių, arba pulkorių,
381  6|           pulkorių, kiti rašo, tarp savo sūnų, kurių vardai tie yra:
382  6|             išvaręs iš pilių, kaipo savo žudytojus, ir jų rūmus sudeginęs.~   
383  6|           manelius nukratęs, pažino savo stiprybę ir galią, todėl
384  6|         vienas toliau nebsididžiuos savo kilčia ir kitą prie darbo
385  6|            pasirodys teisiu ir doru savo elgimesi. Atenčioj nė kokios
386  6|            stovėjęs ąžuolas, kursai savo amžium, aukštybe ir platybe
387  6|            kūrėjų kūrėjo pildyti ir savo rykio klausyti.~    Čia
388  6|              nesgi dievai nori jums savo valią apreikšti". Tą pačią
389  6|        dievų balsą, kurie man liepė savo valią jums apreikšti, -
390  6|              vienok kožnas sau pats savo bare valdymieru, arba lykiu
391  6|          jog sau pats kaip tinkamas savo bare rėdės ir nuo to sau
392  6|             kožnas sau ponas galėjo savo valsčiuje žemės barą kam
393  6|             tie sau ponai turėjo su savo šeimyna lygiai traukti su
394  6|          pievas praskynęs, tas tokį savo gyvenimą ir gruntą, tam
395  6|     gyvenimui priderantį, turėjo už savo veldėmę ir galėjo kaip tinkamas
396  6|          kaip kokį daiktą, kurį būt savo nuopelnu įgijęs. Dar Zigmantas
397  6|             vadinamas, metuose 1557 savo valsčionų įstatymuose sako: "
398  6|         pasavino ir dalijo ją kaipo savo daiktą kitiems, liepdami
399  6|          norintys darbą įsiimti dėl savo labo. Vergais tiktai vadinos
400  6|             ant rako skolos atduoti savo skolininkui, tokius sūdas
401  6|         Vilhelmui, Sabinų vyskupui, savo siuntiniui, atleistam į
402  6|        vergus laikė namie ir vadino savo šeimyna, nes jų vaikai liuosais
403  6|             užpelnyti, kožnas pagal savo knebinį; ir taip kurie javus
404  6|      kunigaikštis, metuose dar 1522 savo įsakyme, žemaičiams duotame,
405  6|    žemaičiams duotame, liepia jiems savo tėvūnams pagal seną dabą
406  6|          Jei nugriebtasis nebnorėjo savo gyvulio arba daikto apent
407  6|           nugriebtasis apent norėjo savo gyvulį ar daiktą atimti,
408  6|             ant sutartos dienos nuo savo pusės nusiųstų du arba tris
409  6|         iškadą nuo svetimo prityrus savo turtuose, vyrus kelti, idant
410  6|         davadų, ne siekė, bet galvą savo dėjo, jei tas ne tiesa būt
411  6|       kepurę buvo ženklu, jog duoda savo galvą. Kokį būdą didžiai
412  6|        susibarę apie ežias ir rubas savo gruntų, paprastai vyrai,
413  6|  nebturėdami kito davado nuteisinti savo rubos, tuojau metė žemyn
414  6|        tuojau metė žemyn nuo galvos savo kepurę, rodydamas tuo, jog
415  6|             jog už tą, ką jis sako, savo galvą deda, jei tas nebūt
416  6|             norint stigavojant; "Aš savo galvą dedu" arba: "Aš savo
417  6|          savo galvą dedu" arba: "Aš savo galvą duodu, jei tas bus
418  6|     neturėdamas ašvienio arba javų, savo dirvą ar pievą kitam išnuomojo,
419  6|         niekados nebuvo karšinčiais savo tėvų ir nieko iš tėviškės
420  6|         turėjo iš trečiosios dalies savo tėviškės išrėdyti. Nes jei,
421  6|   karšinčium vadinos, priimti vardą savo geradėjų ir juos nukaršinti
422  6|        padoriai, kaip pridera sūnui savo tėvus, kuriems mirus, visa
423  6|         vaikus, tad pavedė jų globą savo visų artimiausiam genčiai
424  6|           jau mirsiąs, nusiuntė jam savo seidoką, vylyčias, ragotinę
425  6|           jai už vainiką tokią dalį savo tėviškės užrašyti, koksai
426  6|             jai trečiąją dalį visos savo tėviškės; ir taip, jei vyras
427  6|           buvo kareiviu ir apgynėju savo namų, nesgi, karei kėlusis,
428  6|             traukti ir neprietelius savo tautos kariauti. Senovėj
429  6|            buvo žinoma ir garsi per savo būdą. Jau penktajame amžiuje
430  6|          viršiau minavotuose, vienu savo piesu tesirūpina, beje,
431  6|    pirmajame amžiuje gimus Kristui, savo garbingame rašte "Girionų
432  6|       žemlionimis vadinos, jog žemę savo turėjo, jau vyčiais, kaip
433  6|   neatsidėtų, jau idant, praplatinę savo laukus, nesitartų didesniais
434  6|             Butrimas, visų garsusis savo amžiaus ūkės ir lietos vyras,
435  6|          padonuosius teturėjo visoj savo tėviškėj, vienok pirmuoju
436  6|          tėvūnai suvadino senuosius savo apygardos į kokią noris
437  6|            tepradėjo teirautis apie savo apygardos ir visuomenės
438  6|       mirštantieji karėj, gyniodami savo liuosybę ir savo namus nuo
439  6|          gyniodami savo liuosybę ir savo namus nuo neprietelių, einantys
440  6|        gimimo Kristaus, tas turėjęs savo buveinę padaugavy, kurio
441  6|              kuriais įsakęs svietui savo neprietelius kariauti ir
442  6|     įstatymai mokę svietą, kaip ūkę savo rėdyti ir teisybę kožnam
443  6|          sueimus ir tenai apie ūkės savo reikalus teirautis. Tikybos
444  6|           tauta buvusi pasikliovusi savo dievu, kursai įsakęs jai,
445  6|          karėj už liuosybę ir namus savo, jau aukaudami patys save
446  6|         paskutinėj, idant per tokią savo kantrybę pavėdautų savo
447  6|             savo kantrybę pavėdautų savo įstatytojui Odinui, kursai
448  6|          devynias opas, arba ronas, savo ragotine būk įžeidęs, idant
449  6|           paliktų svietui paveikslą savo kantrybės ir stangybės,
450  6|         sekdamas jį, idant niekintų savo vargais ir sopuliais. Būseną
451  6|             Neprisileidžiant pačiai savo vyro ar skundžiantis ant
452  6|           klausyti. Pačiai keikiant savo vyriškį, keturis didelius
453  6|       pasakęs gana. Uždaužus pačiai savo vyriškį noris vieną kartą,
454  6|            tiktai gulove; jei žmona savo vyrą kernojusi, tad pirma
455  6|          Taip pat sūnums valna buvę savo tėvus perkaršusius ir ligotus
456  6|        kaipstantys, galėjo dėl namų savo pakajaus patys save dievams
457  7|          nuo grekonų ir rymionų dėl savo dailumo, čeklumo, greitumo
458  7|             kožnas pirmiau būt viso savo lobio išsižadėjęs, nekaip
459  7|           lobio išsižadėjęs, nekaip savo žirgą ligi gyvas kitam atdavęs.
460  7|       žemaičiai taip didžiai mylėjo savo žirgus, jog, pačiam mirus,
461  7|            kareiviai sirgdami liepė savo karės žirgą pas save atvesti
462  7|             veizėdami į jį, kaipo į savo draugą laimės ir nelaimės,
463  7|            kertę nubengti, stiprina savo jaunus piovėjus būtinai
464  7|            traukdami į karę, apvyžo savo žirgus plaušomis ne vien
465  7|       briedenos galvena apmovė pats savo makaulę, ir įrėdęs savo
466  7|             savo makaulę, ir įrėdęs savo akis į meškos akis, nosį
467  7|           neprietelių nuogandos ant savo galvos tarp tauro ar briedžio
468  7|       arklio uodegą užkišo, o veidą savo dar mėlynėmis ar anglija
469  7|             kurio galvočium apvožęs savo galvą ir veidą, paskui susiveržė
470  7|      Turtingieji po 5, 6 ir 10 vyrų savo tarnų vedės, todėl senovės
471  7|            yra randama, jog toks su savo pačtu išjojo, tai yra su
472  7|            pačtu išjojo, tai yra su savo tarnais.~    Kariavo pagal
473  7|    ilgainiui rados taip nuogąsčiais savo neprieteliams, jog šimtas
474  7|          visados kariavo pagal būdą savo tautos, minėdami pirma ant
475  7|           ką daryti. Ir taip nužudę savo neprietelius vargais, badu,
476  7|       Rudlaukių kovoj turėjo jau su savo talkėjais 100 000 joties,
477  7|             vokiečių meldžionys nuo savo pusės ne mažiau. ~    Sutikę
478  7|             rogių tašką abejoj šaly savo rindos, idant neprieteliai
479  7|     neprieteliai negalėtų apsiausti savo daugiu; patys tuo tarpu
480  7|       pėstieji, įsispraudę į tarpus savo joties, padėjo neprietelių
481  7|        svetimą kraštą neprieteliams savo atmonyti, kurių krašte grobį
482  7|              visados nereikalingąją savo karės padargą užpakaly abaze
483  7|       Liublino pilia, kurie ne vien savo grobį atgavo, bet ir pačius
484  7|        tarsi karės įrankius, nekaip savo gyvybą nuo pavojaus glemždami.
485  7|     kalnėnai ir žemaičiai, norėdami savo lobį nuo neprietelių paglemžti,
486  7|              tada lietuviai vėl nuo savo pusės, gyniodamies ir savo
487  7|          savo pusės, gyniodamies ir savo liuosybę nuo krikščionų
488  7|         gyveno, jau pelną ir turtus savo nuo pavojaus klėstė, kartais
489  7|           graudindami ir trupindami savo šarvuotus vergėjus. Nesgi
490  7|    neprietelius niekur nebgalėjo iš savo pilies beišeiti. Griovė
491  7|              kuriose apsikapėjo dėl savo atvangos, idant neprietelius
492  7|            neprietelius nedrįstų iš savo pilies jų antpuldinėti.
493  7|        jiems nedavė. Plačias sritis savo krašto, užvis giriotas,
494  7|       nenusiminusios ta rūsta diena savo ūkės, artinantis neprieteliams
495  7|          neprieteliams pilin, liepė savo vyrams iš pilies išeiti
496  7|             jog pirmiau visi galvas savo padės ir irose pilies lygiai
497  7|              jog tikėję į įstatymus savo ūkės, pagal kuriuos, kaip
498  7|           gyniodami nuo neprietelių savo namus ir savo liuosybę,
499  7|           neprietelių savo namus ir savo liuosybę, savo galvas padėjo,
500  7|             namus ir savo liuosybę, savo galvas padėjo, ir tie teradę