Story

 1  1|              apreikšti; nuo tokios jos kalbos gali kožnas aiškiai numanyti,
 2  1| stebuklingesniu, jog tą prasenovę mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų užlaikė
 3  3|                lietuviai nepermanydami kalbos vis gudais vadino, kuri
 4  3|          iškreiptais per nemokėjimą jų kalbos; ir taip pirmasis rymionų
 5  3|              gašios, augumo skaistaus, kalbos drąsios ir sukrios, akys
 6  3|             dabos, apdaro, drabužio ir kalbos neapkentė, todėl senovėj,
 7  3|             aitrą, laibumą ir švelnumą kalbos bei gailingumą širdies.
 8  4|         kuriais sekdamos pagal būdą jų kalbos, gali dar didumą senovės
 9  4|     prašaleičiai, bet nepermanydami jų kalbos, parašė, jog lietuviai perkūniją
10  4|           girdėdami prašaleičiai ir jų kalbos nepermanydami tarė juos
11  4|                nepermanydamas lietuvių kalbos, parašė ženklą už lyčių,
12  4|              leido", nepermanydamas jų kalbos, parašė Didis Ledo, būk
13  4|           stigavoja ne vien žodžiai jų kalbos, bet ir senovės raštai,
14  4|                 idant žinovai Lietuvos kalbos dabotųsi į tuos palaikus,
15  4|                 nepermanydami lietuvių kalbos, kožną privalumą ypatingu
16  4|                 nepermanydami lietuvių kalbos, pramanė tuos viršaičius
17  5|                 idant žinovai Lietuvos kalbos surinktų visus palaikus,
18  5|                būtų, idant žinovai tos kalbos palaikus dainų, dar dainuojamų,
19  5|         prašaleičiai, nepermanydami jų kalbos, parašė, būk žemaičių dievas
20  6|                 nepermanydami lietuvių kalbos, vadino tuos sau ponus žiuponais,
21  6|              ne svetimos, bet lietuvių kalbos žodžiai, taip pat žambis,
22  8|           aiškiai rodo, o palaikai jos kalbos tuose kraštuose, iki šiai