Story

501  7|        drąsiai už namus ir liuosybę savo mirė; antra, jei būt dėl
502  7|             kariavę, tad, laidodami savo nabaštikus, nebūt giedoję
503  7|        nuožmių neprietelių kariauti savo krašte, lig neištraukę ant
504  7|     neištraukę ant jų į karę, pirma savo pelnelį, beje, kubilėlį
505  7|            gyventojams per 10 mylių savo pačias, vaikus su pajudinamuoju
506  7|         vyresniuosius gyvus dievams savo aukavo tokiu būdu: sugautąjį
507  7| linksmindamies gėrė iš jų minavonei savo narsybės, jog visų smurčiausius
508  7|     narsybės, jog visų smurčiausius savo neprietelius buvo pergalėję,
509  7|              arba reistrą, kareivių savo apygardos turėjo. Tie vyresnieji,
510  7|         neprietelius atmonyti jiems savo žalas ir abydas, kurį pakėlę
511  7|             kas peržengė, tas galvą savo turėjo padėti. Ta jo valdžia
512  7|        užmokėjęs.~    Kritusį karėj savo karvedį turėjo pagrobti
513  7|     tegalėjo į dangų eiti, kas buvo savo žemėj palaidotu, kitaip
514  7|            pati daug pikto darydama savo gentims ir žmonėms, jog
515  7|       neprieteliaus panešti ir juos savo daba palaidoti, ką iki šiol
516  7|           motina žemaitė, išgirdusi savo sūnų svečioj šaly mirusį,
517  7|          Paskui ant malkinės degino savo atmoną su karės žirgu, su
518  7|            minavonės tų vyrų, kurie savo narsybe ir kantrybe likusiesiems
519  7|            rindoj kariavo, rodydami savo kareiviams, kaip reikia
520  7|          kareiviams, kaip reikia už savo liuosybę mirti. Kaipogi
521  7|                 Kiekvienos pavietės savo karūžasis, kurs turėjo visus
522  7|       dienos į paženklintą vietą su savo tuntais sueiti.~    Karės
523  7|       visados ginkluotiems rubežius savo ūkės saugoti, negal aiškiai
524  7|         reikėjo turėti traukiant ir savo lobį, namus ir gimtuvę nuo
525  7|          liecybas, arba privilijas, savo krašto, kuriame nieksai
526  7|     apsirašė, jog visus tuos, kurie savo žemę turi, noris ir privilijų
527  7|       turėjo nuo neprietelių, kaipo savo daiktą; bet paskui, kurs
528  7|          įsakymas yra: mylėk artimą savo kaipo pats save. Ką raštai
529  7|            visuotinėse kovose. Jotį savo laikė paprastai grobiui
530  7|     paskysdami, jau apent ant balso savo trūbų susiblokšdami, didžiai
531  7|         laidė ant jų akmenaičius iš savo svilksnių, o jotis - vylyčias
532  7|    svilksnių, o jotis - vylyčias iš savo seidokų, arba temptinių,
533  7|  prisiartinus neprieteliui, mušė jį savo strypais, arba stripiniais.
534  7|         save mokėjo apvyžti, bet ir savo karės žirgus, jų galvas
535  7|         arkliams - gūnių. Ant tokio savo apdaro tankiai patys antsimovė
536  7|            teiravos ir jautojos per savo žynius, arba kunigus, kokią
537  7|              nepasiteiravus pirmiau savo dievų valios apie atenčią
538  7|             visų buvo garbinami per savo buklumą ir kantrumą.~   
539  7|      totoriams, gieždami apmaudą už savo brolius, kuriuos taip pat
540  7|          dalijo. Visų gerąją atdavė savo dievams. Antroji teko kūrėjų
541  8|          kalnėnas ir žemaitis, regi savo tautoje, kad jis apsižvalgęs
542  8|             šiaurę, norėdamas tenai savo liuosybą glemžti, tad regima
543  8|      kraštus turėjo lankyti ir juos savo vardais praminti. Nesgi
544  8|         buvęs iš Žemaičių kilimo ir savo buveinę Asgardo pily padaugavy
545  8|         smilkalui. Grekonys Ajaksą, savo garbingą vytį, mirusį metuose
546  8|         pirm gimimo Kristaus turėjo savo rūmus gintarais pėrytus.
547  8|          gintarų krašto, regis, nuo savo vyresnybės išsiųstas. Tas
548  8|             iš to sau gėrimą. Javus savo kulią rejose, taip vadinamuose
549  8|              norėdami tuo padidinti savo lepumą, išsiuntė tyčiomis
550  8|           išsiuntė tyčiomis iš Rymo savo vytį į Žemaičių pajūrius
551  8|          Nujau rymionys ėmė ne vien savo išeigą ir iškilmę puošti
552  8|       ragotines, lazdas ir brūklius savo gintarais gražinti. Ilgainiui
553  8|       senovėj leido tą garsią prekę savo į svečias šalis ne vien
554  8|          Niperiu, Tripente, Tyrule, savo prekę į svečias šalis, vienok
555  8|         padunojėj, kurioje rymionys savo giniklinyčią turėjo ir tenai
556  8|          žemaičiai ne vien gintarus savo, bet ir kailius brangių
557  8|             kapuose iškasamų, kurie savo dailumu ir gražumų būtinai
558  8|         todėl žemaičiai leido tenai savo javus, o nuo jų gavo geležį,
559  8|             šiaurės girionys 320000 savo kareivių pastatė į mūšą,
560  8|             kožnas dūmojo ne turtus savo didinti, bet kaip save apginti,
561  8|        nusiuntė dovanas gintarų per savo siuntinius į Rymą Teodorikui
562  8|             buvo pradėjusi platinti savo pažines su tolimais tolimesniais
563  8|            tuos lenkus arba gudus į savo namus, nes turėjo apsigyventi
564  8|         prekybą, bet reikėjo kožnam savo gimtuvę ir savo namus gynioti,
565  8|      reikėjo kožnam savo gimtuvę ir savo namus gynioti, idant juos
566  8|     vadinamos; bet ir žemaičiai nuo savo pusės nevėpsojo, bet tankiai,
567  8|             bet tankiai, atrėmę nuo savo krašto jų antpuolius, ėjo
568  8|     įvairiai kalbančių ant mugių su savo prekėmis. Lygia dalia arabų
569  8|            Taip pat lietuviai leido savo prekę į rytus per Mugapilį
570  8|         kurioje žemaičiai pardavoję savo prekę svetimiems, o pirkinėję
571  8|           kurie neužmokėjo ant rako savo skolos, paliko vergais tų,
572  8|            į vergus, o patys už tas savo prekes ėmę nuo teutonų gelumbes,
573  8|         leido tenai dabar minavotas savo prekes, bet pačių žuvėdų
574  8|            jų pirkinėjo ir atkaliai savo prekę jiems pardavojo, kurie
575  8|           turtingais, jei koplyčias savo kieme turėjo ir kunigus
576  8|           tankiai norėjo žemaičiams savo tikybą įbrukti. Rygos pačios
577  8|         žemaičiai svetimoms tautoms savo prekės beparduoti, bet turėjo
578  8|    benuveikti nei benudrausti patys savo galia, patelkė sau iš Teutonijos
579  8|             beje, geležį, druską, o savo daiktus tiems gi vokiečiams
580  8|     geležies, noragus gelžinius nuo savo žambių sukalę į ragotines,
581  8|        sukalę į ragotines, o laukus savo arė medžio noragais, ką
582  8|          būk leidęs kaip tinkamiems savo laukus arti. Kitas vokiečių
583  8|   krikščioniu bebūti išsižadėjo ir, savo karališką karūną, nuo popiežiaus
584  8|             žemaičiai, susibaudę su savo broliais parusėnais ir žemgaliais,
585  8|      akylumo atskiesti, su vienomis savo meškomis ir briedžiais neišžengiamose
586  8|         pajūrio atstoti ir paskuoją savo įtaką, arba uostą, upės
587  8|           gyniojo ir, noris kaulais savo taškuodami, niekaip jos
588  8|     pusvelčiui jiems atduoti, leido savo prekę per gudus jau į Maskoliją,
589  8|             karalium, leido ne vien savo prekę, bet ir gautąją per
590  8|           ir gyvuliai. Druską noris savo žemėj patys sau džiovino,
591  8|           druskinyčias. Netekus tos savo druskos, ėmė ją, kaip sakiau,
592  8|         amžiuje Lietuvos ūkė turėjo savo šeimynos daugiau nei 25
593  8|        prekėjai gaspadytis ir prekę savo be ojaus laikyti lig parduodami,
594  8|      regimos pavilny. Leido visados savo prekę paprastai į tolimus
595  8|             1499 nuveikę, sunėrė su savo ūke ir savo urėdus tenai
596  8|      nuveikę, sunėrė su savo ūke ir savo urėdus tenai perdėjo. Lygia
597  8|           Astrachanę užėmė ir tenai savo urėdus įdėjo. Veltui minavoti
598  8|          tuo nesirūpino ir žūnančių savo bendrų ne vien negelbėjo,
599  8|           norėjo; ir taip, rankoves savo koboto perskėlę, ant pečių
600  8|          sukdami, it tarsi minėdami savo senovę ir norėdami dar vyrais,
601  8|       ginklą pasavimo platburnių, o savo narsybę ir kantrybę atdavė
602  8|          metuose 1564 sėtinius kepę savo namuose ir už visų didžiausią
603  8|          senovės nuometų nuo galvos savo mesti, noris kitą apdarą
604  8|       baltomis galvomis vadinos nuo savo baltų nuometų, ir kad vyrams
605  8|           tad jūs nebatginsit jų su savo skaleliais nuo savo pūrų
606  8|           jų su savo skaleliais nuo savo pūrų ir sėsit juos ne sau,
607  8|            atkaliai svetimas mieles savo kailiams rauginti. Užvis
608  8|           skinti, per tą išbaidė iš savo girių brangius brangesnius
609  8|             kelius nuo visų pusių į savo ūkę, o į girių vietą ne
610  8|            pinigus, kuriuos gavo už savo prekes, kleidė, kaip viršiau
611  8|            arba fabrikų, nesteigė į savo kraštą, idant tų daiktų,
612  8|         gabenti ir pirkti ir per tą savo pinigus iš namų svetimiems
613  8|            ir tuo kokį tokį akylumą savo tautoje antturėjo. Nesgi
614  8|           medaunyčias, bajorystomis savo girdamies, vis į lenkų spunką
615  8|         būtinai paniekti ir vergais savo padaryti ir taip išlepino
616  8|              neb didybe ir stiprybe savo ūkės, kaip senovėj kad rūpinos,
617  8|           tad prasimanė laukus prie savo dvarų tiekti, kuriuos liepė
618  8|        kuriuos liepė žmonėms veltui savo duona nudirbti, kurį darbą,
619  8|      svietas vergavo dieną ir naktį savo ponams, tą patį dabar ir
620  8|         viso reikalaujanti, o nieko savo namuose neturinti. Todėl
621  8|            dėjęsi, dar metuose 1589 savo Šventąją upę vokė, ketėdami
622  8|            upę vokė, ketėdami tenai savo senovės įtaką, arba uostą,
623  8|            nebturėjo nei meilės dėl savo rėdos, nuo kurios nė nuo
624  8|          piktino lietuvių diduomenę savo darbais ir rėdės savo daba,
625  8|     diduomenę savo darbais ir rėdės savo daba, kaip jei Lenkuose;
626  8|            pagal lietuvių būdą namų savo beparduoti ir kokį norint
627  8|      provomis, nebgalėjo nieko gero savo pilyse beįsteigti, nesgi
628  8|         antsiskaitęs, jog prancūzai savo ūkės sueime ryžęsi Bastiliją,
629  8|            Viešpatie, nuleisk tenai savo du storastu, bus gana."~   
630  8|     įstatymą, jog, kas įveža į Rygą savo prekę, tas jos išvežti negali,
631  8|        nebgalėjo beleisti lietuviai savo prekių, nesgi tenai turkai
632  8|         jiems rodės. Nesgi probočių savo veikalus seniai buvo užmiršę
633  8|           nei žuvėdų, nei turkų nuo savo rubežių attolnti ir liuosą
634  8|            attolnti ir liuosą kelią savo prekybai atdaryti, vis,
635  8|         prekę į vokiečių pilis, o į savo pilis liepė ją krauti, beje:
636  8|          todėl pirma slapta pradėjo savo prekę į Rygą laidyti, ilgainiui,
637  8|            Žemaičiai dar vėl norėjo savo Šventosios įtaką arba Palangą,
638  8|             atnaujinti ir minavonei savo nuo jų išsiliuosavimo tenai
639  8|        didžiai išmintingai rėdės ir savo valsčiuose žmonių nei baudžiavomis,
640  8|            ir jomylistas, turinčius savo namus pilyse, atleisti nuo
641  8|          abydijo, šis negalėjo jo į savo magistratą apskųsti, bet
642  8|     išsipirko pas karalius, kiti už savo didžias užslūgas gavo privilijas,
643  8|         svaru, taure, arba kiličku, savo bajorystos nustoja; ir taip
644  8|        meilauti jo, idant priimtų į savo dvaro bernus. Tuo pačiu
645  9|          pagalbos, negali pakakinti savo reikalų, nes turi nuo kits
646  9|         avis, turėjo antram atduoti savo dalgį ar kirvį. Ilgainiui
647  9|    atsiradus, taip pat ir lietuviai savo pinigus senovėj ne skaitė,
648  9|          nėra įrašyta, tenai laivus savo sutraukęs ant krašto, pats
649  9|        gavusiu, išsprukusiu ir prie savo laivų pagrįžusiu ir nuirklavusiu
650  9|        Tenai su Figiliu padalijusiu savo šeimyną į du mažu tuntu,
651  9|           Toliau eidamas Figilis su savo būriu sutikęs ginkluotą
652  9|            matydami, žemaičiai metę savo drabužius ant žuvėdų kalavijų
653  9|           išsiliuosavęs, bet dar ir savo tarnus paleidęs, su kuriais
654  9|         Lietuviai liekavo ir skaitė savo pinigus nuo tų kirčių, lazdelėj
655  9|             numanyti ir išmintingam savo žemės vyrui parodyti, kad
656  9|    nebturėjo pirmosios vertės pagal savo pirmąjį vardą, kaipogi į
657  9|              Lietuviai kalė pinigus savo ūkės lig metų 1697, ir nuo
658  9|          nuo to laiko, noris lenkai savo pinigus lietuviams antmetė,