Story

  1  1|           uolų ženklus, kurie rodo, jog Žemaičių jūra per 1000 metų
  2  1|      neminavoja. Nuo ko regima yra, jog tuo kartu, jau svietui pradėjus
  3  1|           senovės raštuose įrašyta, jog ir Žemaičių visas pašalys,
  4  1|        randamo; nuo ko gal spręsti, jog tie uolos sklimbiai, staiga
  5  1|   raštininkų, rodos tą patvirtinti, jog, staiga jūrai nusekus, kaip
  6  1|             savom akim; visi žinom, jog atmenamai dar tiek išteriojo
  7  1|      tankiai girdima yra dejuojant, jog pievos neželiančios, javai,
  8  1|        tūlos būtinai išdžiūna taip, jog žmonės ir gyvuliai vasarvidžiu
  9  1|            ir ežerus yra pylęs, nes jog yra piltos, tą akys kožnam
 10  1|                 Čia jau regima yra, jog nuo tokių pasaulio ermyderių
 11  1|            dar taip pat yra žinomų, jog ne vieni tokie žemės, oro
 12  1|         latakais su tokiu įnirtimu, jog nuveiktieji palikini neprieteliams
 13  1|         raštą skaito, aiškiai žino, jog tokių ūkės ermyderių, tarp
 14  1|              aiškiai tenai matysim, jog ta tauta ne vien praėjusiuose
 15  1|            kožnas aiškiai numanyti, jog angis yra turėjusi savo
 16  1|             senovės raštai skelbia, jog lietuvių, kalnėnų ir žemaičių,
 17  1|            yra dar stebuklingesniu, jog tą prasenovę mūsų kalbos
 18  1|         galim didžiuotis ir girtis, jog nė viena kalba šiame pasauly
 19  1|              tas tiktai yra žinomu, jog seniai, pirm gimimo Kristaus,
 20  1|     minėdamas užvis didžiau ant to, jog šventi vyrai ir svieto išminčiai
 21  1|          aplamiai jo nekleisti. Nes jog ne pats tą pramaniau, ką
 22  3|            vadino juos rasi nuo to, jog svietas dar pasakomis minėjo,
 23  3|       svietas dar pasakomis minėjo, jog nuo Indijos kilimo buvo,
 24  3|           vadinamoj, regis, nuo to, jog iš Uksinės marės artinantiems
 25  3|         arba kailinuočiais, nuo to, jog visados žiemą ir vasarą
 26  3|         regėsim.~    Reikia žinoti, jog tame pasaulio sluoksny,
 27  3|        pietinę ir šiaurinę, nuo to, jog visos upės pietinėj įšleitėj
 28  3|     kuriuose auga aukšta žolė taip, jog raito žmogaus negal regėti,
 29  3|        grekonų valdymierais turėjo; jog yra buvusi didžiai turtinga,
 30  3|          dabar minavotų girių, taip jog Uksiniuose pamariuose rados
 31  3|        stengė. Reikia čia priminti, jog rymionys toje gadynėj taip
 32  3|        gadynėj taip buvo įsigalėję, jog didžiuodamies klausinėjo,
 33  3|        vadinami. Nuo ko gal manyti, jog toje jau gadynėj ne vien
 34  3|   gyvenusius minavotuose kraštuose, jog, veizint į jų kalbą ir lyginant
 35  3|            ir trakionų, regima yra, jog tos visos tautos gilioj
 36  3|            dar yra stebuklingesniu, jog kad maskoliai, šiandien
 37  3|          Kiti raštininkai vėl rašo, jog tenai esantys žmonės pliki,
 38  3|         esanti. Kiti taip pat rašo, jog tenai esantys žmonės arklių
 39  3|         jaučių kojomis, ilgaausiai, jog jų ausys žeme velkančios,
 40  3|       kiaušrijais. Kas regimai yra, jog prekėjai, skaugėdami kits
 41  3|           įrašė; nesgi kožnas žino, jog iki šiai dienai mūsų krašte
 42  3|           ant to eina, sako toliau, jog nuo ten prasidėjusi jų tauta,
 43  3|            arba žem, žemija dėl to, jog tas kraštas buvo visu pajūriu
 44  3|             aušros kraštas, dėl to, jog teutonams nuo tos pusės
 45  3|          rados: žinoma yra visiems, jog visu Žemaičių pajūriu ir
 46  3|         arba aušros kraštu, nuo to, jog pagal jų kraštą nuo tos
 47  3|          land - kraštas ir tardami, jog tie žodžiai - rytų, aušros -
 48  3|      kraštas, beje: Kurland nuo to, jog tenai gyventojai amžiną
 49  3|          vadino medininkais nuo to, jog didžiose medėse gyveno,
 50  3|         rašte apie žemaičių dievus, jog žemaičiai atėję nuo padunojų
 51  3|              Ir taip regim aiškiai, jog teutonų vokiečiai, įsimetę
 52  3|           Liepoja nuo žodžio lipti, jog lengvai iš jūros galėjo
 53  3|          nuo žodžių klysti ir pėda, jog, klaidžiojus jūroj, galėjo
 54  3|          savo pėdą padėti. Regėjom, jog įtakoj Nemuno buvo sala
 55  3|         nesgi nuo dievo yra leista, jog kožna tauta turi sau ypatingai
 56  3|         kaipogi šiandien dar regim, jog parusiai, kuržemiai, lietuviai,
 57  3|     žemaičių, lietuvių, tad nuo to, jog, nuo kelių šimtų metų vienur
 58  3|            Suenones) vadina nuo to, jog tenai pačiomis žuvimis minta,
 59  3|       kraštas marėmis aptekęs taip, jog, veizint nuo tolo, rodos
 60  3|         Gudonija (Chodania) vadino, jog tenai gudai buvo įsidanginę.~
 61  3|            nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su
 62  3|                  Kožnas čia numano, jog tos girios buvo jiems ne
 63  3|             dar metuose 1540, sako, jog visame pasauly nesą taip
 64  3|         reikalmgi žmogaus gyvenime, jog be jų niekaip negalėjo gyvoti,
 65  3|           taip aiškiai anie regėjo, jog girios jiems šimtą kartų
 66  3|            dar yra stebuklingesniu, jog tose giriose ilgainiui įsikūrė,
 67  3|      ugnaviete vadinama, taip erta, jog gaspadinė, valgį virdama,
 68  3|       užlomis, nuo žodžio užleisti, jog buvo nuo kamaros ant tos
 69  3|         druskos ant šniūrelio taip, jog gaspadinė, atrišusi nuo
 70  3|        sulig siena ir taip plačias, jog su visų didžiausiu šieno
 71  3|        prieš didžiąsias duris taip, jog dvi dali ertmės paliko mažosioms
 72  3|      priešininkę, nuo žodžio prieš, jog prieš trobos duris buvo.
 73  3|          kakalys, nuo to vadinamas, jog po juo ne vien duoną ir
 74  3|           ypačiai; vadinos stogine, jog stogą turėjo, sienos buvo
 75  3|        turėjo. Pasaka yra užrašyta, jog, apkyrėjus zokaninkams dominikonims
 76  3|             Rymą guostis popiežiui, jog, misdami džiūvusia žuvia,
 77  3|            apnikęs toksai gailesys, jog, nebtverdamos nuo karščio,
 78  3|        išmanyti, vienok žinoma yra, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
 79  3|         Rukiške ir taip toliau; nes jog tankiai jų vaikai netoli
 80  3|       važiuoti, šunį įkinkę dėl to, jog šuo per visų didžiausias
 81  3|         šiol pasakojau, regima yra, jog jų kraštas, oras ir erti
 82  3|         stiprino tenai brūzti taip, jog, vargu vargą remdami namuose,
 83  3|            nepaveikiamus, tai tarė, jog ir žmonės ne taip aukšti
 84  3|     švypterės, bet jei primins sau, jog senieji lietuviai, kalnėnai
 85  3|           taip juos gebėjo įveikti, jog šiandien dar lenkai tyčiodamies
 86  3|           batvinėliai - iš apmaudo, jog niekados negalėjo jų nuveikti;
 87  3|             kiekvienas gali manyti, jog lietuvės senovėj gebėjo
 88  3|           taip didžiai garsūs buvo, jog tolimos tolimesnės ir garsios
 89  3|             būdama ir tuo rodydama, jog atentėj bus didi gaspadinė
 90  3|        uždengė"; ir taip nesigaili, jog sūnus mirė, bet to, jog
 91  3|             jog sūnus mirė, bet to, jog jis svetimoj žemėj paliko
 92  3|    neapkentė, nesgi tankiai nutiko, jog negalinti žmona, bedirbdama
 93  3|           nuo to paties regima yra, jog juo sumitusi buvo merga,
 94  3|            labai įturtėję ir pevni, jog galės laimingai ir patys
 95  3|           ir žmona vadinos, nuo to, jog namuose jo žmonystą vedė,
 96  3|            kalaviją, rodydamas tuo, jog yra karės vyru, jog, ištekėjusi
 97  3|            tuo, jog yra karės vyru, jog, ištekėjusi už jo, ras sau
 98  3|            idant atkaliai parodytų, jog ji yra karės vyro duktė,
 99  3|             jaunųjų išvainotų taip, jog katra norint pusė atsakytų
100  3|         vadinamas marčelga, nuo to, jog marčią martavo. Taip pat
101  3|            vadinos vėdliais nuo to, jog keliavo parvėdlauti savo
102  3|     pintinių vakaru vadinos nuo to, jog mergaitės, tenai susirinkusios,
103  3|             ir namiškiai, minėdami, jog išleidžia malonią, mandagią
104  3|        pasekėjai, nuo žodžio sekti, jog marčią sekė, idant žinotų,
105  3|          bukliai atliko tarp savęs, jog patys monininkai savo klajume
106  3|          važnyčia girtu nebuvo. Nes jog tas dingos visados naktį,
107  3|        kaušo midaus, rodydamas tuo, jog tame kieme yra žmonės geros
108  3|        abrūsu apdengtos, rodydamas, jog negirtu yra; jei jis tenai
109  3|           ir išpeizojo dėl to vien, jog jie buvo pagonių, ne krikščionių.
110  3|        namiškius ir tuo pasirodyti, jog jaunoji buvo ūkininko, ne
111  3|            marčia, pradėjo gedauti, jog nesą jos butoje to, ką piršlys
112  3|          nesgi pasekėjai stigavojo, jog jis jaunosios tėvams gyręs
113  3|         prašaleičių mulkiai parašė, jog lietuviai pardavojantys
114  3|         taip numylėti savo namuose, jog jis namie nebūt buvęs taip
115  3|          pyragais tebvadina nuo to, jog, iš ragų gerdami, pūrų duona
116  3|         idant tuo parodytų svečiui, jog visi, kas vien yra kieme,
117  3|          gėrynę, nuo žodžio gaubti, jog javus į namus buvo sugaubę.
118  3|             gali manyti kiekvienas, jog didžiai karingi yra buvę,
119  3|         juos krikštytis, vildamies, jog tuo pragumu tegalėsią juos
120  3|           sveikatos" ir dėkavodami, jog vaišę jų priėmė, arba, kaip
121  3|      viežlybumą užlaikė, nesakysiu, jog mazginius tris kartus dienoj
122  3|        aukavo, ugny degindamos; nes jog žmogaus kūno stiprume visa
123  3|           kuriuos vadino trimitais, jog iš trijų dalių buvo sudėti;
124  3|            dar sutartiniais nuo to, jog vieni trūbijo, o kiti atlieptinai
125  3|        metuose miręs, jis pasakojo, jog dar atmenąs, kaip liuobėję
126  3|       kalnėnų ir žemaičių, buvo ta, jog visa, ko vien reikiant,
127  3|             prašaleičiai vis taria, jog mūsų krašto žmogus gyvulio
128  3|            dar yra stebuklingesniu, jog jų grumtai yra kieti, ne
129  3|          tad pradėjo jis stigavoti, jog nuo gelžinių noragų javai
130  3|          kuriose, svietas pasakoja, jog vėlės kana kados rodančios.
131  3|            dar yra stebuklingesniu, jog klausiant, dėl ko šventą
132  3|            vyriškųjų ir motriškųjų, jog ką vien dirba, vis dainuodami.
133  3|            javai taip tenai vyksta, jog tarsi vaisingesnės žemės
134  3|             yra derlingi ir tankūs, jog arklys negali jų išbristi,
135  3|          išsišakoja ir taip išauga, jog vyro raito negal regėti.
136  3|       nuvokia. Tas yra stebuklingu, jog, pasėjus vasarojų po Velykų,
137  3|            švento Vaitiekaus todėl, jog ilgai reikia juos brandinti,
138  3|    iškuliami ir į aruodus supilami, jog grūdas iš stiebo per 10,
139  3|          dar pas juos yra ypatingu, jog, jei kas randas ant smerčio
140  4|          išguldydami, išjuokė taip, jog šiandien kas, norėdamas
141  4|            nuo žodžio perėti, beje, jog jis išperėjo visa, kas vien
142  4|         kaipogi per prityrimą matė, jog be šilimos nieksai šiame
143  4|             nevyktų. Regėjos jiems, jog jis rodąs savo gražybę ir
144  4|        Papiu, tai yra tėvu, nuo to, jog jis, kaip geras tėvas kad
145  4|      Večuoju Tėvu, Tėvaliu, nuo to, jog jis pirm viso gyvojo. Vadino
146  4|         Žiubriu nuo žodžio žiburys, jog jis visam pasauliui žiubino.
147  4|             Aukštuoju tėvu, nuo to, jog aukštai, beje, danguje,
148  4|             žodžių labas ir daryti, jog jis visiems labą darė. Vadino
149  4|           nuo žodžio likumas, beje, jog likumu žmonių rėdė, arba
150  4|          žodžių žvaigždė ir diegti, jog žvaigždes ant dangaus daigstė
151  4|            perėti ir grūdas dėl to, jog jis globė javus ir vaisius,
152  4|          paties vadino jį Žemperiu, jog jis žemę išperėjo, nesgi
153  4|          teduoda, o rasi Seimperiu, jog šeimyną, arba seimyną, išperėjo.
154  4|          nuo žodžių laukas ir pats, jog jis gyveno ne vien aukštybėse,
155  4|            nuo žodžio viršus, beje, jog jis viršininku yra, arba
156  4|           arba Gaspadorium, nuo to, jog kaip šis savo butoje, taip
157  4|             nuo žodžių vis ir pats, jog jis vis pats savo galybe
158  4|         arba Ponu, nuo žodžio pats, jog jis, kaip sakiau, vis pats
159  4|     permanomas. Pats Lasickis sako, jog žemaičiai dar metuose 1566
160  4|    nepermanydami jų kalbos, parašė, jog lietuviai perkūniją už dievą
161  4|     lietuvių kalbą, tad būt žinoję, jog jų kalboj kas kitas yra
162  4|              Čia dar jei priminsim, jog kalnėnai ir žemaičiai pagal
163  4|             Tada nuo to regima yra, jog viršiau minavoti Perūno
164  4|        stokodamas jų vardų, parašė, jog žemaičiai 30 šimtų dievų
165  4|            Kad tuo tarpu visi žino, jog pačių žodžių nėra tiek jų
166  4|             kaipogi Herodotas rašo, jog kailinuočiai (Scythae) savo
167  4|           Strijkauskis sako toliau, jog buvęs jų dievas, Lelium
168  4|       vadinamas; kas neregi ir čia, jog tuodu žodžiu yra lietuvišku
169  4|          tuo tarpu regėjom viršiau, jog žemaičiai Perūną vadino
170  4|          dar paskiau gyvenąs, rašo, jog kailinuočiai, stirvelėdami
171  4|         savo tautos, būk stigavoję, jog ugnis šį pasaulį paperėjusi,
172  4|          tuo tarpu regėjom viršiau, jog lietuviai, arba kailinuočiai,
173  4|       patvirtinimo tą dar priminti, jog patys grekonys tarė šį pasaulį
174  4|         pasaulį nuo šilimos kilusį. Jog lietuviai senovėj turėjo
175  4|                  Nuo to regima yra, jog lietuviai, atsidangindami
176  4|            dar yra stebuklingesniu, jog tokios taip aiškios ir taip
177  4|      raštininkai aiškiai stigavoja, jog vieną dievą ir dailidę,
178  4|          Ant didesnio patvirtinimo, jog tokią nuomonę apie dievą
179  4|        Žinoma yra visiems šiandien, jog didžiame širdgile prancūzas
180  4|             mano ir tuo pačiu rodo, jog jis tą dievą ir senovėj
181  4|              To linkan jei minėsim, jog daug daugesniai privalumų
182  4|      pramanė. Tas dar yra minėtinu, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
183  4|            yra dar stebuklingesniu, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
184  4|          apie antrą gyvenimą, beje, jog žmogus mirdamas nepasibengiąs
185  4|             nemarumą, stigavodamas, jog tie žmonės, kurie karėj
186  4|         noris iškreipdami, ir taip, jog galėję po smerčio pasiversti
187  4|          kokius daiktus. Kiti rašo, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
188  4|      kalnėnai ir žemaičiai, tikėję, jog žmonės sulig smerčiu nepasibengiantys,
189  4|        varpstę ir kuodelį, tardami, jog ir mirus tą patį darbą reiks
190  4|              kaipogi dabar regėjom, jog pagal Zamolksio mokslą mirusieji
191  4|        Žinoma taip pat yra visiems, jog lietuviai pagonys, laidodami
192  4|           vergaus". Jei būt tikėję, jog ir po smerčio reiks vergauti,
193  4|          darbo, bet dėl pasirodymo, jog, pasauly gyvendami, netingėjo.~   
194  4|       tokias dūšias vėlėmis nuo to, jog vėlai naktį tesiskelbė ir
195  4|           kad yra kalbama pasakose, jog dūšios tankiai skelbiančios
196  4|       pragare kankinusi.~    Regis, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
197  4|            viršiau minavojau. Užvis jog šaldrų ir prašaleičių, atklydusių
198  4|       tankiai regėjo per prityrimą, jog valdymierai tautų dėl to
199  4|            lietuvių krikštyti sako, jog Parusny radę jau šėtrą po
200  4|            sutikę kely žaltį, tarę, jog jis esąs Trimpos dievas,
201  4|            Jore, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegui padribus,
202  4|         garbės kalbėjo, regima yra, jog tą patį Perūną garbino,
203  4|        tratinti, buginti, bangioti, jog keldino jūrose audras, nuo
204  4|          pat reikia dar persergėti, jog prašaleičiai, nepermanydami
205  4|            ir dainomis, gal manyti, jog saulė vaikus turėjusi, kaipogi
206  4|             buvusi, to negal rasti; jog saulės vyriškiu yra buvęs
207  4|            mums senovės daina rodo, jog saulė verkusi, ir tas yra
208  4|              Sako tūli raštininkai, jog žvaigždes saulės vaikais
209  4|          Perūną, ir taip regim jau, jog ne vieną dievą, bet kelis
210  4|          kūrinę. Žinoma yra kožnam, jog tie žyniai, arba kunigai,
211  4|          galėtų patys nusiteisinti, jog anie teisybę buvo svietui
212  4|   minavojamos. Tarė žyniai svietui, jog kiekviena veislė visokio
213  4|         daryti. Svietas, matydamas, jog bitės, gulbės, gervės, žąsys
214  4|             sekdamas, atėjo ant to, jog tarp pačių šiukštinų matydamas
215  4|       šiukštinų, nemindamas ant to, jog tie žalčiai ir kirminai
216  4|      ilgainiui taip paskydo sviete, jog ne vien tarp gyvų daiktų
217  4|           tie patys žyniai pramanė, jog kokios tenai dvasios galinčios
218  4|            matydamas per prityrimą, jog vieniems žmonėms jų veikaluose
219  4|          krauti". Vadino Vaisgamta, jog gamtą, arba natūrą, veisė
220  4|             Javinė nuo javų, Tyklė, jog visados tyliai laimino,
221  4|      tranksmo, vadino Žvaigždūnoke, jog žvaigždes sekė; kaipogi
222  4|            arba Krūminė, nuo krūmo, jog medžiodami daug žvėrių sugavo.
223  4|        Gaubjavė nuo gaubti ir javų, jog javus gaubė, akalsino ir
224  4|          Ganda nuo žodžio gandinti, jog svietą gandino, keldama
225  4|        Vadino ją Kauke, arba Gauke, jog nuo vieno turtus vogė, o
226  4|             buvo nekurios tariamos, jog jų pasirodymas nelaimę svietui
227  4|           pasakomis taip mandagiai, jog kitos, klausydamos jos,
228  4|                  Viršiau minavojau, jog senovėj lietuviai, kalnėnai
229  4|             džiaugės, nesgi regėjo, jog visos tos tautos, kurios
230  4|         nuvergti; nesgi samprotavo, jog žyniai taip pataisys, jog
231  4|           jog žyniai taip pataisys, jog aniems patiems visados bus
232  4|           Raštai senovės stigavoja, jog būk kartagionys, arba penai,
233  4|             pamautos, dėl parodymo, jog nieksai ten negalėjo prisiartinti,
234  4|        aukauti, žynys taip nujodęs, jog nuo vargo pats žirgas pakritęs.
235  4|            taip naguotai pataisyta, jog nei lytus, nei sniegas negalėjęs
236  4|          Mitrofanas iš Pinsko rašo, jog Gereimantas, didysis Lietuvos
237  4|             apreiškusi siuntiniams, jog Vilniaus žinyčia tol tversianti,
238  4|           žymę, nesgi tuo reiškusi, jog, atėjus tam ženklui, krikščionys
239  4|         arba amžinai degti, tai yra jog tenai amžina ugnis rusėjo,
240  4|    patvirtina.~    Viršiau regėjom, jog ugnį per šventą turėję ir
241  4|      septynioliktojo amžiaus, sako, jog, jam gyvojant, lietuviai,
242  4|           nenorėję gesyti, tardami, jog ugnelė gesoma pykstanti.
243  4|          stigavoja iki šiai dienai, jog ožkos pienu tegalį užgesyti,
244  4|           rusene, vadinama, nuo to, jog tenai amžina ugnis rusėjo.
245  4|            Drūktis jo toksai buvęs, jog 15 vyrų patogiai galėjusi
246  4|              nesgi neminėja ant to, jog tos girios ir medžiai visados
247  4|        vyženų. Regėjom jau viršiau, jog liepa buvo jiems pirmuoju
248  4|             ir beržus gerbė dėl to, jog vasaros laiku ne vien sulą,
249  4|              putelius dėl to taupė, jog jų vaisiais ne vien paukščiai
250  4|           todėl tyčiodamies parašė, jog lietuviai ir žemaičiai medžius
251  4|              Be to, dar žinoma yra, jog dideli ir seni medžiai senovėj
252  4|           rubežių.~    Toliau rašo, jog ne vien tūlus medžius, bet
253  4|         neminėdami taip pat ant to, jog tą darė iš didžio gaspadoravimo,
254  4|        šventybės; nesgi kas neregi, jog tokios girios jų klėtimis
255  4|         mulkis tas būtų, kas tartų, jog dėl jų šventybės tą daro.
256  4|            vaistą, minėdami sau tą, jog tas medis esąs, kaip jei
257  4|                Nežinovas dar tartų, jog kalnėnai ir žemaičiai kieles,
258  4|             už šventus turi dėl to, jog ne vien jų niekas nevalgo,
259  4|           dėl kito ko, kaip tiktai, jog tie paukščiai reiškia žmogui
260  4|          biaurybių. Kožnas atsakys, jog to nė vienas išmintingas
261  4|        nusitinka. Nesgi žinoma yra, jog kielė parlėkusi ledą spiria
262  4|       karojo, ką nuo to gal manyti, jog šiandien dar savo pramone
263  4|         augaloti ir stiprūs žmonės, jog, per girią eidami, viena
264  4|         kaipogi visiems yra žinoma, jog šiokie tokie pergalviai
265  4|            šventus turėjo, tardami, jog mirusiųjų nereikią kušinti,
266  4|          daug pramonių, regima yra, jog didi daugybė buvo žynių,
267  4|          vienas taip didelis buvęs, jog, į ugnį įmestas, nedegęs.
268  4|      Jeronimas išjuokęs ir parodęs, jog vis tai niekai buvę. Nuėjus
269  4|          kitą drąsinęs ir juokęsis, jog medžio, negyvo daikto, bijos
270  4|             ir ant Jeronimo rūgoti, jog jis šventus dievo namus
271  4|            Jeronimas, stigavodamas, jog velnių žižilpos jiems akis
272  4|          vaitodama, bei tarusi jam, jog šventus lieknus kertą laukan
273  4|          Todėl vadino jį viešpačiu, jog jis vienas pats visa žinojo,
274  4|       lietuvį skurczypałka, nuo to, jog jis ne rašto, bet lazdos
275  4|             klausąs, neminėdami to, jog lietuviai savo lazda išgelbėjo
276  4|         susirinkimo, matysim tenai, jog kunigai turėjo tikybą už
277  4|             Skelbiama yra raštuose, jog daugybė kūrėjų kūrėjų tokiu
278  4|              gal aiškiai stigavoti, jog jų devyni tebuvo, kaipo
279  4|         nesgi nuo prityrimo žinojo, jog pačiuoti kunigai ne svieto
280  4|            kūrėjo, atmenant ant to, jog vienas tarp jų šventame
281  4|            buvo žygovais nuo žygio, jog jie žygius, arba reikalus,
282  4|        Vaitiekum nutiko, gal tarti, jog jie antveizais yra buvę
283  4|    dvarionimis, gudiškai dworzanin, jog prie rūmų, arba dvaro, kunigaikščio
284  4|           beje, viršininkai; regis, jog tuo vardu vadino ne kitus
285  4|             tautos kareivių. Regis, jog kiekvienoj apygardoj toksai
286  4|         nelaimę; vienok žinoma yra, jog tarp našlių buvusios kunigėmis
287  4|        Radusis taip didžiai nočiai, jog pats kūrėjų kūrėjas turėjo
288  4|             tad, rodydamas svietui, jog tą ne savo pramone, bet
289  4|           dievų įsakymu reiškia, ir jog tas, ką jis sakė, pačia
290  4|            taip staiga kniožterėjo, jog taurę per save išsviedė
291  4|            šiandien dar yra sakoma, jog perkūnas vejąs kipšą, kurs,
292  4|        Perūnas draudęs kipšą už tą, jog žmonėms piktą daręs, o svietas,
293  4|      namiškiams puotą, arba gėrynę, jog jį Perūnas nuo tos nelaimės
294  5|       pirmiau tą stipriai įsitėpti, jog senovėj lietuviai garbino
295  5|            viešės, nuo žodžio visi, jog visi susirinkę viens kitą
296  5|          dainuodamos ir skelbdamos, jog pavasarį sutikusios, visos
297  5|        VIEŠĖS~    Raštininkai rašo, jog pradėję šventinti birželio
298  5|          visiems yra žinoma; rodos, jog šventino tą šventę minavonei
299  5|            nuomonę tvirtinti, užvis jog pačiose pirmosiose lietuvių
300  5|           nesgi žinoma yra visiems, jog apie šv. Joną oras yra visų
301  5|             malonusis. Todėl rodos, jog buvo šventė, kaip sakiau,
302  5|    minavojau, nepermanydami parašė, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
303  5|       senovę pasavino, stigavodami, jog tas Didis Ledo jų dievu
304  5|          šokinėjo, it būt minėdami, jog nuo šilimos prasidėjo ir
305  5|       įpročiu, it būt dar minėdamu, jog anuodu angis buvo tikruoju
306  5|         talka, visi linksmindamies, jog jaunos duonos prilaukė;
307  5|       dėkavojo Pergrūdžiui Perūnui, jog javus pavykino, ir meldė,
308  5|              aukaujam ir dėkavojam, jog mums šį metą mūsų javų,
309  5|           plaukų, su lazda aptalžė, jog jis ne taip elgės, kaip
310  5|             aptalžė už jo nuodėmes, jog ne taip elgės, kaip jam
311  5|          arba vėlių dienos, nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišino.
312  5|             viso pertekę, gailėjos, jog prie tos dievo dovanos nėra
313  5|     nedėlias. Vaišino vėles dėl to, jog, kaip viršiau sakiau, buvo
314  5|           beužliko, gal dar sektis, jog svietas taip pat linksminos,
315  5|         praėjusįjį metą, vildamies, jog ateinantysis metas bus daug
316  5|       įprotis taip buvo saugojamas, jog, to neatlikus, nieksai nesivylė
317  5|    paduodamas gaspadoriui apreiškė, jog nubengė javus kulti ir linki
318  5|           laimino melsdamos; rodos, jog tie kunigai lygusonys ir
319  5|          nabaštiką taip sušaldinti, jog jis nė vien per kelias nedėlias,
320  5|   tolimesniems gentims ir bendrams, jog tas ir tas pasirinko iš
321  5|         vadinos lydėtojais, nuo to, jog nabaštiką į kapus nuleido.
322  5|        vadino jį šventu rogu todėl, jog nieksai negalėjo jo pakušinti,
323  5|              nesgi viršiau regėjom, jog kapai jų buvo už šventą
324  5|       karalių kapais vadina; regis, jog ir pilis pati Rogačiovo
325  5|       kurhany; girdėjau pasakojant, jog apie Naujapilį vadinąs svietas
326  5|            sulojo, tad tuojau tarė, jog kokia noris dūšelė rūgoja
327  5|            vienok tiek jų dar liko, jog per ilgus amžius užteks
328  5|           nebsiskelbia dėl to vien, jog jiems tinka ta minavoinė,
329  5|            nei gudas, nei teutonas, jog būt kokį garsų savo viešpatį
330  5|        rūstas dienas ir gorindamos, jog tas visiems nutiks, kurios,
331  5|         minavonė jiems maloni buvo, jog senu įpročiu lig šiai dienai
332  5|           skaitydamas čia stebėsis, jog mažne visa tas apie numirėlius
333  5|            didžiai yra dori žmonės, jog vieno jiems vardo krikščionų
334  5|         lietuvius girti ir pagirti, jog, noris patys pagonys buvo
335  6|           išrašiau.~    Žinoma yra, jog rėda kožnos tautos visados
336  6|         išminčiai svieto, regėdami, jog žmogus nuo pirmosios dienos
337  6|             Antra, regėjom viršiau, jog kožnas žmogus, ir visų paikiausiasis,
338  6|      norėdamas jį garbinti. Trečia, jog žmogus nori visados liuosu
339  6|              Pirmasis, kurs pasakė, jog dievas savo šilima išgūžė
340  6|            žinodamas per prityrimą, jog be šilimos nieko šiame pasauly
341  6|       visados stigavodamas žmonėms, jog toksai yra linkėjimas jų
342  6|           didžiau svietui parodyti, jog tokiu tikrai yra, gyveno
343  6|     šventoje girioj, rodydamas tuo, jog nė su kuo kitu, kaip tiktai
344  6|              Vadinos jis viešpačiu, jog visa pats žinojo, galėjo
345  6|           tai yra sukurčiaus lazda, jog jie it būt lazdos jo bijantys,
346  6|             sakiau, taip didi buvo, jog tas, kurs galėjo jo rūbų
347  6|         arba valdžios vyru, nuo to, jog visų didžiausią valdžią
348  6|        vadino jau karvedžiu nuo to, jog į karę svietą vedė, jau
349  6|            svietą vedė, jau atmonu, jog ėjo atmonyti neprieteliams
350  6|          šiandien yra sunku. Regis, jog, kėlusis tuoįtimpinėms karėms,
351  6|          tiktai yra aiškiai žinoma, jog svietas, kaip pakajuje būdamas
352  6|             norėdamas tuo parodyti, jog jo bočių probočius yra buvęs
353  6|             čia kožnas gali manyti, jog kūrėjas su lykiu arba karvedžiu,
354  6|          tokia pasaka yra užrašyta, jog būk sekmajame amžiuje gimus
355  6|      gaspadorium, tas aiškiai žino, jog vienas pats bitinas bičių
356  6|             vienok čia regimai yra, jog karvedys norėjo kunigo valdžią
357  6|        sukėlęs sviete apmaudą taip, jog, įkyrėjus svietui ilgiau
358  6|      kūrėjas tokį įstatymą padėjęs, jog tarp trijų vyro pačių kilties
359  6|      išmintingu broliu, numanydamu, jog tiktai pati dievų baimė
360  6|          Čia nuo to jau gal manyti, jog valdžia kūrėjų kūrėjo yra
361  6|            klauso. Minėkit visados, jog mudu aukaujavos dėl jūsų
362  6|            būti daiktai.~    Rodės, jog tą viršiau minavotą sutarimą
363  6|        įvairią suoką, beje, nuo to, jog sau pats kaip tinkamas savo
364  6|           iškulti, kurie vis taria, jog žemė esanti jų veldėme,
365  6|         vadinos. Viršiau minavojau, jog vaikai ilgai prie tėvų buvo
366  6|           prie abydytojo, pasakyti, jog jis veda vyrus iškados veizėti,
367  6|           žemės kepurę buvo ženklu, jog duoda savo galvą. Kokį būdą
368  6|         savo kepurę, rodydamas tuo, jog už tą, ką jis sako, savo
369  6|         kalbu ir siekiu prie dievo, jog visa tą, ko manęs godingas
370  6|          merga ne šeimyna". Nuo to, jog senovėj kožnas vyriškas
371  6|     pinigais. Vadinos vieža nuo to, jog kaltininkas tenai kaip vėžys
372  6|          jautotis, sako stebėdamos, jog gyventojai javus džiovinantys
373  6|    vadinamuose trobesiuose, dėl to, jog tame krašte saulė neilgai
374  6|             geriąs, nuo to regimai, jog ir miežius buvo sėjantys.~   
375  6|            jau žemlionimis vadinos, jog žemę savo turėjo, jau vyčiais,
376  6|          viršiau minavojau, nuo to, jog turėjo vyti neprietelius
377  6| neprietelius gyniodamos, ar nuo to, jog vietoje gyveno ir nebklajojo
378  6|          1528 surašytų, gal regėti, jog Žemaičių vyčiai it visi
379  6|            didžiau stebuklingesniu, jog ne vien pačių žemlionų,
380  6|        šiandien patvirtina ir rodo, jog senovėj daug daugiau tuose
381  6|            kaip sakiau, regima yra, jog, noris kūrėjų kūrėjas dvasiškais
382  6|              tačiau tas yra žinomu, jog svietas buvo liuosas iki
383  6|      Zamolksio, kursai būk įstatęs, jog dūšia žmogaus esanti nemari,
384  6|           jos sesuo buvo kaltinama, jog nepamokiusi vyro klausyti.
385  6|             nuomonę tariama buvusi, jog žmonių nelaimė dievams ir
386  7|         didžiai mylėjo savo žirgus, jog, pačiam mirus, lygiai degino
387  7|           kilpų, bet taip stipriai, jog, galvą pačiam nukirtus,
388  7|          kurį taip gebėjo įsinerti, jog meškenos ar briedenos galvena
389  7|            batvinėliai, iš apmaudo, jog, lietuvį karėj užmušęs,
390  7|       senovės raštuose yra randama, jog toks su savo pačtu išjojo,
391  7|     nuogąsčiais savo neprieteliams, jog šimtas neprietelių, vieną
392  7|            it žižilpos išnyko taip, jog neprieteliai, vienoje vietoje
393  7|          vienok negal nuo to tarti, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
394  7|            vengė, nesgi žinoma yra, jog metuose 1340, grumdamies
395  7|            į krūtinę taip smarkiai, jog vokietis, kėžterėjęs nuo
396  7|          kaišė; nes tankiai nutiko, jog kartais, vykstant grobį
397  7|           mūro bažnyčią pastrūnijo, jog jiems tą dieną padėjo jis
398  7|           kalnuose taip buvo ertos, jog kartais po kelis tūkstančius
399  7|           susitalpinti. Žinoma yra, jog; Algirdas ir Kęstutis, didžiuoju
400  7|           ją stipria kariauna taip, jog neprietelius niekur nebgalėjo
401  7|            tokia kantrybe griautis, jog nė vieną dieną atlydos jiems
402  7|              geidė vyrais vadintis, jog tenai jų darbus atlikdavo,
403  7|            Žemaičius taip nusiaubė, jog plėnys vienos ant degėsių
404  7|             ant lopšelio prisiekti, jog pirmiau visi galvas savo
405  7|            ir pilyse tas būk buvęs, jog tikėję į įstatymus savo
406  7|      kiauras naktis; kiti vėl rašo, jog būk dėl to buvę narsiais,
407  7|           būk dėl to buvę narsiais, jog tikėję į tą, jog kokiu žmogus
408  7|          narsiais, jog tikėję į tą, jog kokiu žmogus esąs ant šio
409  7|         tiems gal aiškiai atsakyti, jog lietuviai ne dėl to karėse
410  7|              kaipogi dabar regėjom, jog tie tiktai dangaus tegalėjo
411  7|   kunigaikščiu, kuriuodu, regėdamu, jog sukeltas svietas nuo popiežiaus
412  7|        darganų visi galą gavo taip, jog per kelerius metus kaukolės
413  7|            minavonei savo narsybės, jog visų smurčiausius savo neprietelius
414  7|              taip vadinamus nuo to, jog dešimtį kareivių vedė į
415  7|            savo gentims ir žmonėms, jog jos nepalaidojo. Todėl visų
416  7|             vėl visiems yra žinoma, jog vyresnieji kunigai kišos
417  7|             tas tiktai yra žinomas, jog pilių saugoti tie žemlionys
418  7|             pat ir tas yra žinomas, jog kožnam, žemę turinčiam,
419  7|             gyniojant, tariama yra, jog nuo dviejų valakų. Tų žemlionų,
420  7|              1501 ir 1569 apsirašė, jog visus tuos, kurie savo žemę
421  7|            rodo. Nuo ko gal manyti, jog, visiems žemlionims traukiant
422  7|              Tankiai nutiko ir tas, jog žemlionys, iš kelių sričių
423  7|              nesgi tas buvo ženklu, jog dievai suteiks jiems pergalę,
424  7|              jei tą darė, vildamos, jog tuo apgausiantys neprietelių
425  8|         rodysis, jei priminsim sau, jog svietas pirma šiltesniajame
426  8|            glemžti, tad regima bus, jog žemaičiai šiapus jūros,
427  8|          praminti. Nesgi visi žino, jog lietuvių tauta mažne atmenamai
428  8|            Tas dar aiškiau tą rodo, jog visų kitų tautų atkilimas
429  8|         minavojami ir žinomi, rodo, jog žemaičiai tolimus tolimesnius
430  8|          sakal. Paskiau žinoma yra, jog penicijonys statė gintarus
431  8|           brangiausią daiktą, sako, jog grekonys gauną jį nuo šiaurės
432  8|           kailinuočių, ir guodžias, jog, keliaudamas po Lietuvos
433  8|             pajūrius. Jis pasakoja, jog esąs aušrinis pajūris, per
434  8|        didis raštininkas, pasakoja, jog niekur kitur, tiktai vienoje
435  8|             to vien gal dar minėti, jog gintaras senovėj yra buvęs
436  8|           su tokia daugybe gintarų, jog visas Rymas stebėjos užvis
437  8|             taip įsmilo į tą prekę, jog už gintaro menką šmotelį
438  8|              Kas aiškiai stigavoja, jog gintarų prekyba tarp Valakų
439  8|         taip aiškiai aprašytas, nes jog marsilionys prekiojo iš
440  8|         minavojau. Tai regimai yra, jog žemaičiai leido juos laivais
441  8|          nesgi visi žemaičiai žino, jog jų krašte nuo senovių senovės
442  8|             taip vadinamais nuo to, jog žiemą ir vasarą žuvimis
443  8|       atkeliavę. Nuo ko gal manyti, jog Lietuvos tauta tame laike
444  8|            iš kurio, reikia žinoti, jog pirm to, šeimyna lietuvių
445  8|         Žemaičiais vadinamos, taip, jog, pargrįždami iš Rymo po
446  8|          teriojęs ir deginęs. Rašo, jog būk Žemaičių parusiais ir
447  8|            paveikęs. Reikia žinoti, jog tos karės daugiau kilo nuo
448  8|            ar sau galą jūroj gauti; jog tokie žuvėdų antpuoliai
449  8|          nesgi žinoma yra iš raštų, jog tenai trys šimtai giminių
450  8|            gimus Kristui, pasakoja, jog per Uksinę ir Kaspinę jūrą
451  8|          sidabrą, nesgi žinoma yra, jog Mugapily buvo gatvė, arba
452  8|            pusėj, nesgi žinoma yra, jog Alfredas Didysis, anglų
453  8|          raštininkas taip pat rašo, jog žemaičiai didžiai plačiai
454  8|       tautoms į vergus. Žinoma yra, jog dešimtajame amžiuje žemaičiai,
455  8|           kalnėnų, aiškiai matysim, jog tenai tūlos upės yra ištiestos
456  8|      neminavoja, vienok regima yra, jog senovių senovėj didžiai
457  8|   neperskleidęs senovės raštų, taip jog tose upių įtakose nebgalėjo
458  8|       įsigrūdę į Žemaičių pajūrius, jog Rusnę pačią išveriojo ir
459  8|             taip tenai juos įgrobė, jog lenkai, nesivildami parusėnų
460  8|            beužliko. Reikia žinoti, jog tų vokiečių, arba karės
461  8|              kalnėnus ir žemaičius, jog Mindaugas, arba Mintautas,
462  8|              kaip raštininkas sako, jog Kęsgaila, storasta Žemaičių
463  8|      svietas pradėjęs ant jo tūžti, jog jis taupąs vokiečius, kurie,
464  8|             rūgodamas ant lietuvių, jog nieko neperka nuo vokiečių,
465  8|            sandarą, kurioje sutarė, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
466  8|     prasiplatino, nesgi žinoma yra, jog pilys Vitesbės, Medininkų,
467  8|        tautas. Žinoma yra taip pat, jog jau metuose 1300, Vyteniui
468  8|          šaly didžiau dar platinos, jog vokiečiai it veltui norėjo
469  8|             Lietuvos rubežius taip, jog tame amžiuje Lietuvos ūkė
470  8|          per jūrą dar didinos taip, jog Lietuvos ūkės rėda ketėjo
471  8|             parodę visam pasauliui, jog lietuviams niekas negali
472  8|         Mingailius dejuodamas sako, jog lietuviai jo amžiuje neregėtu
473  8|           Lasickis rašo tyčiodamos, jog Žemaičių jomylistos metuose
474  8|      nelekia į jūsų pūrus, tardami, jog čia dar senovės lietuviai
475  8|             Vienok tuo dar turėjos, jog daugybė tarp pačių lietuvių
476  8|             ermyderį, antsiskaitęs, jog prancūzai savo ūkės sueime
477  8|       pikčiau, dar padėjo įstatymą, jog, kas įveža į Rygą savo prekę,
478  8|      pikčiau dar oliavos, žinodami, jog daug platesnė yra Lietuva
479  8|            vežti, nemindami ant to, jog tas įstatymas dėl jų pačių
480  8|             nutiko Lietuvos tautoj, jog daugybė lietuviško svieto
481  8|            nesgi viršiau minavojau, jog didžturčiai Lietuvoj svietą
482  8|       svečių vienok tuo dar kūturo, jog iki šiolei medaunyčiose
483  8|          sakiau, baisiai gėrė, taip jog daugis tarp žemlionų, kurie
484  8|        įstatymą seime metuose 1677, jog kožnas žemlionis, pardavojąs
485  9|      apsistoja, kaipogi žinoma yra, jog viens pats žmogus, be kitų
486  9|       Senovės raštuose randama yra, jog žuvėdų karalius, vardu Frotas,
487  9|          svaro sidabro duoti už tą, jog pačius gyvus paliko. Čia
488  9|        gyvus paliko. Čia jau regim, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
489  9|       raštuose, beje, metuose 1204, jog Rygos vokiečiai reikalavę
490  9|            taip pat randam įrašytą, jog Henrikas, Kuršo vyskupas,
491  9|            graižių.~    Žinoma yra, jog senovėj sidabro arba aukso
492  9|              nuo žodžio kapoti, nes jog tokia lazdelė nepatogi buvo
493  9|            vadino skatikais nuo to, jog juos skaitė, ne svėrė, kaip
494  9|         svėrė grašius ir kapas, nes jog kaštavo darbas lig susmulkinant,
495  9|         vietoj, kurie kirčiai rodo, jog jis turi dvi kapi, yra 28
496  9|             žodžio skaityti dėl to, jog tuos pinigus reikėjo, kaip