[2]

    Kėlusis karei, senovėj kalnėnai ir žemaičiai tokiu būdu kėlė sau karvedį, arba atmoną, kurs juos turėjo vesti prieš neprietelius. Suėję į kuopas, pakėlė sau patys vyresniuosius, ne turtinguosius ir kilties vyrus, bet visų narsiuosius, kantriuosius ir guviuosius vyrus, visų pirma dešimtininkus, taip vadinamus nuo to, jog dešimtį kareivių vedė į karę, ir šimtininkus, arba pulkorius, nuo žodžio pulti, kurie šimtą kareivių vedė, kuriuos paskui iš teutoniškumo ratmistrais pramanė, ant galo karūžuosius, kurie vėliavas į karę nešė ir įrašą, arba reistrą, kareivių savo apygardos turėjo. Tie vyresnieji, taip pakelti nuo kareivių, vėl pakėlė tarp savęs visų vyriausiąjį valdymierą, protu, išminčia, narsybe ir kantrybe visus pranokiantį, atmonu vadinamą, kursai vedė visus prieš neprietelius atmonyti jiems savo žalas ir abydas, kurį pakėlę ant pečių nešiojo po rindas, vaidindami visai kariaunai kaipo tą, kurio įsakymų reiks klausyti. Tas atmonas taip pakeltas turėjo valdžią ant kiekvieno gyvybos ir giltinės, kurio įsakymas kožnam šventu buvo, kurį jei kas peržengė, tas galvą savo turėjo padėti. Ta jo valdžia tepatvėrė iki karei pasibengiant, nesgi, karei pasibengus, jis pagrįžo namo ir vėl buvo ūkininku, kitiems lygiu, ir klausė su kitais visuomenių ūkės įstatymų, kad tuo tarpu, karei esant, pats visiems įsakymus davė. Minavonę tos dabos vyresnybės skyrime žemgalėnai, arba kuržemininkai, iki šiai dienai tebsaugoja, nesgi naują poną, valsčių jam apimant po tėvų, genčių ar nupirkus, visados valsčionys turi jį pakelti, ir tuo kartu tikrai tesivadina ponu, kad žmonės jį pakėlė; lig nepakėlus, nieksai jo neturi už tokį ir negali vadintis, nei kitam to valsčiaus paduoti, noris raštus pirksenos būt turįs ir pinigus užmokėjęs.
    Kritusį karėj savo karvedį turėjo pagrobti iš nagų neprietelių ir, gimtoje žemėj sudeginę, palaidoti, kas buvo visų didžiausia goda, laime ir tikybos atlikimu, nesgi pagal jų nuomonę tas tiktai tegalėjo į dangų eiti, kas buvo savo žemėj palaidotu, kitaip klaidžiojo jo dūšia po medžius, namus ir tyrus, viso pikto kentėdama ir pati daug pikto darydama savo gentims ir žmonėms, jog jos nepalaidojo. Todėl visų smarkiausioj mūšoj turėjo kritusiuosius nuo neprieteliaus panešti ir juos savo daba palaidoti, ką iki šiol žemaičiai tebminavoja, kaipogi šiandien dar motina žemaitė, išgirdusi savo sūnų svečioj šaly mirusį, pirmieji žodžiai jos širdgilo yra: "Vaikeli brangusis, - sako, - svetima žemė tavo kaulus apraus."
    Jei būt pats atmonas kariaudamas kritęs, tad jo minavonei visa tauta kasė jam kapus aukštus aukštesnius pagal didumą jo garbės ir veikalų bei naudos, ūkei padarytos, kokių kapų šiandien dar yra didi daugybė, kaip viršiau minavojau, visiems žinomų, kaip Kalne, taip ir Žemaičiuose. Paskui ant malkinės degino savo atmoną su karės žirgu, su pėdsekiais, su sakalų pora, su ginklais ir su kliautingiausiu jo tarnu. Liepsnai tvaskant, kaip viršiau minavojau, gentys ir bendrai mėčiojo į ugnį meškos ir lūšių nagus, raudodami ir garbindami jo karės darbus, idant, ropodamas per žiaurų kalną į dangaus aukštybes, galėtų įsikibęs pasiilsėti, paskui sušluostę gruzdinius numirėlio supylė į molio indą, ir lydėtojai, nešdami į kapus, sušuko regintys keliaujantį nabaštiką debesyse ant balto žirgo ir sakalą besklendžiantį lygiai; įdėję indą į kapus ir kaukoles neprietelių pergalėtųjų ant grandies suvėrę, padėjo po indo apačia ir žemėmis aprausė; minavonei vadino tuos kapus vardu to, kas tenai buvo palaidotas.
    Ne vien pačius karvedžius taip didžiai garbino dėl jų narsybės ir kantrybės, bet dar pačias kovų vietas, ant kurių kareiviai ar kiti nabaštikai buvo palaidoti; kokius kapus už šventas vietas turėjo, į kurias žambį smeginti, perkasų kasti ir velėnų plėšti negalėjo dėl garbės ir amžinos minavonės tų vyrų, kurie savo narsybe ir kantrybe likusiesiems vientaučiams liuosybę išvadavo, kurie jei nebūt ryžęsi karėj mirti, visi būt neprietelių vergais tapę.
    Kartais pakėlė sau karvedžiu, arba atmonu, svetimos tautos vyrą, kursai visą valdžią turėjo, ir nėra randama raštuose, idant kūrėjų kūrėjas būt jo valdžią mažinęs arba varžęs karei esant. Vienok tas vėl visiems yra žinoma, jog vyresnieji kunigai kišos į karės dūmą ir rodą, tenai pritarė ir patys lygiai traukė į karę bei priešakinėj rindoj kariavo, rodydami savo kareiviams, kaip reikia už savo liuosybę mirti. Kaipogi pats kūrėjų kūrėjas, išleisdamas kariauną į karę, laimino ją tokiu būdu: visų pirma pasimeldęs išvyturo raudoną vėliavą ir kareiviams padavė, paskui, nešiojamas po rindas, barstė, regis, druską ant kareivių.
    Kiekvienos pavietės savo karūžasis, kurs turėjo visus žemlionis, arba vyčius, surašytus ir kas metą, sujojus visiems į pavietę ant įsakytos dienos, paprastai rudenį, visus perskaitė ir perveizėjo kožno žemlionies ginklą ir arklį, jei nerado kaip reikiant, tokį iš reistro išpaišė. Atlikusysis arba išmestasis ir nevaidinusysis ant tos perveizos vėl duoklę turėjo duoti su kitais valsčionimis; prie jo buvo laikoma karės vėliava tos apykartos; kėlė į tą godą ne dėl didelumo turtų, kaip paskesnėse gadynėse kad darė, bet, kaip sakiau, visų narsųjį ir guvųjį vyrą tarp pačių žemlionų, ką gal regėti reistre Lietuvos ūkės kareivių, surašytų metuose 1528, kuriame karūžieji yra minavojami tarp tų pačių žemlionų, arba vyčių. Paskui Lenkų karaliai pasavino ir pradėjo patys kelti pačius didžturčius į karės vyresniuosius; atmonas, arba didysis karvedys, regėdamas juos didžiai narsius ir guvius, davė jiems kartais vieną dalį kariaunos valdyti ir, ypačiai kame reikiant, su neprieteliais kariauti it pats didysis atmonas, kuriam tiktai žinią davė, kas čia su ta dalia kariaunos dedas. Tankiai kariaudami ypačiai gyniojo nuo neprietelių vieną apygardą, blaškydami neprietelius, badu marindami ar mušdami, kaip kame galėjo ir sumanė, arba puldinėjo į svetimus kraštus plėsdami, grobį griedami, degindami ir visa teriodami. Noris visi tie karvedžiai nedidį karės įprotį ir mokslą teturėjo, vienok jų drąsybė, narsybė ir kantrybė bei vinkrumas ir guvumas darė juos oriais ir godingais tarp savųjų, o garsiais ir nuogąsčiais tarp neprietelių. Ir taip Pipsa, Varmijos atmonas, būdamas visų vyriausiu ant visų kareivių, norėdamas pasirodyti, kaip didžiai drąsiu yra, pirmasis puolė ant neprietelių. Tokių atmonų visi, kaip sakiau, turėjo klausyti ir ant sutartos dienos į paženklintą vietą su savo tuntais sueiti.
    Karės vyresnieji tie buvo: atmonas, nuo žodžio atmonyti, dešimtininkas, šimtininkas, arba pulkorius, nuo žodžio pulti, ir karūžasis, kuriuos viršiau minavojau; buvo dar vytūnas, kurs visą kariauną vedė į karę nesant atmono, sargūnas, kursai rūpinos kariaunos mitalu ir pavojumu, abažūnas, kurs priegule kariaunos rūpinos. Lygia dalia pilies vyras, arba pilies ponas, turėjo sau pripadėtoją vyresnįjį, anginu vadinamą, kurs angas pilies saugojo ir uždarius jų raktus pas save laikė, be jo žinios, karei esant, niekas negalėjo įeiti į pilį nei išeiti.
    Kad patys atmonai nuo kitų kareivių tiktai narsumu, kantrybe ir buklumu tesižymino, tad ir kareiviai tais pačiais privalumais tenkinos ir buvo vyrai ne į kelnes kišami, nesgi pradžioj it taip kariavo su neprieteliais, kaip jei namie po girias su žvėrimis. Kiekvieno įgimtas protas ir buklumas bei guvumas rėdė jo spėką. Nes ilgainiui, taip kariaudami ir didžius ojus pritirdami, įsitaisė į stiprius kareivius, kurių gauja vadinos kariauna, arba vaisku, noris lig į vieną vietą nesusirinkusi.
    Kaip ilgai tiems žemlionims, arba vyčiams, reikėjo karėj būti ar visados ginkluotiems rubežius savo ūkės saugoti, negal aiškiai šiandien bepasakyti, tas tiktai yra žinomas, jog pilių saugoti tie žemlionys pakarčiui ėjo. Taip pat ir tas yra žinomas, jog kožnam, žemę turinčiam, reikėjo į karę traukti, bet negal žinoti, kaip didį lomą reikėjo turėti traukiant ir savo lobį, namus ir gimtuvę nuo neprietelių gyniojant, tariama yra, jog nuo dviejų valakų. Tų žemlionų, arba vyčių, senovėj Lietuvos ūkėj didi daugybė buvo, visi Žemaičių gyventojai žemlionimis vadinos ir turėjo ypatingas liecybas, arba privilijas, savo krašto, kuriame nieksai baudžiavos, arba lažo, nežinojo, tiktai kožnas gyventojas karės žirgą laikė, idant rangus būtų kuomet reikiant jotą į karę išleisti, bet ilgainiui, noris didieji Lietuvos kunigaikščiai, keldindamies į Lenkų karalius, metuose 1387, 1501 ir 1569 apsirašė, jog visus tuos, kurie savo žemę turi, noris ir privilijų ant anos neparodytų, jau tuo pačiu bus sau ponais, arba žemlionimis, iš gudiškumo bajorais pagal senovės lietuvių įstatymus vadinsis; vienok tuo tarpu palengvai vedė į Lietuvą lenkų rėdą, teisiau sakant, sauvalę, ir ne vien nuo žmonių pasavino žemę, arba gruntą, ir juos pačius ėmė vergti, bet pradėjo ir žemlionis pačius taip pat verginti ir didžturčiams į amžinus vergus dovanoti, nesgi lig šiolei, kurs kame praskynęs buvo ir pragyvenęs girios kerčioj, tas to lopelio sau ponu vadinos, tiktai gynioti jį turėjo nuo neprietelių, kaipo savo daiktą; bet paskui, kurs tiktai žemlionis neparodė, nuo kokio kunigaikščio buvo gavęs tą žemės lopelį, ant kurio gyveno, tas turėjo amžinai vergauti tam, kam jį su jo žeme buvo kunigaikštis atdavęs, nemindamas nei ant dievo, kurio įsakymas yra: mylėk artimą savo kaipo pats save. Ką raštai penkioliktojo ir šešioliktojo amžiaus aiškiai rodo. Nuo ko gal manyti, jog, visiems žemlionims traukiant į karę, didi kariauna turėjo būti, ką ir senovės raštai rodo, nesgi patys parusėnai, kariaudami metuose 1250 su vokiečių meldžionimis, 4000 joties o 40000 pėsčiųjų galėjo pastatyti į kovą, abelnai sakant, kožna apygarda galėjo išleisti ginkluotų vyrų į karę po 500 jotų, kartais po 5000 arba 6000 pagal didumą šeimynos tos apygardos, dešimtį kartų daugiau pėsčiųjų. Visų nešeimingoji apygarda galėjo 2000 joties reikiant statyti karėn.
    Kariaujant su lenkais ir gudais, senosiose gadynėse viena apygarda tekariavo, save gyniodama. Tankiai nutiko ir tas, jog žemlionys, iš kelių sričių susitraukę, paskydo į būrius ir sutartinai kariavo, susižinodami su kitu ir norėdami vieną galą pasiekti, beje, neprietelių pergalėti. Kaip stiprų regėjo neprietelių, taip pagal tą daugiau ar mažiau apygardų vyčiai, arba žemlionys, susibloškė į vieną būrį, vydami neprietelių, idant, ištikus su juo į aiškią mūšą, galėtų stengti.
    Kariauna jų buvo sukelta iš raitųjų ir pėsčiųjų, tie paskuojieji visados stiprino jotį apgulimuose ar apstojimuose pilių, taip pat didžiose visuotinėse kovose. Jotį savo laikė paprastai grobiui grieti, sarioti, siaubti po svetimus kraštus ir dėl staigių antpuolių, kaipogi gudų raštininkas, gyvenąs metuose 1180, tais žodžiais jau guodžias, sakydamas: šį metą nuožmūs lietuviai, baltais maišais apsimovę, ant greitų žirgų su ilgais medžio trūbais įpuolė į Mugapilio apygardą, kurie tenai, jau paskysdami, jau apent ant balso savo trūbų susiblokšdami, didžiai baisiai nusiaubė ir nuteriojo.
    Kam reikėjo pėsčiam pagal įstatymus kariauti, o kam jotam, negal aiškiai to šiandien raštuose rasti: tą perskyrą, rodos, darė turtai, nesgi turtingasis jotas, o neturtingasis pėsčias turėjo kariauti.
    Ginklai jų buvo įvairūs pagal įvairią gadynę: visų giliojoj senovėj pėsčiųjų buvo ginklais rendėtiniai brūkliai, o raitųjų kestės, taurų ragais apmaustytos, nuo ko ragotinėmis buvo vadinamos.
    Paskesnėse gadynėse ginklais buvo: kalavijai, kardai ir kirviai, iš akmens dirbti, turėjo taip pat skydus, kuriais dangstės nuo neprieteliaus siūčių, kurie buvo pailguotinai apvalūs, jau iš žilvičių nupinti, jau iš lentos ištašyti. Lietuviai, tokiu ginklu ginkluodamies, ilgą laiką gynės nuo neprietelių. Ilgainiui tų brūklių drūktieji galai buvo švinu pripilti dėl svarumo, idant tuo siūtį pasmarkintų, vieni sulig žmogaus augumu, kiti trumpesni, stripiniais, arba strypais, vadinami, kurių kožnas turėjo po penkis, šešis padiržėj užkištus. Visų pirma, lig neprisiartinus neprieteliams, pėstieji laidė ant jų akmenaičius iš savo svilksnių, o jotis - vylyčias iš savo seidokų, arba temptinių, prisiartinus neprieteliui, mušė jį savo strypais, arba stripiniais. It arti susirėmus, kibo į brūklius rendėtinius, ant galo puolė ant neprieteliaus su akmeniniais kirviais arba, aiškiau sakant, kūjais ir kalavijais bei akstimis, kurių galuose taip pat buvo įtaisyti aštrūs akmenys iečių vietoje. Tokias akstis dėvėjo dar 10 amžiuje, nesgi šv. Vaitiekų, Parusy krikščionų mokslą skelbiantį, žynys ta aksčia permovė. Paskui dėvėjo geležies ginklus, beje, kalavijus, abiem pusėm kertamus, ir svilksnis, iš kurių akmenaičius svaidė.
    Jotis, kaip sakiau, turėjo seidokus, ragotines ir skydus, kuriais nuo neprieteliaus siūčių dangstės. Iš seidokų laidė vylyčias užtručytas, užvis kariaudami su krikščionimis. Jojo ir grūmės su neprieteliais, ant arklių apžarga sėdėdami, ilgainiui, jei dėvėjo balnus, tad būtinai iš vieno medžio dirbtus, be šikšnų, be geležies, medžio kilpomis, ant virbgalių pasietomis, kokius balnus gal regėti šiandien dar krievių ir lybiešių žemėj. Šarvus vos paskiau teįtiekė, nesgi kaip geležis buvo didžiai reta, taip ir ginklai buvo brangūs, todėl tankiai noragus, nuo žagrių numovę, kalė į ragotinių ietis ir kardus, užvis užgulus vokiečiams Žemaičių pajūrius. Neturtingieji šarvų vietoj meškena ar taurena apsimovę kariavo, tų stokojant, apsimovė tūbiniais ar plaušiniais it gelžiniais šarvais, kokiais ne vien save mokėjo apvyžti, bet ir savo karės žirgus, jų galvas ir kojas lig pirmųjų narių ir kenklių, glemždami juos nuo lytų ir darganų, kurie šarvai patiems buvo kyriejų vietoje, o arkliams - gūnių. Ant tokio savo apdaro tankiai patys antsimovė baltą trinytinį maišą su rankovėmis.
    Kad jau visi buvo susirinkę į vieną vietą ir rangūs prieš neprietelių traukti, tad pirma teiravos ir jautojos per savo žynius, arba kunigus, kokią laimę turėsiantys toje karėj, nesgi garbingą įprotį turėjo nieko didžio neužsiimti, nepasiteiravus pirmiau savo dievų valios apie atenčią laimę, todėl, lig nepradėję kariauti, nutvėrė pirmąjį žvalgytoją, arba špiegą, tad, pririšę jį prie medžio, tiktai ne prie ąžuolo, pervėrė jam vylyčia arba aksčia širdį ir veizėjo: jei kraujas čiurkšliu tekėjo, tad toj karėj vylės laimės, nesgi tas buvo ženklu, jog dievai suteiks jiems pergalę, bet jei kraujas sulojo, tad reiškė sau atenčioj karėj nelaimę. Lygia dalia traukdami į karę kad išvydo žaltį, slenkantį per kelią, taip pat tarės laimėsiantys.
    Kariauna, stodama į kovą, turėjo priešaky didelę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau perdalytas, viršutinėje pusėj geltoni, o apatinėje mėlyni laukai, geltonuosiuose laukuose karūna buvusi stati, o mėlynuosiuose aukštynoka. Kartais turėję baltą vėliavą, kurios skyde buvęs žmogus besėdįs meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti tie žodžiai: "Dieve kūrėjau, supyk ant pūstytojų, užtik juos."
    Atsiartinusi kariauna prie neprieteliaus laukė jo antpuolio, o būdama nuo jo antgulta, didžiai kantriai turėjos, noris regėdama nepergalėsianti, vienok narsavo lig paskuojo, kaipogi, jei stiprus neprietelius su didele smarkybe vis lauždamas tratino po savim, tad veikiai sukos šalin, nesgi pasitraukti nuo neprieteliaus nebuvo už gėdą turima, jei tą darė, vildamos, jog tuo apgausiantys neprietelių ir paskiau jį nuveiksiantys. Aiškių mūšų daugiau vengė, nekaip geidė. Todėl, sustoję į aiškią kovą, nekibo pirma patys grumtis, bet tykojo pobūdo pragumo staiga antpulti nerangų neprietelių, patys tuo tarpu slapstydamos kirbose, balose ar giriose, niekados nuo neprietelių neprigaunami, visados tykodami į versmes ir balas juos įvilioti ir tenai, staiga iš nežinių antpuolę, sumurdyti ar sugauti; todėl nuo visų buvo garbinami per savo buklumą ir kantrumą.
    Tankiai susirinko didi gauja dėl pačios grobio griesenos arba dėl terionės neprietelių krašto. Ir taip karės vyras, sukėlęs vyčius kokios apygardos, traukė sarioti į neprietelių kraštą, kurį nuterioję ugnia ir kardu grįžo namo grobiu nusluoguoti. To pirma lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, nedarė, nes įsimetus vokiečiams į Žemaičių pajūrius, kurie visaip norėjo juos nuvergti, tad ir šie atkaliai, norėdami juos išnaikinti, į akmenį ir vandenį vertė tą kraštą, kuriame vokiečiai norėjo įsikurti.
    Tuo tarpu paimtuosius neprietelius karėj, užvis vokiečius krikščionis, smarkiai smarkesniai galavo žemyn ar sunkiais darbais lig smerčio novijo: kaipogi, prie girnų prikalę, liepė jiems tuoįtimpos malti kartais, daug jų paėmę ir nežinodami kur dėti, pardavojo į vergus gudams ir totoriams, gieždami apmaudą už savo brolius, kuriuos taip pat vokiečiai žudė ir novijo Parusy, liepdami jiems maneliuose jau griovius kasti ir versmes džiovinti bei pilis dirbti, į kurių bokštus pusgyviams reikėjo tąsyti kalkes nugraužtomis rankomis; bet pervis smarkiau žudė krikščionų kunigus, kaipo melagius ir kropėjus, kurie buvo priežasčia visų tų kruvinų karių ir nelaimių, kuriose lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, žuvo dieną ir naktį, nenorėdami jiems vergauti ir jų gyvuliais būti taip, kaip jau vergavo jų broliai kraugeriams vokiečiams Parusy, Žemgaliuose, arba Kurše, ir Padaugavy, kruviną prakaitą dieną naktį braukdami; todėl tankiai, krikščionų kunigą sugavę, perskėlė aukštai dvišakį medį augantį ir tenai kunigo kaklą įdėjo į spraskilą, kursai svimburdamas tenai nusigalavo. Vienok jų nė tuo negalėjo nugrėsti.
    Sugrietąjį nuo neprietelių grobį karėj visados į keturias dalis dalijo. Visų gerąją atdavė savo dievams. Antroji teko kūrėjų kūrėjui ar kunigaikščiui ir jo tarnams arba kunigams. Trečiąją gavo kareiviai, kurie buvo neprietelius pergalėję. Ketvirtoji būk tekusi gentims tų, kurie karėj buvo kritę ir per kurių narsybę ir kantrybę neprieteliai buvo pergalėti ir liuosybė nuo vergybos paglemžta.