Story

 1  1|              Aiškesnę dar atmainą mūsų krašte regim šiandien savom
 2  1|      kartą niekas neminėjo, idant mūsų krašte dideliosios upės -
 3  1|         tekėti. Jei dar didžiau į mūsų kraštą šiandien stebėsimės,
 4  1|         lopšiu Indų žemė; kaipogi mūsų amžiuje rasti tenai jos
 5  1| stebuklingesniu, jog tą prasenovę mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų
 6  1|   prasenovę mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų užlaikė per tūstančius
 7  1|         metų iki šiai dienai, nes mūsų išmintingos kalnėnų ir žemaičių
 8  1|               tos, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes
 9  1|     prabočių palaikai, kurie tarp mūsų dar iki šiai dienai užsitvėrė,
10  3|         žino, jog iki šiai dienai mūsų krašte kepures ilgomis ausimis
11  3|          i, o, u, y, ištaria kaip mūsų z, ir taip sako ne sam,
12  3|        girios vietoje pastrūnyta, mūsų bočius, pernai miręs, pasakojo,
13  3|           tetušio, matušės, ar tu mūsų nemylėjai, ko netekusi buvai?
14  3|         galvos, tardamas: "Dievai mūsų tave laimins visame gyvenime,
15  3|       prašaleičiai vis taria, jog mūsų krašto žmogus gyvulio proto,
16  3|       jums, žemeliukės, imkit nuo mūsų auką ir valgykit besveikos".
17  4|         ir taip sako: "Ant laimės mūsų pradėjo aušti" ir taip toliau.
18  4|          šiandien sakoma tebėra: "Mūsų vasarojų giltinė parovė,
19  5|        sakė: "Oi viešpatie dieve, mūsų Pergrūdi Perūne, kursai
20  5|           galybe sunkią žiemą nuo mūsų pavarei, teikis mums javus
21  5|        pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius
22  5|   viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo žaibų, krušų
23  5|          reikalingu lytum ir rasa mūsų javus, žales ir lapus, pripildyk
24  5|         žales ir lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus
25  5|        lig užmušą, šaukdami: "Tai mūsų žemeliukėms, beje, žemės
26  5|       dėkavojam, jog mums šį metą mūsų javų, daržų, pievų negadinot,
27  5|   statykim stakles, Vaisgamta ant mūsų susimils, nesgi Beniutė,
28  5|          Beniutė, visų augalotoji mūsų mergaitė, nenyksterėjusi
29  5|             Dieve Žempati, priimk mūsų maldas ir aukas ir leisk
30  5|          ir leisk vėles eiti prie mūsų stalų tų valgių su mumis
31  5|           ir negadinkit grįždamos mūsų javų". Ant galų galo kaulus
32  5|   kuršininkas senu įpročiu sako: "Mūsų Janis nuostipa", beje: mūsų
33  5|       Mūsų Janis nuostipa", beje: mūsų Jonis nustipo, tai yra numirė.
34  5| pasistiprinimo tokia vaiše, kokią mūsų turtai išgalėjo, gėrėkitės
35  5|          laukia, tiktai grįždamos mūsų pievas, javus, daržus negadinkit".
36  6|        duoklės niekam neduosim ir mūsų dievų tiktai teklausysim".~   
37  6|           taip būk sakęs: "Dievai mūsų maloningi nuo šiol tarp
38  6|       garbės sudeginti, tardami; "Mūsų dievai neturi aičioti, bet
39  8|         jos vis jiems tarė: "Tai, mūsų nuometus regėdami, varnai
40  8|           kad nukris nuometai nuo mūsų galvų, tad jūs nebatginsit