Story

  1  1|          prabočių būdą ir aplamiai jo nekleisti. Nes jog ne pats
  2  2|     Nuomonė apie dievą ir įvairius jo privalumus, apie daugybę
  3  2|       sueimai; svieto luomai pagal jo veikalus; valdžia visų vyriausio
  4  3|          Isla, apie kurį kraštą ir jo gyventojus grekonys būtinai
  5  3|       iškarštant vyriškajai lyčiai jo kilties visą kraštą šiapus
  6  3|             po skyle ir sukūrė ant jo iš kėnių ar liepkaulių ugnį
  7  3|         tai yra pertis, ir meilavę jo šventenybės, idant įsakytų
  8  3|       įkūręs: ir taip jei Stankus, jo kiemas, arba namai, vadinos
  9  3|             nesgi pirmasis saugojo jo lobį nuo pikto žmogaus,
 10  3|           brūzdė, bet dar jojo ant jo į karę savo neprietelių
 11  3|         uodegą viks". Ketančiam ne jo protu ir galia kokį noris
 12  3|            kiti tuojau tyčiojas iš jo ir juokias, tardami: "Mulki,
 13  3|             kurio ir stiprumas nuo jo žemėj būsenos buvo lykuojamas;
 14  3|       vadinos, nuo to, jog namuose jo žmonystą vedė, todėl už
 15  3|        kurios tėvai, jei nesibaidė jo ir sutiko ant to, tad patys,
 16  3|          idant jie tenai apveizėtų jo gyvenimą ir išsijautotų
 17  3|           vyru, jog, ištekėjusi už jo, ras sau gaspadorių, užtarytoją
 18  3|           kniūpsčią minkytuvį, ant jo viršaus pagalvę, arba podušką,
 19  3|            į piršlio vietą pastatė jo kalinyčioj ilginių kūlį,
 20  3|     pakeliantį gerti ir negalėdama jo viena numylėti suvadino
 21  3|           įėjusiam, neturėdami kuo jo pamylėti, pradeda verkti
 22  3|      dėjęsi, idant svetys neturėtų jo už piktos širdies žmogų
 23  3| neprietelius, dykstančius išplėšti jo liuosybę, visų brangiąją
 24  3|        arba, kaip jie kad sako, už jo gerą širdį. Apdare visados
 25  3|         žmogaus kūno stiprume visa jo sveikata yra, todėl nuo
 26  3|           paguodos neras ir niekas jo neužstos, ir piktadėjas
 27  4|          niekas ir neauga. Nuo tos jo malonės vadino jį Tečiu,
 28  4|     saugojo, kaipo visų didžiausią jo dovaną, sau leistą, nesgi
 29  4|           Lielu, beje, didžiu, nuo jo galybės. Vadino jį Sutvaru
 30  4|           lytūs, darganos kilo per jo galybę. Vadino jį didžiuoju
 31  4|           pasaulį, o perkūnija yra jo galybė, kurią jis reiškia;
 32  4|            ne ypatingi dievai, nes jo privalingieji vardai, kuriuos
 33  4|          patį dievą, bet už ženklą jo gerybės turėjo. Taip, kaip
 34  4|           Tam lig neatsakius, gali jo vėl klausti, kaip žmogui
 35  4|         dievą parodyti, jei ne per jo privalumus, kuriuos ir visų
 36  4|       išminčiai savo Perūnui pagal jo privalumus taip daug vardų
 37  4|        būtinai, bet, tuo nustipus, jo dvėselė, arba dūšia, einanti
 38  4|   nekalbėjęs, tas galėjo klausytis jo mokslo. Tai Lietuvos ūkininkas,
 39  4|             Tas Zamolksis išpildęs jo įsakymą, ilgai mokęsis ir
 40  4|          todėl kiekvienam mirusiam jo įrankį šalip padėję: ir
 41  4|         jiems, taip ir kiti klausė jo, kaipo guvesniojo ir gudresniojo,
 42  4|            ir gudresniojo, ir sekė jo mokslą, ir per tą klydo
 43  4|        grakštus jaunikaitis, galva jo varpų vainiku apklėsta,
 44  4|      gėrėjęsis žmogaus krauju. Ant jo garbės laikę dideliame inde
 45  4|           maldą veizint, kurią ant jo garbės kalbėjo, regima yra,
 46  4|          krašte daug vietų buvusių jo aukoms dėl numaldymo jo
 47  4|            jo aukoms dėl numaldymo jo rūstybės ir dėl išvengimo
 48  4|          rūstybės ir dėl išvengimo jo karonės pavestų.~    Jei
 49  4|            arba kunigai, kurie ant jo garbės amžiną ugnį kūrinę.
 50  4|       reikią tautai ar giminei, ir jo įsakymu būk svietą valdantys.
 51  4|           išguldė jam daiktus, nuo jo nepermanomus, jau pagal
 52  4|        džiaugsme, kuriam nukirpusi jo amžių Skalbėja ir paėmusi
 53  4|        šventą vietą, tad reikėjusi jo krauju dievus užrūstintus
 54  4|   raštininkas, po truputį buvusios jo amžiuje dar regimos nuo
 55  4|       amžina ugnis rusėjo. Drūktis jo toksai buvęs, jog 15 vyrų
 56  4|     pietuoti pačiame stuobry, pats jo drūiktis turėjęs nuo apačios
 57  4|          liekną, kurį taupė ne dėl jo šventybės, bet dėl jo naudos,
 58  4|          dėl jo šventybės, bet dėl jo naudos, idant kiekviename
 59  4|        kurs jam malonią naujieną į jo namus parneštų ar, beilsėdamas
 60  4|      parneštų ar, beilsėdamas prie jo, padėtų jam jo namus apgerbti
 61  4|    beilsėdamas prie jo, padėtų jam jo namus apgerbti nuo biaurybių.
 62  4|           ieškosiančios, jam namus jo išteriojus. Ėmusios skųsti
 63  4|          žynius arba tarnus; nesgi jo klausė ne vien visi lietuviai,
 64  4|   lybiešiai ir krieviai, kurie nuo jo dievų valios jautojos ir
 65  4|             prašaleitis, norėdamas jo pasiteirauti, niekados negalėjo
 66  4|  pasiteirauti, niekados negalėjo į jo rūmus įžengti, nes turėjo
 67  4|      atsaką per kitus žynius, arba jo tarnus, gausiąs. Paprastai
 68  4|      didžiavos, o tas, kurs kraštą jo rūbų buvo palytėjęs, tarės
 69  4|           m. 1659 nuo žuvėdų. Tokį jo įsakymą kiekvienas turėjo
 70  4|        pradžią draugybos svieto ir jo susirinkimo, matysim tenai,
 71  4|           pačiu Perūnu, reiškė jam jo paguodą ar karonę; todėl
 72  4|            žodis kūrėjų kūrėjas ir jo asaba buvo tariama nuo svieto
 73  4|            kūrėjų kūrėjo atliko ir jo lazdą, arba įsakymus, nešiodami
 74  4|            šėtros, giedotojai pirm jo ėjo su žaislais ir kanklėmis,
 75  4|          žaislais ir kanklėmis, po jo parindžiui kunigai ir kunigės,
 76  4|         jis susigrums su kipšu ant jo javų, jam nuo to didi iškada,
 77  4|         kipšą, kurs, norėdamas nuo jo išsprukti, jau po akmeniu,
 78  4|           o svietas, regėdamas sau jo tokią globą, labdariu jį
 79  5|       svietui į didžiai ertą namą, jo kertėse išstatė bosus ir
 80  5|          ir jį taip pat aptalžė už jo nuodėmes, jog ne taip elgės,
 81  5|            Taip parėdžius ligoniui jo gyvenimą ir atsisveikinus
 82  5|    susiedais, kunigai, antdėję ant jo galvos pagalvę, arba podušką,
 83  5|        samdyti svetimą raudę, kuri jo vietoj raudotų. Ir taip
 84  5|        sakydamas, ir lūgojo, idant jo tėvus, gentis, bendrus ir
 85  5|         pasveikintų aukštybėse nuo jo pusės ir su jais maloniai
 86  5|      gyvenimą mirusiojo ir į vardą jo sakė sudievu paskutinį kartą
 87  5|            sudievu paskutinį kartą jo gentims, bendrams ir susiedams,
 88  5|          veikalus nabaštiko, beje, jo karės žygius atliktus ir
 89  5|          sumovę, kaukoles garsiųjų jo neprietelių po to indo apačia
 90  5|        todėl, jog nieksai negalėjo jo pakušinti, nesgi viršiau
 91  5|       nepargrįžę dar namo, dalijos jo pelnu tokiu pragumu. Perdaliję
 92  5|            nabaštiką ir pasidaliję jo pelnu, lydėtojai pagrįžo
 93  5|         pelnu, lydėtojai pagrįžo į jo namus, kuriuose buvo patiektas
 94  5|        dūšią ir palaidotas dūšeles jo tėvų, genčių ir visų tų,
 95  6|      dėkavoti už ugnį, taip didžią jo dovaną, be kurios žmogus
 96  6|            ir žmonių, reiškė jiems jo norą, ir, ką jis žmonėms
 97  6|     reikėjo apreikšti. Be to, pats jo amžius didino dar tą jo
 98  6|            jo amžius didino dar tą jo orybę, nesgi senelis iškaršęs,
 99  6|             balta galva vadina nuo jo orumo ir godos ir taip sako: "
100  6|         tolimesnių kraštų atėjusių jo teirautis, neprileido prie
101  6|            žinojo, galėjo ir rėdė. Jo įsakymai buvo svietui kaip
102  6|        lazda, kurią kožnas pamatęs jo siuntinio rankoje tuojau
103  6|           įsakyta, it būt gromatą, jo ranka rašytą, perskaitęs.
104  6|       lazda, jog jie it būt lazdos jo bijantys, ne įsakymo. To
105  6|         buvo, jog tas, kurs galėjo jo rūbų žambą palytėti, už
106  6|     palaimintą save turėjo. Klausė jo ne vien lietuvių tautos
107  6|           krive krivaičiu, būk nuo jo kreivos lazdos, kuria jis
108  6|         valdžią turėjo.~    Tarnai jo, arba kunigai, kurie padėjo
109  6|          kunigai, kurie padėjo jam jo darbą atlikti, vadinos vaideliotais,
110  6|        viršiau jau minavojau. Tuos jo tamus svietas paprastai
111  6|         ūkininko gyvyba ir smertis jo rankoje buvo, kaipogi valdžia
112  6|        norėdamas tuo parodyti, jog jo bočių probočius yra buvęs
113  6|           varo, kurios plustėdamos jo klauso, pats darbą kiekvienai
114  6|     nuveikia ir, lig nenubengusios jo, būtinai niekados neilsi.
115  6|          pakelti sau viešpatį ir į jo valdžią savo valią pavesti.
116  6|            paklausęs svietas tokio jo linkėjimo ir pakėlęs sau
117  6|       aukščiausiu kunigu, Brutenį, jo brolį, bet šis būk taip
118  6|         kariaučiau". Būk paklausęs jo svietas ir pakėlęs sau lykiu
119  6|            tarnui, būk lūgojęs sau jo užtarymo ir padėjimo ūkės
120  6|            valdžios, bet ir paties jo vardo nebnorėjęs daugiau
121  6|          visi lykiu niekinę ir maž jo teklausę, kožnas elgęsis
122  6|      brukti vienybę, minėdamas jam jo praėjusias pergales, garbę
123  6|     įstatymus svietui duoda, o šis jo klauso". ~    Tuo tarpu
124  6|      visiems apskelbtus ir smerčiu jo apžymėtus, visi pildys ir
125  6|          Daugnaitis, Daugspruikis, jo brolis Mintautas, Daugaliaus
126  6|            pats meilauti, idant tą jo dovaną didysis kunigaikštis
127  6|        didysis kunigaikštis atdavė jo valsčių kitam veldėti.~   
128  6|         vargų, tenai pritirtų prie jo įkūrimo, nuo pirmojo įkūrėjo,
129  6|            buvo vardu Miknius, tad jo buta vadinos Mikniškė, jei
130  6|        žinojimo, idant, jam mirus, jo genčiai tektų. Ilgainiui,
131  6|         vadinos šienininkais; kiti jo žirgus ganė ir maitino,
132  6|         vadinos bitininkais, kurie jo ežerus saugojo ir žuvį žvejojo,
133  6|         jūrą išvaryti, jei anie tų jo įsakymų neklausytų. Bet
134  6|           raktui laikė ir saugojo, jo pripadėtojas vadinos parakčia;
135  6|            ponas, kurs pilį valdė, jo pripadėtoju buvo angininkas,
136  6|          kurio buvo karės vėliava, jo pripadėtoju buvo šimtininkas,
137  6|            jis gyniotų ir užtarytų jo kūdikius jo paties ginklu
138  6|            ir užtarytų jo kūdikius jo paties ginklu kiekvienoj
139  6|           užmušti patį užmušėją ar jo visų artimąjį gentį, kaip
140  6|           ir dievą garbinti. Pagal jo įstatymus svietas vylęsis
141  6|           vyro ar skundžiantis ant jo, pačią gyvą sudegino, dar
142  6|         negalėdami paties užmušti, jo artimą gentį nugalavę.~
143  7|     negalėjo ant žirgo pakelti, tą jo šuo, įkinkytas į mažas rogeles,
144  7|      įkinkytas į mažas rogeles, po jo vilko, beje, įkaištį ir
145  7|          nuo neprietelių sugrietą. Jo žirgas buvo dar artimesniu
146  7|         buvo dar artimesniu draugu jo laimės ir nelaimės, nesgi
147  7|          kurioje nebūtų garbinamas jo bėras žirgelis. Nesgi senovėj
148  7|           degino ant rogo su pačiu jo žirgą, paskiau, krikščionimis
149  7|          nes ir tas pačias lig nuo jo įgaunant ne vieną galvą
150  7|            ir grobį laikė, apsukui jo patys stovėjo, daugiau tarsi
151  7|        buvo kariavęs, pasodino ant jo su visais jo ginklais, paskui,
152  7|          pasodino ant jo su visais jo ginklais, paskui, sukrovę
153  7|           kaukoles pergalėtųjų nuo jo neprietelių, ant vario ar
154  7|           sudegino, paskui pelenus jo išbarstė, ragotines tarp
155  7|       galvą savo turėjo padėti. Ta jo valdžia tepatvėrė iki karei
156  7|             lig nepakėlus, nieksai jo neturi už tokį ir negali
157  7|       palaidotu, kitaip klaidžiojo jo dūšia po medžius, namus
158  7|            kariaudamas kritęs, tad jo minavonei visa tauta kasė
159  7|           aukštesnius pagal didumą jo garbės ir veikalų bei naudos,
160  7|     ginklais ir su kliautingiausiu jo tarnu. Liepsnai tvaskant,
161  7|            raudodami ir garbindami jo karės darbus, idant, ropodamas
162  7|           idant kūrėjų kūrėjas būt jo valdžią mažinęs arba varžęs
163  7|          kitais valsčionimis; prie jo buvo laikoma karės vėliava
164  7|          raktus pas save laikė, be jo žinios, karei esant, niekas
165  7|          buklumas bei guvumas rėdė jo spėką. Nes ilgainiui, taip
166  7|            vergauti tam, kam jį su jo žeme buvo kunigaikštis atdavęs,
167  7|           prie neprieteliaus laukė jo antpuolio, o būdama nuo
168  7|            antpuolio, o būdama nuo jo antgulta, didžiai kantriai
169  7|        kūrėjui ar kunigaikščiui ir jo tarnams arba kunigams. Trečiąją
170  8|           plati yra buvusi senovėj jo tautos prekyba ir kaip tolimas
171  8|        statė gintarus Saliamonui į jo bažnyčią smilkalui. Grekonys
172  8|            nuo grekonų prekių apie jo vietą, kurioje jis būt esąs
173  8|       mokytų vyrų norėjo išreikšti jo gamtos būdą ir pradžią.
174  8|           Rymą kariauti Augustulį, jo viešpatį, kurį metuose 446
175  8|           karės nesiliovė: kaipogi jo karvedys ir tarnas Starkoderis,
176  8|       javams, svietas pradėjęs ant jo tūžti, jog jis taupąs vokiečius,
177  8|            pačiame, kuriame brolis jo Jogaila buvo tuos įstatymus
178  8|        metuose 1554 totorių chaną, jo buveinę Kazanę užėmė, metuose
179  8|           chaną totorių pergalėję, jo buveinę Astrachanę užėmė
180  8|     dejuodamas sako, jog lietuviai jo amžiuje neregėtu negirdėtu
181  8|            Nuo to laiko gyventojai jo, matydami iš lietuvių nieko
182  8|      pilionį abydijo, šis negalėjo jo į savo magistratą apskųsti,
183  8|          sūde arba galvos sūde ant jo skųstis ir per 10 metų veltui
184  8|           prie didžturčio meilauti jo, idant priimtų į savo dvaro
185  9|         vyskupas, krūpaudamas, kad jo kuržemiai neišvarytų iš