Story

  1  1|       sprindžiu negal išmesti, jei tą teisybę nerodytų mums šiandien
  2  1|        jūros paviršių. Antra, rodo tą skiltys uolos, nuskilusios
  3  1|          nė vienas nežino. Trečia, tą buvimą jūros tame krašte
  4  1|  minavojamos nuo raštininkų, rodos tą patvirtinti, jog, staiga
  5  1|         pylęs, nes jog yra piltos, tą akys kožnam rodo.~    Čia
  6  1|         aiškiai tenai matysim, jog ta tauta ne vien praėjusiuose
  7  1|           dar stebuklingesniu, jog tą prasenovę mūsų kalbos ne
  8  1|             trumpai išrašyti pagal tą, kaip senovės raštininkai
  9  1|         nekleisti. Nes jog ne pats tą pramaniau, ką čia apie tą
 10  1|          tą pramaniau, ką čia apie tą būdą išrašiau, tai ir vietą
 11  3|     indijonims pavėdavo, kaip mums tą senovės raštininkai stigavoja.
 12  3|       vadinamom, kuri kalva dalija tą sluoksnį į dvi įšleiti:
 13  3| egipčionimis, penicijonimis, kaipo tą rodo pačios karės, kurias
 14  3|            randami daiktai aiškiai tą mums rodo.~    Nes ilgainiui
 15  3|    nuvergti, ėmė su jais kariauti. Ta nuožmi ir baisi karė 10
 16  3|            padunojais yra gyvenusi ta getų, arba lietuvių, tauta,
 17  3|     išrašytos grekonų rodbalsėmis, tą mums stigavoja. Kas dar
 18  3|       įprotį, godoja dar ir kitaip tą girią: nieksai tenai negali,
 19  3|           tarnaują. Laimė žemaičių tą tvirtinanti. Šimtą giminių
 20  3|    Žemaitei. Vadino dar ir paskiau tą kraštą vardu, iš dviejų
 21  3|        Rymo kariauti, todėl vadino tą kraštą rytų kraštu, arba
 22  3|        žinovų Žemaičių jūros, apie tą rytų, arba aušros, kraštą
 23  3|   aukštėjais, ir žemaičiais, pagal tą, kaip, kalne ar pakalnėj,
 24  3|    masagetais ir samagetais, pagal tą, kaip, medėse ar jūros pašaliuose,
 25  3|           arba mežė, vadinama.~    Ta daugybė vardų Lietuvos tautos
 26  3|            ir savo prekę parduoti, tą vietą tankiai lankė, jos
 27  3|       pasakojo, nesirūpindami apie tą, ar visa tauta taip vadinos,
 28  3|            taip vadinos, ar tiktai ta viena vieta. It taip pat
 29  3|       livonų, arba lybiešių, o per tą ypatingai galėtų juos rėdyti;
 30  3|         norinčius dar aiškiau apie tą žinoti siunčiu į viršiau
 31  3|         kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be
 32  3|           vesdami, sako: "Vaikeli, ta bažnyčia yra girios vietoje
 33  3|     įstatymai Lietuvos apie dreves tą aiškiai rodo. Giriose taip
 34  3|           kampe užšaudyti stovėjo; ta arklių kūtė turėjo nuo saulėtekio
 35  3|             menturiai, stovėjo. Po ta lentyna kybojo kurvis, kuriame
 36  3|           pašarą, iš kurios, pagal tą, kaip reikėjo, namo tvarte
 37  3|             tris ir keturis, pagal tą, kaip ūkininkas turtingas
 38  3|     kibirkštys į stogą nelėktų. Po ta skyle trobos asloj buvo
 39  3|          Norėdami vakaroti, padėjo tą akmenį, vadinamą žibintoju,
 40  3|       kakalys, iš kuknės kuriamas, ta perdalyta siena, einančia
 41  3|         pieno kamara yra vadinama; ta troba buvo šiaudais klota,
 42  3|       gimimo Kristaus minavoja jau tą trobesį savo kelionės raštuose,
 43  3|        arba kaimu; noris tūli nori tą žodį kaimą per sodą išmanyti,
 44  3|          vieną ar du, tris - pagal tą, kaip daug žemės turėjo,
 45  3|           gyventojai, įsikurdami į tą namą, turėjo sau pirmuosius
 46  3|          šiandien dar yra tariama: tą, sako, išlojo jau šunys,
 47  3|           veislę buvo atsivedusi į tą kraštą, taip ir lig šiai
 48  3|    šiandien aiškiai numanyti, rasi ta barva vilnų rodė jų kiltį
 49  3|         begėdžiu būti, ką pradėjo, tą ir nubengė, kožnas savo
 50  3|          ir, jei kas ant to slygo, tą ištižiu vadino; varguose
 51  3|        skambina". Ką širdy turėjo, tą ir žodžiu reiškė; ne kiltis,
 52  3|            nieko nedirbo, minėdami tą patarlę: "Šuo šunį, šuo
 53  3|             arba: "Kas yra žadėta, tą reik ir attiesti", arba: "
 54  3|          batvinių maišelį, bet, ir tą patį lig jam atimant, reikėjo
 55  3|      nuotakos sau kraitį klojo, ir ta garsesne nuotaka buvo, kuri
 56  3|           nelaime. Kas aprašys dar tą didybę motriškųjų meilės,
 57  3|        arklius ir, ką tenai išarė, tą vis sau paturėjo ir tad
 58  3|          buvo pasakojęs. Radę visa tą, kas buvo kalbėta, apent
 59  3|        išleisti, ir, jei anie visa tą patvirtino, ką piršlys buvo
 60  3|        linksmybe) vadina. Tiekės į tą veselę abejuose namuose
 61  3|          ar ilgiau teatdavė, pagal tą, kaip ant ūkvaizdžių buvo
 62  3|       tiesą ištikus, per sūdą visa tą atgavo antra pusė, kuri
 63  3|            III užgynė jiems toliau tą bedaryti.~    Pasitiekus
 64  3|    gaspadinę, kuri viešne vadinos, ta visą godą ir žmonystą jaunojo
 65  3|            jaunosios namuose prieš tą dieną, kurioje jaunasis
 66  3|         pranoko, nesgi reikėjo jai tą dieną visus numylėti, su
 67  3|           varžės, ilgainiui, idant tą perskyrimą godingesniu parodytų,
 68  3|          be kraujo praliejimo visą tą kovą taip padoriai ir bukliai
 69  3|            pervėrus, tėvas uždegė. Tą patį darė ant dešiniosios
 70  3|    stuomenimis. Toliau vėl dainavo tą patį, ką pirmiau; taip apnešę
 71  3|    jaunajai akis, o jaunasis, visą tą laiką užstalėj persėdėjęs,
 72  3|         visa kas yra užrašyta apie tą daiktą nuo krikščionų prašaleičių,
 73  3|    krikščionių. Todėl skaitytoją į tą prašau tetikėti, ką iki
 74  3|          užmiršo ir pamynė po kojų tą šventą dabą savo bočių probočių;
 75  3|            pačių svečių jų kalboje tą tebstigavoja, o jų šašuolėtis
 76  3|         kelnes baltas perkeitė, ir ta gaspadinė už visų didžiausią
 77  3|       kartus dienoj mazgojo, pagal tą, kaip tris kartus valgė,
 78  3|             noris tarp nuvargusių, tą senovės dabą. Trobų ir namų
 79  3|             Ne vien vyrai žaliūkai tą darė, bet kūdikėliai mažtiteli,
 80  3|    girgždant, vilnonu siūlu aprišo tą vietą, kurioje girgždėjo,
 81  3|          kalnėnų ir žemaičių, buvo ta, jog visa, ko vien reikiant,
 82  3|     nuomonę, žmogus, ką paregėjęs, tą turi padirbti. Ir taip jų
 83  3|       vytuvai buvo jų vyrų dirbti. Tą jų gebėjimą ant visokio
 84  3|  nenuveikęs. Kurią dieną nieksai į tą netikėtų, jei šiandien anglai,
 85  3|      anglai, 40 metų buvus, nebūtų tą nuveikę. Pasaulis stebėtųsi
 86  3|            dar pridursiu bengdamas tą, ką Gvaninis, raštininkas,
 87  3|           gelžiniais noragais; jei tą metą ar atentį nepaderėjo
 88  3|          Beržinė, į Niperį teka, o ta paskuojoji į Uksmę, arba
 89  3|           ir vėl degina; ir taip į tą žemę, sudegusią ir neartą,
 90  3|     grįžtant, privaliu laiku sėja, tą patį metą miežius tepiauna,
 91  3|    vasarojų po Velykų tesėja pagal tą, kaip žemę yra išgyventi
 92  3|        kelioms nedėlioms prašokus, tą pačią vasarą, beje, 8 nedėlioms
 93  3|     dybavoja tol, kol prisuokia jį tą daryti".~
 94  4|         raštuose lietuvių kalboje, tą mes už lietuvių turėsim,
 95  4|         turėsim, kas nepermanomas, tą atmesim, kaipo svetimą.~   
 96  4|       smertis, o šilima gyvyba, ir tą čia sau reikia įsidėti,
 97  4|       įpročiu sakoma tebėra į visa tą, kas žmogui nieko gero nedaro: "
 98  4|    reiškęsis svietui šilima, nesgi tą Perūną tarė esantį galybe,
 99  4|     gaivinančia ir kutinančia visa tą, kas yra, kaip sakiau, regimu
100  4|  meldžiančius girdi. Ant galo tarė tą Perūną turintį devynias
101  4|           jų kalba iki šiai dienai tą tebstigavoja. Ir taip šiandien
102  4|            o gudą kaip šunį rudą". Tą girdėdami prašaleičiai,
103  4|            gūžk. Ne vien žemaičiai tą tebminavoja savotiškai kalbantys,
104  4|     sekdamos pačia lietuvių kalba, tą patį randam ir visų senuosiuose
105  4|          ženklą už lyčių, beje, ne tą, kurs ugnį davė, bet pačią
106  4|           didų per didį. Lenkai ir tą už savo dievą pasavino,
107  4|          gana bus dėl patvirtinimo tą dar priminti, jog patys
108  4|          sakyta, gana bus pridurti tą, ką jau krikščionų, ne pagonų,
109  4|         sako: "Didžiai būt girtina ta tauta savo apsiėjimuose,
110  4|          turėjo senovės lietuviai, tą dar pridursiu. Žinoma yra
111  4|            tuo pačiu rodo, jog jis tą dievą ir senovėj garbino,
112  4|           namus savo mirti. Todėl, tą įstatymą sekdami, kalnėnai
113  4|     kuodelį, tardami, jog ir mirus tą patį darbą reiks atlikti,
114  4|         kurį ant svieto dirbo. Nes tą krikščionys pramanė, skaugėdami
115  4|  dejuojančios, rankas narstydamos. Tą žinodami, kalnėnai ir žemaičiai
116  4|            vyresnybės netaupė, jei ta kuo metu norėjo jiems ką
117  4|    parėdymus į savo ūkę, idant per tą galėtų padidinti savo valdžią
118  4|          ir sekė jo mokslą, ir per tą klydo nuo pirmosios savo
119  4|    Sausjurgiu ar Šlapjurgiu, pagal tą, kaip pavasaris buvo - sausas
120  4|           kalbėjo, regima yra, jog tą patį Perūną garbino, tiktai
121  4|           ženklu Perūno, kurs visa tą saviep glemžė ir valdė.
122  4|     tebesąs latvių kalboj, aiškiai tą rodo: kaipogi paeina jis
123  4|         duktė neįtiktų", nes kokia ta duktė yra buvusi, to negal
124  4|          vyriškiu yra buvęs mėnuo, tą mums senovės daina rodo,
125  4|           savo veisle, ką norėjęs, tą galėjęs daryti. Svietas,
126  4|           turi, it veikiai įsitėpė tą nuomonę, kurią sekdamas,
127  4|        juos su karūnomis esančius. Tą patį darė su žvėrimis ir
128  4|          būde gero ir pikto, pagal tą, kokios dvasios tenai pasitiko,
129  4|           padedanti jų veikaluose; tą galybę vadino Laima, nuo
130  4|           Laima, nuo žodžio lemti. Ta Laima turėjusi įvairius
131  4|      darbus gaišinusi ir ardžiusi, tą vadinę Nelaima arba Laume.
132  4|        parėdymo pačių kunigų. Darė tą krūpaudami, idant liuosybės
133  4|          atėję teutonų vokiečiai į tą kraštą žemaičių krikštyti
134  4|          kraštą žemaičių krikštyti tą žinyčią metuose 1250 sugriovė
135  4|          kaip tuojau regėsim. Visą tą klajumą didžiai plati giria
136  4|            būt palytėjęs savo koja tą šventą vietą, tad reikėjusi
137  4|          numaldyti. Lygia dalia ir tą karoję, kurs būt toje šventoje
138  4|     šventoje girioj medį nukirtęs. Tą žinyčią pirma danai buvo
139  4|         teutonų vokiečiai, atėję į tą kraštą svietą krikštyti
140  4|            kunigaikštis, ketėdamas tą žinyčią strūnyti, Šventaragiui,
141  4|         nusiuntusi, liepdama įdėti tą ženklą į ūkės žymę, nesgi
142  4|     panedėly po baltosios nedėlios tą žinyčią sugriovė, tarp skaitliaus
143  4|    minavoto 121 plytos pasitiko ir ta, kuri turėjo už ženklą dvikežį
144  4|      minavonei tos dienos, kurioje tą žinyčią buvo sugriovę, raudoti
145  4|          turi; nes, idant paslėptų tą savo gailesį nuo lenkų kunigų,
146  4|             Raseiniai, Rusnė, Rusė tą teisybę tebstigavoja, o
147  4|       sudegus, senu įpročiu sako: "Tą ugnelė šventa aplankė".
148  4|    neminėdami taip pat ant to, jog tą darė iš didžio gaspadoravimo,
149  4|        tartų, jog dėl jų šventybės tą daro. Vienok nereikia tų
150  4|         kaipo vaistą, minėdami sau tą, jog tas medis esąs, kaip
151  4|          Regimai yra, jei šiandien tą daro kalnėnai ir žemaičiai,
152  4|         kalnėnai ir žemaičiai, tad tą patį darė ir kitą kartą
153  4|    prausęsis; dėl kokių priežasčių tą yra daręs, raštuose senovės
154  4|   šventomis vadinamų, šiandien dar tą tebstigavoja. Nieksai tenai
155  4|            ir sutrynėjusios anglys tą stigavoja.~    Buvo dar
156  4|            tokio nėra randama, kas tą didelybę praėjusiojo svieto
157  4|       kapuose, bet ir raštai patys tą stigavoja. Lygia dalia ir
158  4|           jei kas kitas būt drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė
159  4|        tikėti, būt buvęs išrašytu. Tą mums aiškiai rodo kunigas
160  4|           į ugnį atsukęs stovėjęs. Tą ugnį Jeronimas it veikiai
161  4|            kad šis klausęs, dėl ko tą kūjį už šventą turintys,
162  4|           žemės pakritęs. Svietas, tą regėdamas, nusigandęs, pradėjęs
163  4|     krivūle būk vadinamą, ir liepė ta lazda savo įsakymus svietui
164  4|         tariamas ir tikėjo aklai į tą, kas jam buvo sakoma, tad
165  4|          šventa ir nepalytima.~    Tą taip didžiai godingą vyresnybę
166  4|           valią, pakeltasis dėvėjo tą vyresnybą lig savo amžiaus
167  4|           po svietą; mėklinantis į tą, kas su šv. Vaitiekum nutiko,
168  4|        nesgi pats žodis viršaičiai tą rodo. Prašaleičiai, nepermanydami
169  4|            o jei kuri jį peržengė, tą, kaipo ūkės nuodėmę, dievus
170  4|        toje dingsty; todėl jei kas tą visa atliko kaip reikiant,
171  4|           lėbausenos, gėrymę. Visa tą atlikdavo lauke, nesgi jų
172  4|         jei kana kados nulijo, tad tą turėjo už dievų rūstybę.
173  4|             rodydamas svietui, jog tą ne savo pramone, bet dievų
174  4|          išmetė, ir tiek kartų būk tą daręs, kiek galybių Perūno
175  4|         Perūno norėjęs pagarbinti. Ta malda taip pat pasibengusi
176  4|           Perūnas draudęs kipšą už tą, jog žmonėms piktą daręs,
177  5|            šventes, reikia pirmiau tą stipriai įsitėpti, jog senovėj
178  5|      linksmindamies; šiandien dar, tą minėdami, senu įpročiu ant
179  5|           ratuodamos; parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo
180  5|       pavasarį, kurie, prasidžiugę ta linksma naujiena, suėjo
181  5|     valgydamas gėrė ir linksminos. Tą Jorę turėjo už globėją ir
182  5|        žinoma; rodos, jog šventino tą šventę minavonei įkūrimo,
183  5|          senu įpročiu yra sakoma: "Tą žmogų yra dievas leidęs
184  5|         kaip juos išguldyti. Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas
185  5|          šiandien dar minavojamas, tą rytą saulė tanciavojusi;
186  5|          viens kitam dovanoję, per tą šventę visi lygūs buvę,
187  5|            galėtų išsijautoti apie tą įprotį.~ILGIŲ VIEŠĖS, ARBA
188  5|            VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖ~    Tą šventę šventino, javus nuo
189  5|           kepė. Paskui suvežė visa tą, ką buvo dievas kuriam suteikęs.
190  5|     gyvulius mušti; visi esantieji tą patį darė lig užmušą, šaukdami: "
191  5|           nusiminęs spūdino šalin. Tą visiems atlikus, paskui
192  5|           plikos nevaikščiotumėm". Tą trigubai pasakiusi, visų
193  5|         mumis valgyti ir ragauti". Tą patį darė ir su gėrimais,
194  5|           giedodami ir šokinėdami. Ta šventė buvo šventinama minavonei
195  5|           būt ilgėdamies mirusiųjų tą darantys, arba vėlių dienos,
196  5|          senų metų su jaunaisiais. Tą šventę šventino pradėdami
197  5|      laimingą ar nelaimingą, pagal tą, kokias žvaigždes pirma
198  5|     dainuojamos, tokia yra. Paskui tą bluką sudegino, kaipo sunkų
199  5|      valgyti. Bengias šiandien dar ta iškilmė taip pat gėryne.
200  5|           kaitėjo?" etc. etc. Visa tą minavojo, kas mirusiajam
201  5|            dienas ir naktis, pagal tą, kaip turtingas buvo mirusysis.
202  5|         indo apačia padėjo ir visa tą uždengė penktuoju akmeniu.
203  5|          stebulę sukalti. Ant galo tą žvaigždę, akmenimis išgrįstą,
204  5|   kunigaikščio, panemunėj. Supilti tą rogų, arba kapus. mirusiajam
205  5|          sukošė į verpeles ir visa tą iškėlė už langų, it būt
206  5|           to vien, jog jiems tinka ta minavoinė, kaipo būt esanti
207  5|       senovės palikimu; bet veltui tą daro, kaipogi patys lietuviai
208  5|            dienose ir šiandien dar tą atminimą tebdaro: eina į
209  5|         nuo žmogaus gedaudamas. It tą patį darė ir senosios lietuvės:
210  5|           ir netanciavojo; ir taip ta minavonė jiems maloni buvo,
211  5|            įpročiu lig šiai dienai tą senovės dabą tebsaugoja,
212  5|            metuose 1300, sako: "Už tą reikia lietuvius girti ir
213  6|          raštuose prašaleičių, čia tą išrašiau.~    Žinoma yra,
214  6|          ir visą pasaulį, kurį jis ta pačia šilima antturi, tas,
215  6|          pasauly nebūt esą, turėjo tą už tiesą ir klausės pasakojančio
216  6|             ilgainiui ir trečiasis tą patį darė, tuo tarpu svietas,
217  6|            kurs buvo pradėjęs apie tą jį mokyti, vadino jį kūrėjų
218  6|           tuos, kurie tame reikale tą darbą atliko, vadino kūrėjų
219  6|        kunigais, vadinamus, atliko tą darbą.~    Ilgainiui tasai
220  6|          pats jo amžius didino dar tą jo orybę, nesgi senelis
221  6|           arba viršininkais, pagal tą, kaip kas kuo rūpinos; visi
222  6|           ar 80 metų turintį, ir į tą jų darbą svietas nesikišo.
223  6|           ko turi klausyti, nesgi, tą pakėlus, kožno ūkininko
224  6|         tad jie ilgainiui pasavino tą valdžią ir nuo to, regis,
225  6|       būtinai niekados neilsi. Jei tą kas dieną savo akimis regit,
226  6|     pavojaus paglemš. Tai, kad jis tą galėtų pasiekti, įduokit
227  6|         lykiu Vaidovytį.~    Noris ta pasaka vadina tuodu vyru
228  6|               Ką drąsybė pamatavo, tą buklybė patvirtino. Svietas
229  6|      Veltui būk Vaidovytis norėjęs tą ermyderį nuramdyti, bet
230  6|        jums savo valią apreikšti". Tą pačią naktį oras apsikniaukęs,
231  6|            daiktai.~    Rodės, jog tą viršiau minavotą sutarimą
232  6|           vadino valstybe; kartais tą valdymierą vadino ponu,
233  6|        turėjo pats meilauti, idant tą jo dovaną didysis kunigaikštis
234  6|            siaubdami, lig ant galo tą jų narsybę kunigai amžiais
235  6|         tuojau abydytasis nugriebė tą, kurs jam abydą, arba iškadą,
236  6|        gyvulį ar daiktą kokį pagal tą, kaip didi iškada buvo.
237  6|      kepurę, rodydamas tuo, jog už tą, ką jis sako, savo galvą
238  6|        siekiu prie dievo, jog visa tą, ko manęs godingas sūdas
239  6|          ir už vainiką atduoti jai tą, ką nabaštikalis buvo užrašęs,
240  6|     viršiau minavota, šiandien dar tą rodo: "Ožka, - sako, - ne
241  6|            Kas liuosą žmogų vergė, tą šunimis suplėšydino, kaip
242  6|           neprietelių, einantys už tą į dangų linksmintis ir džiaugtis
243  6|             turėję skelbti svietui tą, ką jam reikėjo tokioj dingsty
244  6|          plakę, jei amžiuje būdama tą dariusi, tad tokią ugny
245  7|        negalėjo ant žirgo pakelti, tą jo šuo, įkinkytas į mažas
246  7|       žodžiais: "Vaikeliai, benkim tą barą šiandien, aš jums rytoj
247  7|            Kariauną kėlė sau pagal tą, kaip reikėjo, jau didžią,
248  7|     bažnyčią pastrūnijo, jog jiems tą dieną padėjo jis lietuvius
249  7|          grieti bei pačius vergti; tą pritirdami, lietuviai ėmė
250  7|   nevildamos viena stengti, uždegė tą stiebą, idant gyventojai
251  7|       motriškosios, nenusiminusios ta rūsta diena savo ūkės, artinantis
252  7|        buvę narsiais, jog tikėję į tą, jog kokiu žmogus esąs ant
253  7|     gyvulio niekame nerastų ir per tą patį badu ir vargais išgaištų,
254  7|         vertesnis dievams aukauti, tą, kurį nulėmė, taip pat sudegino,
255  7|   vaidindami visai kariaunai kaipo tą, kurio įsakymų reiks klausyti.
256  7|          galvą savo turėjo padėti. Ta jo valdžia tepatvėrė iki
257  7|      vėliava tos apykartos; kėlė į tą godą ne dėl didelumo turtų,
258  7|      tiktai žinią davė, kas čia su ta dalia kariaunos dedas. Tankiai
259  7|            kunigaikščio buvo gavęs tą žemės lopelį, ant kurio
260  7|            neprietelių, taip pagal tą daugiau ar mažiau apygardų
261  7|           šiandien raštuose rasti: tą perskyrą, rodos, darė turtai,
262  7|           mokslą skelbiantį, žynys ta aksčia permovė. Paskui dėvėjo
263  7|         nebuvo už gėdą turima, jei tą darė, vildamos, jog tuo
264  7|            akmenį ir vandenį vertė tą kraštą, kuriame vokiečiai
265  8|          tautos, kuri prekioja. It tą patį kožnas lietuvis, kalnėnas
266  8|            šiai dienai tebesantys, tą stigavoja. Tas dar aiškiau
267  8|         stigavoja. Tas dar aiškiau tą rodo, jog visų kitų tautų
268  8|         raštus šiaurės raštininkų, tą pačią teisybę rasim, nesgi
269  8|            Ilgainiui taip įsmilo į tą prekę, jog už gintaro menką
270  8|            Žemaičiai senovėj leido tą garsią prekę savo į svečias
271  8|           žemės gautais gintarais, tą mums aiškiai raštai senovės
272  8|      Aurėlijum ir Klaudijum, prieš tą paskuojį šiaurės girionys
273  8|     Žemaičių žemę yra buvę tankūs, tą mums stigavoja šiandien
274  8|        visų tebėra, ir kožnas gali tą regėti, neperskleidęs senovės
275  8|     Parusėnai atkaliai, atmonydami tą lenkams, ėmė terioti jų
276  8|            su Lietuvos ūke, ir per tą didžiau praplatino Lietuvos
277  8|           rėdytųsi ir steigtų visa tą, kas gali didinti ir platinti
278  8|           pačios Lucko vaškinyčios tą patį metą išleido per rubežių
279  8|      platinti ir medes skinti, per tą išbaidė iš savo girių brangius
280  8|           gabenti ir pirkti ir per tą savo pinigus iš namų svetimiems
281  8|        dieną ir naktį savo ponams, tą patį dabar ir Lietuvoj padarė
282  8|         pačių naudos gyniojo jiems tą daryti. Tuo tarpu prekyba
283  8|         anglų. Toje pačioj gadynėj ta dar minavotina notis nutiko
284  8|          visus metus, ir nuomos už tą gaspadoriui nemokėti. Pilionys,
285  8|        tuojau paniekė metuose 1775 tą įstatymą, kurs gyniojo bajorams
286  9|        nuveikęs, bet ką jis yra su ta pilia daręs, nėra parašyta.
287  9|        pusę svaro sidabro duoti už tą, jog pačius gyvus paliko.
288  9|            susiartinusi mušdamies, tą matydami, žemaičiai metę
289  9|          nepatogi buvo dėvėti, tad tą įkapotą lazdelę sugraižė
290  9|          lygina į teutonų muštinį. Tą kapą angis kapojo į penkias
291  9|           jų didžiai įvairus pagal tą, kaip svaras sidabro buvo
292  9|           keturiolika pinigų pagal tą, kaip svaras sidabro buvo
293  9|     Ilgainiui, kaip dabar regėjom, tą kapą dėl didesnio taikumo