| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Simonas Daukantas Budas Senoves Lietuviu, Kalnenu Ir ˇemaiciu IntraText CT - Text |
[2]
Negal ˛inoti neigi senovės
raštuose rasti, ar Perūnas yra turėjęs pačią, ar ne.
Vienok, sekantis patarlėmis ir dainomis, gal manyti, jog saulė vaikus
turėjusi, kaipogi šiandien dar yra tariama į susy˛usį ˛mogų,
sako: "Tam nė saulės duktė neįtiktų", nes
kokia ta duktė yra buvusi, to negal rasti; jog saulės vyriškiu yra
buvęs mėnuo, tą mums senovės daina rodo, jog saulė
verkusi, ir tas yra ˛inoma, nesgi iki šiai dienai yra ˛olelė, saulės
ašarėle vadinama. Sako tūli raštininkai, jog ˛vaig˛des saulės
vaikais vadinę, bet taip galėjo tėvai, savo vaikų
klausiami, atsakyti, bet jų išminčiai ir kunigai kitą
nuomonę apie jas turėjo, jei jų takus ˛inojo ir nuo jų
laiko sekės, kaip tuojau regėsim.
Pikulio, arba piktojo dievo, buvusi ˛mona Giltinė;
kokius vaikus yra turėjęs, taip pat nėra ˛inoma; bet kaip
Smertis yra ne vienoks, taip ir Giltinė ne vienokia buvo, ką šiandien
dar patarlė rodo, saiko: "Eik sau po giltinių" arba:
"Giltinių kalpa".
Čia jau regim, kaip toli buvo atsitolinę
kalnėnai ir ˛emaičiai nuo savo pirmosios nuomonės apie
dievą Perūną, ir taip regim jau, jog ne vieną dievą,
bet kelis dievus godoję, ką šiandien senas įpratimas kalboj
patvirtina, sako: "Dievai ˛ino, kur dingo". Buvę jau taip pat dievų
tarnai, arba kunigai, kurie ant jo garbės am˛iną ugnį kūrinę.
ˇinoma yra ko˛nam, jog tie ˛yniai, arba kunigai, kaipo išmintingesni ir guvesni
likusiojo svieto, pasidarė prad˛ioj per savo buklumą ir gudrybą
tarpininkais tarp dievų ir ˛monių, ir dėl to kiekvienos tautos
prad˛ioje ūkės vald˛ia ir rėda randama yra kunigų rankose,
nesgi anie visados sakės visa ˛inantys nuo dievo, ko buvo reikią
tautai ar giminei, ir jo įsakymu būk svietą valdantys. Svietas
vėl nuo savo pusės, regėdamas ˛ynius guvesnius ir gudresnius, jų
įsakymų klausė, kaipo įsakymų paties dievo, o svietas,
neišmanydamas ko, nuo jų teiravos ir jautojos, kaipo išmintingesnių
u˛ save, kurie išguldė jam daiktus, nuo jo nepermanomus, jau pagal
ūkės reikalus, jau pagal savo naudą, ir visados taip guviai,
idant ko˛noje dingstyje galėtų patys nusiteisinti, jog anie
teisybę buvo svietui sakę. Neminsiu kitų jų pramonių,
čia gana bus pridurti tas, kurios iki šiolei dar pasakomis yra po
svietą minavojamos. Tarė ˛yniai svietui, jog kiekviena veislė
visokio gyvio turinti savo valdymierą, kursai su savo veisle, ką norėjęs,
tą galėjęs daryti. Svietas, matydamas, jog bitės,
gulbės, gervės, ˛ąsys vadovus sau. turi, it veikiai
įsitėpė tą nuomonę, kurią sekdamas, atėjo
ant to, jog tarp pačių šiukštinų matydamas vienus did˛iai
didelius, vadino juos karaliais arba valdymierais ma˛ųjų
šiukštinų, nemindamas ant to, jog tie ˛alčiai ir kirminai buvo kitos
veislės ir retesnės, svietas tuo tarpu, rečiau matydamas, dar
did˛iau nusitvirtino savo įsitėpime, o regėdamas dar jų keršas
krames, tarė juos su karūnomis esančius. Tą patį
darė su ˛vėrimis ir kitais paukščiais ir gyviais. Toksai
įsitėpimas ilgainiui taip paskydo sviete, jog ne vien tarp gyvų
daiktų tarės regįs jų valdymieras, bet ir tarp negyvų,
tai yra med˛ių, akmenų, upių, e˛erų, lieknų ir
girių. Ilgainiui tie patys ˛yniai pramanė, jog kokios tenai dvasios
galinčios į tuos gyvus ir negyvus daiktus pasiversti ir daryti tame
naujame savo būde gero ir pikto, pagal tą, kokios dvasios tenai
pasitiko, piktos ar geros gyvenančios. Nuo to šiandien dar girdimos yra
pasakos po svietą apie vilktrasas, apie dūšeles, dejuojančias
med˛iuose, upėse, e˛eruose ir lieknuose; vienok ir tokiame jau
nuomonės paskydime vis dar tarę vieną dievą viso to
valdymieru danguje esantį, kurio visi pasauly esantieji valdymierai
klausantys, ką raštininkai, penkioliktajame am˛iuje gyvojantys,
patvirtina.
Ilgainiui svietas, matydamas per prityrimą, jog
vieniems ˛monėms jų veikaluose ir darbuose bei kėtėjimuose
klojas ir vyksta, kitiems, did˛iau steigiantiems ir trūsiantiems su
didesniu protu ir išminčia, visa, ką vien neu˛siėmė
nuveikti, tas nesikloja ir nevyksta, nuo ko tarė esanti galybė, kuri
vieniems padedanti jų veikaluose; tą galybę vadino Laima, nuo
˛od˛io lemti. Ta
Laima turėjusi įvairius vardus arba privalumus pagal notis, kuriose
pasirodė. Antra galybė, kuri visokius visų geriausius
kėtėjimus ir darbus gaišinusi ir ard˛iusi, tą vadinę
Nelaima arba Laume. Noris jiedvi įtarliojo vienais ir tais pačiais
vardais, kaip tuojau regėsim, vienok jųdviejų būdas buvo
būtinai įvairus. Ir taip gerąją galybę, arba Laimą,
vadino Krūvine nuo ˛od˛io krauti, kaipogi tariama buvo brandės
Krūvinė, varpų Krūvinė, šiandien dar sako:
"ˇiedus krauna, ˛iedus krauti". Vadino Vaisgamta, jog gamtą,
arba natūrą, veisė arba skalsino. Duoklė nuo duoti,
Javinė nuo javų, Tyklė, jog visados tyliai laimino, be alaso, be
tranksmo, vadino ˇvaig˛dūnoke, jog ˛vaig˛des sekė; kaipogi retai
rodančiosios ˛vaig˛dės visados reiškė laimę arba
nelaimę. ˇvėrinė, arba Krūminė, nuo krūmo, jog
med˛iodami daug ˛vėrių sugavo. Tankiai dar Upine nuo to, kaip
˛uvų daug upėj su˛vejojo. Gaubjavė nuo gaubti ir javų, jog
javus gaubė, akalsino ir gausino. Liela, arba didelė, nesgi buvo
didelė ir ma˛a laimė, kaip šiandien dar yra tariama: "Tam
daiktui, - sako, - reikia did˛ios laimės" arba: "Ma˛ą
laimę šiandien teturėjom". Jei raugas vyko, vadino ją
Raugutine. Vadino Gu˛e nuo ˛od˛io gu˛uoti, arba keliauti, nesgi ji keleivius
kelionėj glem˛usi ir globusi nuo ojaus. Aušrą turėjo u˛
laimę, ir taip sako: "Ant laimės mūsų pradėjo
aušti" ir taip toliau. Palaikus tokio įsitėpimo gal dar dainose
girdėti. Tarė ją motrišką ir aldą esant, jos minavonei
paliko iki šiai dienai lauminėjimas.
Antroji galybė, kaip sakiau, buvo priešinga pirmajai,
beje, piktą daranti, todėl Nelaima arba Laume vadinama buvo;
turėjo ji tuos pačius privalumus, kaip jei Laima, tiktai ant pikto,
todėl vadinos Ganda nuo ˛od˛io gandinti, jog svietą gandino, keldama
˛mogui nelaimingas notis arba darydama nuopuolius; vadino ją Giltine,
Suka, Mogile; ir taip sakoma dar yra: "Kuri čia tave giltinė
smaugia? Nuvargęs, - sako, - it laumės nujotas". Vadino ją
Kauke, arba Gauke, jog nuo vieno turtus vogė, o kitam juos davė.
Vadino ją taip pat ˇvaig˛dūnoke, nesgi tarp ˛vaig˛d˛ių buvo
nekurios tariamos, jog jų pasirodymas nelaimę svietui reiškė.
Tarė ją ne vien ˛mones, gyvulius, bet ir pačius med˛ius
novijant; ir taip šiandien dar med˛iuose nevykusias šakas laumšluotėmis
vadina, ir taip toliau. Kas Laima arba Nelaima yra buvusi, nuo šios pasakos gal
sektis.
Kana kados vargdienė ˛mona pagiry viena šieną
grėbusi, neturėdama kur savo kūdikėlį padėti,
ėmusis į med˛io šakelę lopšely jį pasiejusi ir pati
begrėbdama tenai prasišalinusi, noris vis širdy krūpaudama, kad
paukštis jos kūdikėlį nepagautų ar ˛vėris kad
neprarytų; tuo rūpindamos, vakarop išgirdusi balsą lopšelio
linkan: "Čiučiuo leliuo, čiučiuo leliuo, netyčios
darbas". Nusigandusi ˛mona šoka prie lopšelio ir randa tenai
kūdikėlį tyliai bemiegantį, did˛iai brangiuose vystykluose
įvystytą. Prasid˛iugusi tuo, grį˛tanti namo linksma su
kūdikėliu, bet, lig į savo namelį neįėjusi,
sutikusi savo susiedę did˛turtę ir d˛iaugdamos pasakojanti jai apie
laimę, kuri jos kūdikėlį buvo sutikusi. Did˛turtė
gobšė, skaugėdama taip did˛ios laimės savo susiedei vargdienei,
ryto metą nunešusi savo kūdikį į pievą ir tenai į
med˛io šaką lopšy pasiejusi ir pati paėjusi šalin grėbti, it
tarsi nieko ne˛inodama. Vakarop atsiliepęs auklėjančios
laumės balsas pas lopšį: "Čiučiuo leliuo,
čiučiuo leliuo, tai tyčių darbas". Tad did˛turtė,
vildamos turtingesne tapsianti, eina prie savo kūdikio, nes jį randa
tenai nuo laumės pasmaugtą bei maitkauliais apkrautą. Ir taip
vienai ˛monai laimė, antrai nelaimė nutiko.
Senovėj lietuvių išminčiai gyvenimą
˛mogaus lyginę į audeklą, kurį devynios indėvės
tiekusios; vardai jų buvę: Verpėja, Metėja, Audėja,
Gadintoja, rasi Mogilė, Kirpėja, Skalbėja ir Sargė; nesgi
visų vardai šiandien dar nėra ˛inomi. Verpėja verpusi,
Metėja metusi, Audėja audusi, Mogilė trukinusi jas nuo jų
darbo, gailindama joms šiokius tokius niekus maloniomis ir švelniomis pasakomis
taip mandagiai, jog kitos, klausydamos jos, u˛miršusios savo darbą.
Mogilė tuo tarpu, šioms bevampsant, gadinusi jų audeklą. Tam
˛mogui, kurio am˛ius kliuvęs į Mogilės nagą, tekusios visos
nelaimės, beje: ligos, opos, nuopuoliai, ūkėj ir karėj
turėjęs kentėti, barniai ir netaikos su artimais gentimis
gild˛iusios jam širdį, trumpai sakant, vis tas jam nutikęs, kas
˛mogaus am˛ių trumpina. Indėvė, vadinama Sarge, kuri
audeklą saugojusi nuo Mogilės, tuoįtimpos grūmusis su ja ir
skudrinusi kitas jų darban, pasakodama apie dorybę ir narsybę
ūkės ir karės Lietuvos vyrų; bet tankiau nelabajai kaip
gerajai indėvei vykusi. ˇmogus, kurio am˛iaus neįgavusi Mogilė,
nieko pikto neprityręs šiame pasauly, bet atkaliai, visa jam klojos:
meilėj ir vienybėj gyvenęs su gentimis, visados karėj
pergalėjęs savo neprietelius, namie gyvenęs pakajuje, godoj ir
d˛iaugsme, kuriam nukirpusi jo am˛ių Skalbėja ir paėmusi
skalbti, idant baltą atduotų Aukštėjui, kursai,
pasiūdinęs marškinius, vėl atdavęs mirusiajam danguje
dėvėti. Toms indėvėms kiekvienas ˛mogus turėjęs
pavestus akmenis, ant kurių aukavęs joms aukas, kaip šiandien dar yra
sakoma į ˛mogų, did˛iai sunkiai dejuojantį: "Kuri čia
tave indėvė suka, arba piauna?" Ką patvirtina
skiautelė dainos, iki šiolei u˛likusios: "Oi dievuti, dievuti,
išskalb man am˛iutį, kad skaisčias eiti galėčiau, plikas
danguj nestovėčiau" etc.
Viršiau minavojau, jog senovėj lietuviai, kalnėnai
ir ˛emaičiai, per ilgą laiką neturėjo trobesių, taip
vadinamų ˛inyčių, kuriose visuotinai susirinkę būt
dievą garbinę, bet meldės ant aukštų kalnų, kuriuos
auko kalnais, nuo ˛od˛io aukauti, vadino, arba giriose ir šėtruose po
visų dideliaisiais ą˛uolais, visados ˛aliuojančiais, kurie
˛aliavo rasi iš did˛ios savo karšaties, rasi iš parėdymo pačių
kunigų. Darė tą krūpaudami, idant liuosybės savo
nenustotų, kuria d˛iaugės, nesgi regėjo, jog visos tos tautos,
kurios ˛inyčias turėjo, jų ūkininkai nebuvo taip liuosais,
kaip kad buvo kalnėnai ir ˛emaičiai, kaipogi regėjo jų
ūkininkus išskaidytus į luomus, arba, kaip šiandien sako, stonus,
vienus antriems vergaujančius; todėl, tuo įsitėpę,
kaip viršiau sakiau, visus tuos, kurie tiktai norėjo jiems maldos
trobesius įkurti, tuojau visus be perskyros galavo, kaipo vylėjus,
kurie nori patys išsikelti ir valdymierais tapti, o svietą nuvergti; nesgi
samprotavo, jog ˛yniai taip pataisys, jog aniems patiems visados bus gerai, o
svietui vargai paliks: kaipogi svetimus apsiėjimus girs, o namiškuosius
peiks ir niekins, visados svietą mokys ir niekados nieko neišmokys
dėl to, idant jiems visados vergautų, kaipo guvesniesiems ir
gudresniesiems. Vienok ilgainiui, noris veng nuo prašaliečių, kaip
viršiau minavojau, bet bendraudamies ir bičiulaudamies apgudo jų
apsiėjimais, ir jau dešimtajame am˛iuje ˛emaičių ˛inyčia
saloj Rusnėj yra did˛iai garsi, į kurią, sako
krikščionų kunigas, vienuoliktame am˛iuje gyvenąs, tvino svietas
nuo visų kraštų teirautis ir jautotis savo reikaluose, ne vien
netikėliai ir pagonys, bet ir patys krikščionys grekonys, beje, gudai
ir biskajai. Raštai senovės stigavoja, jog būk kartagionys, arba
penai, norėdami su ˛emaičiais prekioti gintarais, kurie senovėj
į auksą lyginami buvo, atėję per 100 metų pirm gimimo
Kristaus jūromis pagal į Nemuno upės įtaką ir tenai
saloj Rusnėj būk įkūrę ˛inyčią ir
pavedę ją į globą savo prekės dievo, Kuronu, arba
Kronu, vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir pačią upę Nemuną
Kronu praminę, kuri senovės raštuose visados nuo
prašaleičių tuo vardu yra vadinama. Toje ˛inyčioj am˛ina ugnis
rusėjusi ant garbės dievui, nuo ko, regis, ir pačią
salą, kaipo šventą vietą, kurioje ugnis rusėjo, Rusne yra
praminę, o patį kraštą Parusniu, gyventojus, tenai
gyvenančius, parusiais, arba parusėnais. Paskui atėję
teutonų vokiečiai į tą kraštą ˛emaičių
krikštyti tą ˛inyčią metuose 1250 sugriovė ir akmenį,
ant kurio buvo išrašyti metai jos įkūrimo, būk nusiuntę
popie˛iui Inocentui III į Rymą.
Antrosios ˛inyčios, prašaleičių raštuose
Romove vadinamos, toksai yra aprašas. Didelėj lygmėj pagiry
stovėjęs nuo am˛ių aukštas ir did˛iai drūktas ą˛uolas,
tuointimpos ˛aliuojąs, beje, vasarą ir ˛iemą, kursai buvęs
šešiais kampais zomatu aptvertas, priešakinėj sienoj netoli nuo
ą˛uolo buvusi anga, o u˛pakalinėj rūsiai, kuriuose indai ir kiti
įrankiai, tai lietai derantys, buvę laikomi. Dešinėje pusėj
buvę rūmai, kuriuose visų vyriausias kunigaikštis, nuo
prašaleičių vadinamas krivė krivaitis, arba kūrėjas,
gyvenęs, po kairės tos angos buvusi gaspada (keleiviams,
atėjusiems dievų maldyti. Apsukui tos ˛inyčios buvęs
klajumas, į kurį svietas susirinkęs liuobėjęs melstis,
kuriame malkinės ą˛uolo med˛ių sukrautos stovėjusios
ugnelei šventai kūrinti. Pašaliuose to klajumo buvę ˛ynių, arba
kunigų, namai ir kitų ˛inyčios tarnų ir
tarnaičių. Pas angą buvęs aukuras, ant kurio gyvulius
aukavę ir am˛ina ugnis, ą˛uolo med˛iais kurstoma, dieną ir
naktį kūrinusis. Kamiene to ą˛uolo buvę trys uoksai,
kuriuose stovėję įstatyti trys dievai, viršiau minavoti.
Perūnas vidury, Trimpa kairėje, o Pikulis dešinėje šaly
Perūno. Visi u˛laidyti brangiomis brangesnėmis zaslonkomis, arba
u˛laidinėmis. Apsukui ą˛uolo buvęs šėtras, brangiomis
drobėmis išsagstytas. Prieš ˛inyčią stovėjusios, kaip
sakiau, kaukolės, ant ragotinių pamautos, dėl parodymo, jog
nieksai ten negalėjo prisiartinti, galvos savo nepadėjęs. Pats
tiktai visų vyriausiasis kunigaikštis kūrėjų kūrėjas
tegalėjęs tenai įeiti, kurs davęs atsakus vardu Perūno
klausiantiems. Ant metų šventės aukavę tam Perūnui
baltą ˛irgą, kurį, reikiant aukauti, ˛ynys taip nujodęs,
jog nuo vargo pats ˛irgas pakritęs. Tam Perūnui aukavę taip pat
karės imtinius, karėj sugautuosius, kaip tuojau regėsim.
Visą tą klajumą did˛iai plati giria nuo visų pusių
klėstusi. Jei kas svetimas būt palytėjęs savo koja tą
šventą vietą, tad reikėjusi jo krauju dievus u˛rūstintus
numaldyti. Lygia dalia ir tą karoję, kurs būt toje šventoje girioj
medį nukirtęs. Tą ˛inyčią pirma danai buvo
sugriovę, paskui teutonų vokiečiai, atėję į
tą kraštą svietą krikštyti metuose, kaip sakiau, 1250, iš pamato
išvertė.
Trečioji, Vilniaus, ˛inyčia taip yra aprašyta.
Vietoje, kurioje nugis stovi ba˛nyčia švento Stanislovo, katedra vadinama,
buvęs šventas ą˛uolynas, kame upelis Vylius su upe Nerim, šiandien
Vilija vadinama, susineria. Tame ą˛uolyne buvusi Perkūno
˛inyčia, metuose 1265 nuo Gereimanto, Lietuvos kunigaikščio, arba
did˛iojo gaspadoriaus, įkurta. Aukštis jos 45 kurpes turėjęs, o
platumas 300 kurpių, pačių sienų aukštis buvęs 45
kurpės be stogo; einant nuo panerio, vieną angą teturėjusi,
priešakinėj jos sienoj buvusi sukrautuvė, arba koplyčia, kurioje
buvę sukrauti įrankiai, stoikai ir kiti šventi baldai, reikalingi
auką, arba apierą, atliekant. Apačioj tos sukrautuvės
buvęs rūsys, kuriame varles, ˛alčius ir kitus šiukštinus,
reikalingus ˛yniams, laikę. Ant tos sukrautuvės, arba koplyčios,
buvęs pavietis, per 48 kurpes aukščiau iškeltas u˛ sienas. Pačiame
paviety stovėjęs dievo stabas, kurį buvo parnešę iš
Palangos šventosios girios. Pati sukrautuvė ir pavietis buvusiu iš
plytų. Čia priešaky tos koplyčios stovėjęs aukuras,
arba altorius, beje, kur auką kūrino arba gyvulius, Perūnui
pašvęstus, degino. Tas aukuras turėjęs dvylika laiptų,
ko˛na laipta buvusi per keturias kurpes su viršum aukšta, pats aukuras
turėjęs devynias kurpes aukščio, o 37 platumo ketvirtainy, kurio
viršus taurų ragais apkaišytas buvęs; aukštis aukuro nuo apačios
iki viršaus turėjęs 27 kurpes. Kiekviena laipta buvusi pavesta
kiekvienam dangaus ˛enklui, ant kurių kas mėnesy vieną
kartą aukavę toje dienoj, kurioje saulė į˛engusi į
antrą dangaus ˛enklą, arba Zodiaką, rudenį atsitolindama ir
pavasarį artindamos; ir taip aukščiausioji laipta buvusi pavesta
Vė˛iui, o ˛emiausioji O˛ragiui. Ant tų laiptų tikroji auka
nesikūrinusi (kaip tariama buvusi), bet tiktai paveikslai dangaus
˛enklų, iš vaško padirbti, beje, Levo, Mergaitės ir kiti, pastatyti
stovėję tūlomis šventomis dienomis, ant kurių visados
am˛ina ugnis kūrinusis dieną ir naktį, saugojama nuo
ypatingų tos lietos kunigų, arba ˛ynių. Vidury viršaus to aukuro
buvusi įlinkmė, taip naguotai pataisyta, jog nei lytus, nei sniegas
negalėjęs tenai ugnies gesyti, neigi vėjas jos blaškyti, bet
atkaliai, tokioj dingsty liepsna kuo did˛iau dar aukštyn tvaskėjusi. Tas
aukuras turėjęs dar saviep kambarius, kuriuose taip pat laikę
pašvęstus mazginius ir stotkus. Įeinant į ˛inyčią,
buvę rūmai kūrėjų kūrėjo, tai yra
aukščiausiojo kunigo ir visų vyriausiojo antveizo šventos ugnies. Ant
tų rūmų buvęs apvalus bokštas, iš kurio kunigai saulės
taką sekę dėl ˛inojimo pirmosios dienos mėnesio, ant kurios
laiptos kuo metu reikia aukauti; į to bokšto sieną liuobėję
Naujų metų dieną įmūravoti pa˛enklintą plytą,
kad praėjusių metų skaitlių ˛inotų. Gudų kunigas
Mitrofanas iš Pinsko rašo, jog Gereimantas, didysis Lietuvos kunigaikštis,
ketėdamas tą ˛inyčią strūnyti, Šventaragiui, savo
tėvui, dar gyvojančiam, metuose 1263 būk leidęs į
ˇemaičius siuntinius pasiteirauti Rusnės, arba Panemunio,
˛inyčios apie likumą atenčios Vilniaus ˛inyčios.
Rusnės, arba Panemunio, ˛inyčia apreiškusi siuntiniams, jog Vilniaus
˛inyčia tol tversianti, kol pati pagonybė pateksianti, kuri būk
˛inyčia įsakiusi 122 apvali plyti padirbti su įsakytais nuo jos
˛enklais, laimingus ir nelaimingus metus rodysiančiais, tarp kurių
paskuojoji plyta turėjusi dvike˛į skersį, arba kry˛ių,
kurį, kaipo kokias dovanas, did˛iajam kunigaikščiui nusiuntusi, liepdama
įdėti tą ˛enklą į ūkės ˛ymę, nesgi tuo
reiškusi, jog, atėjus tam ˛enklui, krikščionys sugriaus
˛inyčią ir panieks senąjį tikėjimą. Tos plytos,
sako minavotas raštininkas, po truputį buvusios jo am˛iuje dar regimos nuo
pietų pusės varpnyčios katedros sienoje, kuri per pusę
esanti permūravota, senajai sudegus metuose 1399. Noris tos plytos
šiandien nieko nesmilina kaip angis, vienok pritirtu yra daiktu, kad lietuviai,
Vilniuje metuose 1387 apsikrikštiję, panedėly po baltosios
nedėlios tą ˛inyčią sugriovė, tarp skaitliaus minavoto
121 plytos pasitiko ir ta, kuri turėjo u˛ ˛enklą dvike˛į
skersį. Lietuviai, kalnėnai ir ˛emaičiai, gailėdamos savo
praėjusios gadynės ir savo laimingų dienų, ry˛os am˛inai
minavonei tos dienos, kurioje tą ˛inyčią buvo sugriovę,
raudoti ir šventinti, kaipogi iki šiai dienai daug ˛monių iš namo savo
išeiti į tolimą kelionę arba ką sunkų dirbti
panedėly u˛ grieką sau turi; nes, idant paslėptų tą
savo gailesį nuo lenkų kunigų, sakės jiems karaliaus dieną
šventinantys.
Tokių vietų daug dar buvo, kuriose dievai
šėtruose stovėjo ir šventa ugnis ant garbės jų buvo
kūrinamai tarp ˛inomųjų šiandien tos buvo: ˇemaičiuose
viena, Rusene vadinama, šventoje girioj, toj pačioj vietoj, kurioje
šiandien Raseinių pilis yra, nuo kuries Raseiniai ir vardą savo gavo.
Antra Vilkmergės papily, Deltuva vadinama. Trečioji taip pat
ˇemaičiuose ant Šatrijos kalno, ant kurio metuose 1417 šventą
ugnį u˛gesius, pirmieji krikščionų vyskupai Luokėje gyveno,
saugodami, idant ˛emaičiai persikrikštiję slapta šventos ugnies ant
kalno nebkūrintų. Ketvirtoji buvusi Palangos giriose Ginčio
˛inyčia, nuo jos paskuojo kūrėjų kūrėjo vadinama,
ant Kuršo rube˛iaus, kurią slapta did˛iai vėlai, jau
krikščionimis būdami, dar lankę ˛emaičiai, parusėnai
ir ˛emgaliai, arba kur˛emininkai, minėdami savo laimingas dienas ir tardami
save angis broliais buvusius; bet metuose 1700 išvertė ją
˛uvėdai, tardami tenai girios vidury paslėptus lobius rasiantys.
Visos kitos tokios vietos, kuriose am˛ina ugnis ant garbės dievo rusinama
buvo, vadinos rusnės, nuo ˛od˛io rusėti, arba am˛inai degti, tai yra
jog tenai am˛ina ugnis rusėjo, arba kūrinos, vienok vardai tų
vietų, noris šiandien gudiškai išversti, Rosa, Raseiniai, Rusnė,
Rusė tą teisybę tebstigavoja, o raštai senovės patvirtina.
Viršiau regėjom, jog ugnį per šventą
turėję ir ją gerbę, kaipo pragumą, kurį
Perūnas jiems buvęs suteikęs, idant šiame pasauly svieto
veislė neišgaištų be ugnies; kaipogi raštininkas, gyvenęs galan
septynioliktojo am˛iaus, sako, jog, jam gyvojant, lietuviai, trobesiui
u˛sidegus, nenorėję gesyti, tardami, jog ugnelė gesoma
pykstanti. Šiandien ˇalgirėnuose apie Pinską taip pat niekaip
negesantys ˛monės trobesio degančio, idant ugnelės pikčiau
nesušy˛intų, ir apstoję kūrenantys trobesį it lau˛ą.
Kam norint sudegus, senu įpročiu sako: "Tą ugnelė
šventa aplankė". Perkūnijos ugnį daug stigavoja iki šiai
dienai, jog o˛kos pienu tegalį u˛gesyti, kas niekų kalba yra, nesgi
ir pačiu vandeniu gal u˛gesyti, jei ano gausiai pasitinka.
Turėję dar u˛ šventus tūlus med˛ius, beje:
ą˛uolus, liepas ir tuos, kuriuose amalai augę. Tarp ą˛uolų
dėl savo didelumo ir šventumo tie yra minavojami: vieną Dionizas
Poška, Raseinių ˛emlionų paišorius, aprašė metuose 1826, Baubliu
vadinamą, Raseinių laukuose augusį, po kuriuo, regis,
senovėj ˛emaičiai meldęsi, kad Raseinių vietoj kūrino
am˛iną ugnį ant garbės dievo Perūno, kuri vieta
senovės raštuose yra rusne, arba rusene, vadinama, nuo to, jog tenai
am˛ina ugnis rusėjo. Drūktis jo toksai buvęs, jog 15 vyrų
patogiai galėjusi pietuoti pačiame stuobry, pats jo drūiktis
turėjęs nuo apačios 19 lietuviškų mastų. Poška buvo
sau iš to stuobrio trobelę padirbęs. Antras buvo paisly, ant kurio
šakų teutonų meld˛ionys, atėję metuose 1230 lietuvių
krikštyti, buvo sau pilį pastrūniję; išvirtus jam, paskui
minavoti meld˛ionys tenai pilį įkūrė ir nuo kelmo to
ą˛uolo, regis, Kelme praminė, kurio drūktis 27 mastus
turėjęs. Trečiasis buvęs pamary.
Ne vien tūli med˛iai, bet ir cielos girios buvusios
šventomis vadinamos, kuriose nevalna buvo vyties išpiauti, virbelio nulau˛ti,
˛vėries ar paukščio med˛ioti; ˛mogus galą daromas
tegalėjęs tenai mukti; kaipogi ˛yniai, arba kunigai, patys
tegalėję kirsti malką šventais kirviais; bet tame daikte
raštininkai did˛iai klysta, nesgi neminėja ant to, jog tos girios ir
med˛iai visados buvo ir iki šiai dienai yra gerbiamos ne dėl jų
šventybės, bet dėl jų naudos, kaip tuojau regėsim. Ir taip,
kaip neturėjo vadinti liepą savo dievo med˛iu, jei šiandien,
krikščionimis būdami jau nuo 400 metų, dar nenukratė nuo
savo kojų vy˛enų. Regėjom jau viršiau, jog liepa buvo jiems
pirmuoju apdaru ir butos padarga, kurią iki šiai dienai
tebdėvėja; ir taip liepkauliai iki šiolei yra visų geriausiu
ūkininkų ˛iburiu, nesgi aiškią šviesą duoda ir
nesproginėja, o liepų ˛iedai yra visų geriausiomis
bičių ganyklomis, iš kurių visų gerąjį medų
ir vašką neša, kas kiekvienam per prityrimą yra ˛inoma: kaipogi,
išskynus liepynus, ir bitės pragaišo. Klevus ir ber˛us gerbė dėl
to, jog vasaros laiku ne vien sulą, kaipo visų skanųjį
gėrimą, sau turėjo, bet pačią med˛iagą ir
namų padarynę iš jų sau tiekė, iš tošių ir mauknų
jau stotkus dirbo, jau degutą degė. Ą˛uolus, šermukšnius, ievas,
putelius dėl to taupė, jog jų vaisiais ne vien paukščiai
reikalingieji mito, bet dar gilėmis ą˛uolo prielaidus ir paršus
bariojo geriau, nekaip grūdais. Šiandien dar, jų gedaudami, sako:
"Ai dievali, kame, gilele, besi paršo lašinius skaninti", nesgi,
pagal jų nuomonę, mėsa ir lašiniai skanesni esantys gilėmis
penėtų prielaidų, nekaip grūdais. Taip pat ir kitus med˛ius
gerbė dėl jų naudingų privalumų; ir taip ˛inoma yra,
ievų ˛ievės sukaištos visų vaisčiausia plėstra yra,
kurioms ˛ydint did˛iai nekenčia jų kvapo pačios gyvatės,
nuo kurių, tokiose traškančiose giriose gyvendami, ne vien
krūme, bet ir kieme negalėjo nusikratyti; putelių uogomis
šiandien dar gydo ugny nudegusius; ir taip, kaip sakiau, ne dėl šventumo,
bet dėl jų naudos gerbė tuos med˛ius, nes krikščionys visa
niekino, kas vien buvo nuo pagonų saugojamas ir gerbiamas, todėl
tyčiodamies parašė, jog lietuviai ir ˛emaičiai med˛ius u˛ dievus
garbinantys. Kad tuo tarpu anie taip vadino, kaip šiandien kad vadina, lietos
med˛iais, ne šventais. Be to, dar ˛inoma yra, jog dideli ir seni med˛iai
senovėj buvo ˛enklais rube˛ių grumtuose, kuriuos saugojo kaipo
šventus, nesgi u˛ pakušinimą rube˛ių ˛enklų buvo visų
smarkiausia koronė, beje, smerčio, kaipogi raštuose 15 ir 16 am˛iaus
ma˛ne vieni med˛iai yra randami ˛enklais rube˛ių.
Toliau rašo, jog ne vien tūlus med˛ius, bet ir cielus
lieknus ir girias u˛ šventas turėję, neminėdami taip pat ant to,
jog tą darė iš did˛io gaspadoravimo, ne iš šventybės; nesgi kas
neregi, jog tokios girios jų klėtimis buvo, kaipogi tenai veisės
brangūs ˛vėrys, beje: sabalai, vebrai, kiaunės, audinės,
ūdros, juodosios lapės, kurių kailius, kaip tuojau.
regėsim, išlepusiems prašaleičiams brangiai brangesniai u˛ jūros
pardavojo; arkliai patys giriose ˛iemą ir vasarą mito, bitės,
visų naudingieji jų gyvuliai, taip pat giriose po dreves ˛iemavojo ir
mito. Ant galo girios buvo jų pilimis ir mūrais, kurie gyniojo juos
nuo visų smarkiausių neprietelių, nesgi kas drįs į
traškančią girią lįsti, ˛inodamas tenai drąsų
neprietelių sutiksiąs. Todėl jei senovėj randam nuo
lietuvių gerbiamas girias ir lieknus, tad ne dėl jų
šventybės, bet dėl jų naudos. Šiandien kiekvienas vienkiemis dar
atmenamai turėjo sau pas kiemą liekną, kurį taupė ne
dėl jo šventybės, bet dėl jo naudos, idant kiekviename
atsiėjime rastų sau tenai reikalingą padargai ar padarynei
med˛iagą. Todėl veikiau reikia stebėtis į tokią
jų išmintį, nekaip juoktis ir prietarais vadinti. Šiandien taip pat vyresnybė
ne vien girias, bet ir tūlus med˛ius gerbia ir saugoja, neleisdama jų
kirsti, ar ne mulkis tas būtų, kas tartų, jog dėl jų
šventybės tą daro. Vienok nereikia tų med˛ių jaukti su
tais, kuriuose buvo apsireiškusi kokia nebūta notis, kurios ne vien senovėj
negalėjo suprasti, bet ir lig šiai dienai tebėra dar nesuprantama nuo
visų did˛iausių išminčių. Ir taip, išsprogus šakelei ˛iemos
vidu sename medy, kad ji ˛iemą ir vasarą ˛aliavo, nenumanydami, nuo
ko tas rados, ir tardami - ypatingai sau nuo dievų esanti leista, naudojo
ją kaipo vaistą, minėdami sau tą, jog tas medis esąs,
kaip jei kursai ˛aliuojąs Rusnės pa˛inyčy.
Ne˛inovas dar tartų, jog kalnėnai ir
˛emaičiai kieles, gandrus, blezdingas, varnus, arba kniauklius, šarkas,
triškius, ˛yles ir e˛ius u˛ šventus turi dėl to, jog ne vien jų
niekas nevalgo, negut vaistėdamos nuo ligos kokios ar badu mirdamas, bet
dar pačiuose savo namuose ar šalip namų leid˛ia jiems gyventi ne
dėl kito ko, kaip tiktai, jog tie paukščiai reiškia ˛mogui
malonią notį ir palinksmina jį pasiilgusį. Nesgi kurs
gaspadorius varytų laukan iš savo namų tokį keleivį, kurs
jam malonią naujieną į jo namus parneštų ar,
beilsėdamas prie jo, padėtų jam jo namus apgerbti nuo
biaurybių. Ko˛nas atsakys, jog to nė vienas išmintingas ūkininkas
nedarytų. Tai ir toje dingsty tas pats nusitinka. Nesgi ˛inoma yra, jog
kielė parlėkusi ledą spiria laukan, gandras parveda
pavasarį, blezdinga - šilimą ir nieko pikto ˛mogui nedaro, bet, su
juo draugėj gyvendami, d˛iaugias lygiai vasaros linksmybėmis. Taip
pat varnai, šarkos ne vien pavokia maitas, bet reiškia ˛mogui vilką
artinantis. Triškis jaučia jam erelį, ˛ylė prajaučia
speigą ir pūgą, e˛ys padeda jam pievas ir girias vokti nuo
gyvačių ir kitų biaurybių. Regimai yra, jei šiandien
tą daro kalnėnai ir ˛emaičiai, tad tą patį darė
ir kitą kartą ne dėl kito kokio lyčiaus, kaip tiktai
dėl to paties, dėl kurio šiandien tebdaro, gerbdami juos vienus kaipo
prajovus linksmybės, kitus kaipo savo apgynėjus.