Part

   1 Text|                    Na, ką? - paklausė abidvi, - pasisekė?~    - Pasisekė
   2 Text|           laukiamos motulės. Nusiminė abudu, vien žiūrėjo į senikės
   3 Text|              atrasti negalį.~    - Ne adata, atras, - raminos save Petriukas.~   
   4 Text|            kaip smakai pakulas. O tie aitvarai ar neėda sveikatos? Atbuli,
   5 Text|            klausosi.~    - Petriuk! - aiškiai girdi vaikas.~    - Katriuke!...
   6 Text|       Išvaikščiojo visi. Strypeikienė akimis palydėjo vyrus, šypsodama:~    -
   7 Text|            keletas ašarų iš apgesusių akių parietėjo žemyn.~    - Nebark,
   8 Text|                   Toks tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, - murmėjo
   9 Text|                niekam nepasiguos; nei alga rūpi mokėti, nei valgio
  10 Text|            verkė senė. - Suėdei mane, amžinai suėdei, žmogžude! Vargdienių
  11 Text|       prietaringa Strypeikienė.~    - Aną sykį einu apibrėškus namo
  12 Text|              ir visas nutikimas, kaip anąsyk, ar atsimeni? Mes pilnas
  13 Text|              Sako, buvusi juoda, kaip anglis.~    Prakilnusis Stapis
  14 Text|       apžiūrėjo viską, kas kame buvo: apčiupinėjo karvelę, avį su dviem jėriukais,
  15 Text|                 Na, na, mat, jau akys apdumtos. Matysi, kada nubrauks nuo
  16 Text|             žemę įkasti. Nebepaprasta apėmė juos baimė: jautė, kad prie
  17 Text|              besveiki! by tik aš savo apgalvojau, - tarė, ir gerai pasikaišiusi,
  18 Text|       raukydamos, ir keletas ašarų iš apgesusių akių parietėjo žemyn.~    -
  19 Text|      atsidusęs, užpūtė žiburį. Paskui apgraibstais nuėjo gulti ant krosnies. ~_________ ~   
  20 Text|     Strypeikienė.~    - Aną sykį einu apibrėškus namo tuo taku, pro laumių
  21 Text|          Kamaroj, kampe, kankorėžiais apkasiau... Kam gi būtų protas galvoje? -
  22 Text|                   Išsitraukė šaukštą, aplaižė ir padėjo ant stalo; puodelį
  23 Text|             žiburio užsižiebti baisu: aplink trobelę kažin kas šlaistosi,
  24 Text|          nebesuprato; bailiai žiūrėjo aplinkui, tai akis dengė, dejuodama:~    -
  25 Text|          motina...~    - Na?~    - Aš apmiriau; išsitraukiau rožančių ir
  26 Text|            reikia tau nusimanyti juos aprūpinti; bet jūs visi manęs laukiate.
  27 Text|              vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius; įgrisdavo jiems,
  28 Text|         balsas.~    Petriukas pašoko, apsidairė, keletą žingsnių paėjo.
  29 Text|        papiovos netrūksta, mėsgaliais apsikrovę, - pridėjo, seiles rydamas,
  30 Text|              dvare. Vakar, subrėškus, apsisukau apie Bernoto skiedryną:
  31 Text|               neišleisdavo iš rankos, apsisukdama talžė ja, kur papuolė, o
  32 Text|           žingsniu bestovinti maurais apsivėlusi...~    _ Kas? - bailiai
  33 Text|               neatsakė.~    Petriukas apsiverkė graudžiai.~    - Kur ji
  34 Text|      pusiaužalėmis bulvėmis.~    Taip apsižvalgęs, pasiėmė duonos plutą, buvo
  35 Text|          šeimininkė tuoj šaukė:~    - Apsnūdai jau, tinginių pasamone!
  36 Text|          mergelės visą skarmalų kūgi, apspaudė ir tarė:~    - Na, dabar
  37 Text|            baltus marškinius, ir taip aptaisytiems padėjo ant mūro baltos duonos
  38 Text|            vakarais skuto bulves arba apvarčius vijo ir botagus.~    Ligu
  39 Text|            ėmė ji viską "glausti", ir apybrėkšmiais vaikai buvo jau po geraširdės
  40 Text|           prie stiklų prirėmę, pučia, apšaluones tirpina, kaskart labiau
  41 Text|              vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką,
  42 Text|              balzgana mėnulio šviesa, apšviesdama įdubusią viduryje aslos
  43 Text|               Petriukas, Stapio galvą apžergęs, tebemurdė jį purvyne, kaip
  44 Text|        susiriša ryšeli ir sudiev!~    Apžiūrėję turtelį, vienas ir kitas
  45 Text|                      Žmonės tuo tarpu apžiūrėjo viską, kas kame buvo: apčiupinėjo
  46 Text|           visus baldus ir indelius; o apžiūrėjus, nors ten nekoki buvo turtai,
  47 Text|             lango girgždėjimas.~    - Argi ji būtų kur išėjusi?...
  48 Text|             baimė: jautė, kad prie jų artinasi kažin kas baisu, nebeišvengiama;
  49 Text|               išaušus, plauti skaras, aslą šluoti, skalbinius skalbti
  50 Text|           Petriukas, ritindamas rąstą aslon.~    Išsitraukęs iš palovio
  51 Text|          aitvarai ar neėda sveikatos? Atbuli, kaip ir motina buvo; nepastumami,
  52 Text|           šoka! Motina ar ne per savo atbulumą po ledu pasmuko? Sakiau
  53 Text|          Dievą! O vis tai Juozapienės atbulumas!~    - Žinoma, ant ko krausi,
  54 Text|            staiga jo atidžią atkreipė atdaro lango girgždėjimas.~    -
  55 Text|             Porai valandų praslinkus, atėjo į trobelę keletas sodiečių;
  56 Text|              mergaitė.~    Pavakariui atėjus, Katriukė ėmė kaipti; bet
  57 Text|             ir parvirto nebegyva.~    Atgaivino ją žmonės, bet ji nieko
  58 Text|              nieko.~    Tik staiga jo atidžią atkreipė atdaro lango girgždėjimas.~    -
  59 Text|                 Tik staiga jo atidžią atkreipė atdaro lango girgždėjimas.~    -
  60 Text|         Išsitraukęs iš palovio kaplį, atkylėjęs, leido iš viso vieko į rąstą.
  61 Text|             karštais vėdarais nešina. Atmeni?~    Mergelė nuo ašarų drebančiu
  62 Text|          išpilanti, o jiems nebalinto atpilanti į kokią šukę . . . Bedūšė
  63 Text|              ir jos žmonės iešką, bet atrasti negalį.~    - Ne adata,
  64 Text|       atsikėlęs, šlaistėsi per dieną. Atrodė, kaip gerai nupenėtas paršiukas:
  65 Text|              pataisyta žmoniškai! Oi, atsakysite jus prieš Dievą! O vis tai
  66 Text|         mediniu dangteliu uždengė ir, atsidusęs, užpūtė žiburį. Paskui apgraibstais
  67 Text|       broliuką į pašonę ir, maldingai atsidusus, ėmė kalbėti:~    - Amžiną
  68 Text|             tartum, troboj sužaibavo. Atsikėlė nuo žemės ir nesitikėjusiam
  69 Text|            paprastai iki dvyliktos, o atsikėlęs, šlaistėsi per dieną. Atrodė,
  70 Text|             tamsta, tetutės už mus, - atsiliepė iš kampo vaikai, - ji gera,
  71 Text|            nutikimas, kaip anąsyk, ar atsimeni? Mes pilnas kertes priverkėme,
  72 Text|                 mąsto sau vaikai.~    Atsiminė Katriukė motulės pamokymą,
  73 Text|               tuoj nuščiuvo, kažin ką atsiminus.~    - Toks tokį pažino
  74 Text|            drebančiu balsu susijuokė, atsiminusi tą linksmą valandą.~    -
  75 Text|             Tai bėdina motulė!...~    Atsistojo ant kranto, bet... motulės
  76 Text|                  Metų nesukako nuo tų atsitikimų, kaip staiga audra pakilo,
  77 Text|  nebeišvengiama; jautė, kad su motule atsitiko kažin kas baisu. Porai valandų
  78 Text|            beveik trūkio negavau, kol atvilkau...~    - Kame jį turi?~    -
  79 Text|             krosnies. ~_________ ~    Aukštai jau buvo saulutė pakilusi,
  80 Text|             stiklus slenka iš dangaus aukštybių balzgana mėnulio šviesa,
  81 Text|       slenksčio ir mąsto. Pakėlė akis aukštyn. Šviesios žvaigždutės mirgčiojo.~    -
  82 Text|                Ar nežinai, kad sienos ausis turi? Rasit, Rimkienė jau
  83 Text|                   Petriukas rijo, net ausys mazgės. Katriukė dvejetą
  84 Text|            bent turės kame sijonus ir autus išsidžiovinti, ir mudu prieš
  85 Text|           Gaidžiams nugiedojus, prieš aušrą, nutilo ir užmigo.~    Petriukas,
  86 Text|           vaikus trumpai.~    - Vakar auštant išvadino pas Strypeikus
  87 Text|            buvo: apčiupinėjo karvelę, avį su dviem jėriukais, taip
  88 Text|          viską: turėjo keletą karvių, avių, mat, gyvenimuką valdė.
  89 Text|       nepakelti: aš kalta, kad vaikai badu stimpa. Aš kalta... O kad
  90 Text|               Nebepaprasta apėmė juos baimė: jautė, kad prie jų artinasi
  91 Text|                  Senelė Juozapienė tų baisenybių nesulaukė: dvejetą savaičių
  92 Text|          trobelę kažin kas šlaistosi, baldosi: tai stogą laužo, tai duris
  93 Text|       jėriukais, taip pat viduj visus baldus ir indelius; o apžiūrėjus,
  94 Text|             vaikai pieno lašo nematą: balintą viralą verčiau paršeliams
  95 Text|                 Petriukas ėmė bėgti į balsą. Pabėgėjęs, ir vėl klausosi.~    -
  96 Text|            Bet jos nepralinksmino tie balsai; jos žydrios akys ašaromis
  97 Text|                    Katriuke! - sušuko balsiau; vėl niekas neatsakė.~   
  98 Text|       vandenyj; mergelė nuo kiekvieno balso sudreba, stovi, laukia...~    -
  99 Text|            nuglostė... Tokia linksma, balta, graži... Angeliukas taip
 100 Text|                   Stapiui visada buvo baltesnis viralas ir šiaip kąsnis
 101 Text|                     Valandėlę lingavo baltosios lelijos; vėl keletas ribulių
 102 Text|               Tai pasakiusi, pranyko: baltu rūku pavirto ir išsidraikė
 103 Text|                    Tačiau vaikai gavo baltus marškinius, ir taip aptaisytiems
 104 Text|           slenka iš dangaus aukštybių balzgana mėnulio šviesa, apšviesdama
 105 Text|                 Petriukas, vakarą nuo bandos parėjęs, nemažai susirūpino,
 106 Text|          motulės nėra! Tyliai, rimtai banguoja upė. Ant vandens linguoja
 107 Text|            klebena, tai vėl į langelį barškina staugdamas. Kamine kažin
 108 Text|               keletą svogūnų, užpilsi batvinių rasalu, pridėsi gerai druskos,
 109 Text|          gaida nesuskambėjo; pasidarė baugi, kaip laukinis žvėriukas:
 110 Text|         Petriukas, pabudęs, klausėsi. Baugu jam kažin ko pasidarė: ėmė
 111 Text|      sekmadienio rytas. Šeimininkai į bažnyčią. išvažiavo; Juozapienė kiaules
 112 Text|           sijonus. - Dabar matysi, ar bebus šalta!~    Sudėjo ant mergelės
 113 Text|          atpilanti į kokią šukę . . . Bedūšė boba! Juozapienė pasakys,
 114 Text|             praaušus, tik mamytė kyšt beįeinanti su ryšeliu, karštais vėdarais
 115 Text|             Užsižiebk tik žiburį, bus beįsigriaunąs į vidų, - mąsto sau vaikai.~   
 116 Text|               sykį, Petriukui vandeni benešant, Stapis grėbliakotį po kojų
 117 Text|              atsiduso:~    - Vargu... bepareis, - tarė tylomis, - vargu...~   
 118 Text|             žiūri pro kurį langelį... Bepigu ten joms danguje!... O,
 119 Text|             subrėškus, apsisukau apie Bernoto skiedryną: visi, mat, buvo
 120 Text|       palydėti; pasiliko, rūpestingai berymojanti.~    Kaimynė, išėjusi, pasisuko
 121 Text|             turi? Rasit, Rimkienė jau besiklauso, - perspėjo Katriukė.~    -
 122 Text|           galvą, Štai per du žingsniu bestovinti maurais apsivėlusi...~    _
 123 Text|                     Na, dabar miegoki besveika!~    Pats tuo tarpu prisistatė
 124 Text|             šypsodama:~    - Tarkitės besveiki! by tik aš savo apgalvojau, -
 125 Text|             kaip tik įmanė. Tai jiems bevalgant pripildavo pelenų į putrą,
 126 Text|                   Taip jai vieną sykį bešaukiant, nejučiomis įėjo kaimynė.
 127 Text|              Strypeikienė. - Susirado bičiuliai!~    Tačiau vaikai gavo
 128 Text|              ji sakė: lai skriaudėjai biją. O tamstos tai nei šildo,
 129 Text|         ramybės neteksiu.~    - Ko gi bijai, kūma? - tarė šypsodama
 130 Text|                 Petriuk! kame esi? Aš bijau! - verksmingai sušuko Katriukė.~    -
 131 Text|             čia taip širdijies, kūma? Bijok Pono Dievo!~    - Pati didžiau
 132 Text|             brūzgėjo, nors ant plaušų biro graudžios našlaičio ašaros.~   
 133 Text|              tik nebuvo ramu: mergelė blaškėsi, iš miego šokosi, tai rankas
 134 Text|             Ugnelė, nebekurstoma, ėmė blėsti; blėso, blėso, ir visai
 135 Text|              ir šuniu loja, ir katinu bliauna. Mat, į gyvenimą ir jis
 136 Text|                Tylėk, gėdą turėki! ir bliausi čia, lyg mažas vaikas, -
 137 Text|                Taigi ir dabar nėra ko bliauti, - kalbinėjo Petriukas. -
 138 Text|                     Nenoriu; širdelei bloga, - atsakė mergaitė.~   
 139 Text|            velnių ir šmėklų. Uždaviau bobai pipirų.~    - Ilgai raugės, -
 140 Text|           susieisim, o dar ir su savo bobomis reikia pasitarti.~    Išvaikščiojo
 141 Text|         bulves arba apvarčius vijo ir botagus.~    Ligu nuvargusiose rankose
 142 Text|                                       Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi.
 143 Text|           Juozapienė, tokį nepaprastą brolienės paliepimą gavus, net išsižiojo
 144 Text|               reikalingos. Kumštelėjo broliuką į pašonę ir, maldingai atsidusus,
 145 Text|            nieko nesakė; klebetas vėl brūzgėjo, nors ant plaušų biro graudžios
 146 Text|              nakties laiku prie vaiko budėti. Pas lopšį pasimesdavo dryžą
 147 Text|            jam kažin ko pasidarė: ėmė budinti seselę. Prisilietė jos veido
 148 Text|             ir valgė su pusiaužalėmis bulvėmis.~    Taip apsižvalgęs, pasiėmė
 149 Text|         motulei niekas neduos: visaip būna, - tegu lieka rytojui! -
 150 Text|         girdėjo Katriukė; kaip gi jai būti linksmai...~    Tenai vargšė
 151 Text|           baisiai išsišiepusią. Sako, buvusi juoda, kaip anglis.~   
 152 Text|                    Tarkitės besveiki! by tik aš savo apgalvojau, -
 153 Text|        išplūdo ant vandens laumė; tik capt už kultuvės, ir paniro.
 154 Text|             Išmanysite, velniūkščiai, cibulės skonį, - murmėjo, - dovis
 155 Text|           šakose liūdnai lakštingalos čirvėja.~    Pasilipo Petriukas
 156 Text|       čiulbavimas: švilpavo varnėnai, čirškėjo žvirbliai.. Lauke taip gražu,
 157 Text|            valandą: niekame niekas nė čiukš. Palengva užlipo ant lango
 158 Text|              ore girdėjosi paukštelių čiulbavimas: švilpavo varnėnai, čirškėjo
 159 Text|      nesitikėjusiam Stapiui įsivėlė į čiuprą. Paduskino ir pargriovė
 160 Text|     popieriuką, kuriame visada motulė cukrelį laikė; daugiau nieko nerado.
 161 Text|              nenuraminsi: ligu vaikas cypt, ji kiukt ir gyva. Motinos
 162 Text|               tylomis, bet niekas net daiktų nešti iš vidaus neįsišoko.~   
 163 Text|             vaiko juoku, nei linksmos dainelės gaida nesuskambėjo; pasidarė
 164 Text|               vaiką nešioti, žadinti, dainuoti, o rytui išaušus, plauti
 165 Text|              Strypeikų trobą. Keistas dalykas: niekas neišdrįso gesyti
 166 Text|               langų stiklus slenka iš dangaus aukštybių balzgana mėnulio
 167 Text|            ant stalo; puodelį mediniu dangteliu uždengė ir, atsidusęs, užpūtė
 168 Text|       nesiginčijo; jos akys ir protas darbavosi tylomis: galvojo sau viena,
 169 Text|            ryja, kaip smakas pakulas. Darbelį kokį ligu paima, tuoj užmiega.
 170 Text|           Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų,
 171 Text|            juos piaustyti; supiaustęs dažė į druskinę ir valgė su pusiaužalėmis
 172 Text|        neišleisdama iš rankų, snaudė. Dažnai tekdavo vaiką nešioti, žadinti,
 173 Text|             kažin, kas ten užkrosnyje dedasi, - tarė Strypeikienė, imdama
 174 Text|         Nabagės!~    Ar tikrai nurimo dejavimai, kas pasakys, bet mažučiams
 175 Text|                   Motulė nepareina! - dejavo mergelė. - Nutiko kas nors!
 176 Text|               kalbos ir viską į galvą dėjosi. Sužinojo iš jų kalbų, kad
 177 Text|             aplinkui, tai akis dengė, dejuodama:~    - Šit... stovi su vaikais...
 178 Text|        viesulai, po tyrus kaukdami ir dejuodami, smarkiai verpetus suka.~   
 179 Text|       Petriukas gavo uodegon, bet vis delto Stapiui, ką įdėjo, tai ir
 180 Text|            žiūrėjo aplinkui, tai akis dengė, dejuodama:~    - Šit...
 181 Text|             didžiau pasiustumei manim dėta; mažiausią darbą vienai
 182 Text|              įpuolė. Žinoma, pasikėlė didelis triukšmas, ir Petriukas
 183 Text|          Bijok Pono Dievo!~    - Pati didžiau pasiustumei manim dėta;
 184 Text|             prasidėjo mažučiams vargo dienelės; prasidėjo gyvenimas, kaip
 185 Text|              Oi, atsakysite jus prieš Dievą! O vis tai Juozapienės atbulumas!~    -
 186 Text|               graudžiai.~    - Kur ji dingo? - mąsto. - Rasit, motulė
 187 Text|         kalbinėjo Petriukas. - Kur gi dings neparėjusi? Praauš ir pareis,
 188 Text|               žemė jos.~    - Bet vis dirba! Kame teisybė?~    - Kas
 189 Text|          kalbėti:~    - Amžiną atilsi dovanok joms, Viešpatie! toms visoms
 190 Text|                murmėjo, - dovis prieš dovį; kaip jūs man, taip ir aš
 191 Text|           cibulės skonį, - murmėjo, - dovis prieš dovį; kaip jūs man,
 192 Text|               nei valgio rūpinti, nei drapanų. O vaikai prakutę! patys
 193 Text|                bet mažučiams kažin ko drąsiau pasidarė ir, patylėjus valandėlę,
 194 Text|          Kokia Juozapienė? - paklausė draugės.~    - Ogi paties Strypeikos
 195 Text|         Atmeni?~    Mergelė nuo ašarų drebančiu balsu susijuokė, atsiminusi
 196 Text|             lipdama į lovą.~    - Tai drėbkis, - tarė Petriukas, griebdamas
 197 Text|              vėjas trobelę išgairino, drebulys ima.~    - Gerai sakai! -
 198 Text|          piaustyti; supiaustęs dažė į druskinę ir valgė su pusiaužalėmis
 199 Text|        batvinių rasalu, pridėsi gerai druskos, bus karališkas mirkalas! -
 200 Text|             nepriprašomi: tik ėsti ir drypsoti. Pasakysi žodį, į akis šoka!
 201 Text|         budėti. Pas lopšį pasimesdavo dryžą pakulinę gūnią ant aslos
 202 Text|           Pamesk šiaudų glėbį"? Ir tą dryžąją gūnią, nuobraukinę, liepei
 203 Text|     užbalintos putros naujame žaliame dubenėlyje.~    Petriukas rijo, net
 204 Text|               tinginių pasamone! Prie dubens jis tik vikras: ryja, kaip
 205 Text|           savo motulę!~    - Eik šen, dukrele, eik šen, mažute! - sušnabždėjo
 206 Text|                Gražiai nupūtė nuo jos dulkes ir vėl ėmė ieškoti. Atrado
 207 Text|      palinkusį ant vandens gluosnį ir dūmoja... Pro šakų tarpą žiūri
 208 Text|         išgirsi tikš takš, tikš takš, duoda kultuvėmis... Man pačiai,
 209 Text|               pro šalį eidami, grūšią duodavo, tai vėl Petriukui, su virbų
 210 Text|              tuoj užmiega. Oi, verkia duonelė dykai ėdama!~    Petriukas
 211 Text|        Cukrelio turiva; rasit, motulė duonelės parneš, tai bus pokylis! ...
 212 Text|           šlajų pašliaužė po trobelės durimis; vienas valdė pusbernis,
 213 Text|               jį purvyne, kaip staiga durys atsidarė, ir Strypeikienė
 214 Text|           bulves, ir ėmė jas graužti, dūsaudamas.~    - Oi, kaip šalta, -
 215 Text|       Nesirūpink! malkų pas mus, kaip dvare. Vakar, subrėškus, apsisukau
 216 Text|             Čia, matyt, jos laukė dar dvi sodietės.~    - Na, ką? -
 217 Text|           apčiupinėjo karvelę, avį su dviem jėriukais, taip pat viduj
 218 Text|      pakišamas; miegojo paprastai iki dvyliktos, o atsikėlęs, šlaistėsi
 219 Text|               nepasakei, broliene: - "dygulį į kepenas! Pamesk šiaudų
 220 Text|           užmiega. Oi, verkia duonelė dykai ėdama!~    Petriukas nieko
 221 Text|           stumtuvai prie ūkio!~    Ne dyvai tat, kad vyrų tarpe pakilo
 222 Text|               nuo krosnies; bet vaikų džiaugsmas neilgai tetvėrė, nes juodu
 223 Text|          kalbėjo Petriukas, pats save džiugindamas.~    Senutė liūdnai atsiduso:~    -
 224 Text|              Oi, verkia duonelė dykai ėdama!~    Petriukas nieko nesakė;
 225 Text|           imdama nuo stalo lempelę ir eidama i užkrosnį. - Ar nesakiau:
 226 Text|         pelenų į putrą, tai, pro šalį eidami, grūšią duodavo, tai vėl
 227 Text|               pasirodė karštas.~    - Eikim pas motulę, Petriuk!...
 228 Text|           mažutį langelį tokia šviesa eina, - mąsto Petriukas. - Rasit,
 229 Text|            Petriukui, su virbų glėbiu einant, staiga katras koją pakišdavo,
 230 Text|               Eik po velniais!" O kur eisi? Kas laukia kame?...~    -
 231 Text|             pasidarė ir su tėvu sykiu ėjo per svietą šunis lodindamas.~   
 232 Text|              išsitraukiau rožančių ir ėmiau moti. O ji sako: "Nebijok,
 233 Text|               tenai lenda: ten maldos esančios gražesnės...~    - Na, na,
 234 Text|             išmirks, bus ubaginė: tik ėsk ir norėk.~    Supiaustė,
 235 Text|        nepastumami, nepriprašomi: tik ėsti ir drypsoti. Pasakysi žodį,
 236 Text|          juoku, nei linksmos dainelės gaida nesuskambėjo; pasidarė baugi,
 237 Text|             bet ji nepaliovė klajoti. Gaidžiams nugiedojus, prieš aušrą,
 238 Text|              buvo pusiaunaktis, kada, gaidžiui pragydus, vaikai pabudo.~   
 239 Text|           pasiliaus nabagus žudžiusi. Gailesys ima žiūrint: nudriskę, nuplyšę,
 240 Text|        įsigavau bėdą per savo širdies gailingumą, už mano gerą širdį dar
 241 Text|            neužkištą speltę įsisukęs, gainioja pelenus iš ugniavietės;
 242 Text|                dvejetą savaičių prieš gaisrą užėjo jai kažin kas, ir
 243 Text|              visi:~    - Ot nevekšla, gaišena, kojų, žiūrėk, tingi kelti!~   
 244 Text|     numirėliui galvą nukirsti ir kojų gale padėti, kad nepasiektų pasiimti
 245 Text|          Petriukas bent nakties laiku galėjo pasilsėti. Kitaip buvo su
 246 Text|              vandens, ištrink vaikams galvas, nuprausk!~    Juozapienė,
 247 Text|          risdamos iš lovos. Petriukas galvatrūkčiais nukrito nuo krosnies; bet
 248 Text|          sergi, tau šilta. Oje, kokia galvelė karšta!~    - Šalta man,
 249 Text|           apsvaigino juos; supurusios galvelės lenkėsi, lenkėsi, pagaliau
 250 Text|                  Petriukas, išeidamas galvijų ginti, paliko ją stipriai
 251 Text|        apkasiau... Kam gi būtų protas galvoje? - gyrėsi gūvus Petris.~    -
 252 Text|              kryžiai, nei mišios, nei galvos kirtimas! - tarė kūma rimtai. -
 253 Text|               jai parvilkau tvorgalių gana, - tarė Petriukas, ritindamas
 254 Text|            nebevarė. Katriukė kiaules ganė.~    - Kažin, kaip tie vaikai
 255 Text|      Katriukei susirgus, nebeliko kam ganyti. Pačių vaikai iki pusdienio
 256 Text|              dieną praalkęs, priminus gardumynus, pajuto, kad jam viduriai
 257 Text|        nepaprastą brolienės paliepimą gavus, net išsižiojo į ją žiūrėdama.~    -
 258 Text|         sušuko Katriukė.~    - Tylėk, gėdą turėki! ir bliausi čia,
 259 Text|          stovi... ir žiūri į mane ... Gelbėkit!~    Tai vėl rodėsi jai,
 260 Text|               tarpą žiūri Petriukas į gelmę; mato žvaigždes, mėnulį.~    -
 261 Text|           savo liesas rankas ir puolė gelmėn...~    Susiūbavo laibos
 262 Text|           mane? - sudejavo senelė, ir geltonas jos rukšlotas veidas sudrebėjo,
 263 Text|            sau Petriukas, imdamas nuo gembės motinos sijonus. - Dabar
 264 Text|      apybrėkšmiais vaikai buvo jau po geraširdės globėjos pastoge. ~_________ ~   
 265 Text|             gi aš padarysiu? Ir aš ne geriau guliu, nors šešius pagalvius
 266 Text|             jam: kažin kaip ir is kur geroką duonos plutą atrado. Gražiai
 267 Text|             Toks tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, - murmėjo rūsčiai
 268 Text|             mėlynos jos akys, tartum, geste užgeso; liūdnai žiurėjo
 269 Text|             dalykas: niekas neišdrįso gesyti tos ugnies; žmonės šnibždėjosi
 270 Text|         priglausti", vienas kitas net giminybę išrado.~    Na, ir pakilo
 271 Text|          Petriukas, išeidamas galvijų ginti, paliko ją stipriai įmigusią.~   
 272 Text|             Vakarykštę kaimynės kalbą girdėjo Katriukė; kaip gi jai būti
 273 Text|           linksmai zirzėjo musės; ore girdėjosi paukštelių čiulbavimas:
 274 Text|                    Petriuk! - aiškiai girdi vaikas.~    - Katriuke!...
 275 Text|            įsibridau ir pliaušku. Tik girdžiu: šlinkš, šlinkš, kažin kas
 276 Text|         atidžią atkreipė atdaro lango girgždėjimas.~    - Argi ji būtų kur
 277 Text|         vaikus pabudino varstomų durų girgžtelėjimas.~    - Motulė parėjo! -
 278 Text|            turį, kvatojo vaikai, tėvų giriami, ir naujus juokus galvojo.~    -
 279 Text|       pusbernio pagalba ėmė ji viską "glausti", ir apybrėkšmiais vaikai
 280 Text|              į kepenas! Pamesk šiaudų glėbį"? Ir tą dryžąją gūnią, nuobraukinę,
 281 Text|               vėl Petriukui, su virbų glėbiu einant, staiga katras koją
 282 Text|         vaikai buvo jau po geraširdės globėjos pastoge. ~_________ ~   
 283 Text|               į palinkusį ant vandens gluosnį ir dūmoja... Pro šakų tarpą
 284 Text|            tarė vyrai, ir ėmė kepurių graibytis. - Turguj susieisim, o dar
 285 Text|                   Petriukas apsiverkė graudžiai.~    - Kur ji dingo? - mąsto. -
 286 Text|        brūzgėjo, nors ant plaušų biro graudžios našlaičio ašaros.~    Petriukas
 287 Text|        pusiaužales bulves, ir ėmė jas graužti, dūsaudamas.~    - Oi, kaip
 288 Text|            lenda: ten maldos esančios gražesnės...~    - Na, na, mat, jau
 289 Text|           geroką duonos plutą atrado. Gražiai nupūtė nuo jos dulkes ir
 290 Text|              vandeni benešant, Stapis grėbliakotį po kojų pakišo; Petriukas
 291 Text|           Mergelės širdelė suplasnojo greičiau:~    - Tai bėdina motulė!...~   
 292 Text|            drėbkis, - tarė Petriukas, griebdamas iš katiliuko pusiaužales
 293 Text|            eikit! Jis pats, kaip boba griežia, taip šoka: ir šuniu loja,
 294 Text|           upės...~    - Apnakvino pas Grikštus ir visas nutikimas, kaip
 295 Text|           taką, ar neužjuoduos motulė grįždama.~    Veltui mažučiai, pamėlynavusias
 296 Text|             vandeniu užpylė, cukrelio grūdą įmetė ir paragavo; vėl šaukštą
 297 Text|          putrą, tai, pro šalį eidami, grūšią duodavo, tai vėl Petriukui,
 298 Text|              susirietusi į kamuolėlį, gulėjo visai neužsiklosčiusi.~   
 299 Text|                Kažin, kaip tie vaikai guli? Pati nežiūrėjau, tai kažin,
 300 Text|            padarysiu? Ir aš ne geriau guliu, nors šešius pagalvius parsinešiau.~   
 301 Text|              susirūpino, radęs tuščią gultą. Nuieškojo visus pašalius;
 302 Text|             Paskui apgraibstais nuėjo gulti ant krosnies. ~_________ ~   
 303 Text|         pabudo Katriukė, atsisėdo ant gulto.~    - Nebėra jau!... Nuėjo! -
 304 Text|               susilindę į maldynus, - guodėsi Strypeikienė.~    - Rasit,
 305 Text|             rankas tiesė, verksmingai guosdamos:~    - Kam mumis palikai,
 306 Text|              protas galvoje? - gyrėsi gūvus Petris.~    - Tylėk, vepki,
 307 Text|             gi būtų protas galvoje? - gyrėsi gūvus Petris.~    - Tylėk,
 308 Text|     sugniauždavo savo juodus, liesus, gyslotus kumsčius ir murmėjo sau:~    -
 309 Text|              vaikas cypt, ji kiukt ir gyva. Motinos meilės ir mirtis
 310 Text|             stalą iš visų kampų, kaip gyvatės, sušliaužia. Tada visi sveiki;
 311 Text|             vargo dienelės; prasidėjo gyvenimas, kaip visų tų, kurie neturi
 312 Text|        svietas: vis į gyvenimą, ne iš gyvenimo. Be to, vaikai toki prakutę,
 313 Text|             keletą karvių, avių, mat, gyvenimuką valdė. Turtelį sužinojo
 314 Text|              antras nepamanė, kad jau gyvos nebepamatys motulės; kai
 315 Text|             bet vis delto Stapiui, ką įdėjo, tai ir pasiliko.~    Stapis
 316 Text|           mėnulio šviesa, apšviesdama įdubusią viduryje aslos ugniavietę,
 317 Text|                kad kiekvienas žioplys įėjęs pamatytų, o paskui liežuvį
 318 Text|           sykį bešaukiant, nejučiomis įėjo kaimynė. Katalikiškas pasveikinimas
 319 Text|               užmirė jos lupose; vien įėjus paklausė:~    - Ko čia taip
 320 Text|              pasmukusi, ir jos žmonės iešką, bet atrasti negalį.~    -
 321 Text|             pats nežinojo: ot ko nors ieško sukrimsti. Ir pasisekė jam:
 322 Text|             dienos apsėdo našlaičius; įgrisdavo jiems, kaip tik įmanė. Tai
 323 Text|               valandą, tartum, į žemę įkasti. Nebepaprasta apėmė juos
 324 Text|          Uždaviau bobai pipirų.~    - Ilgai raugės, - juokėsi visos.~    -
 325 Text|             maldos, šnabždėdamos savo ilgais žiudrais lapais; siūbuoja,
 326 Text|            sako: tasia skersio, tasia ilgio.~    Vieną sykį, Petriukui
 327 Text|           sapną...~    - Petriuk, man ilgu be tavęs! eik šen pas mus!~    -
 328 Text|          dedasi, - tarė Strypeikienė, imdama nuo stalo lempelę ir eidama
 329 Text|          šilta, - tarė sau Petriukas, imdamas nuo gembės motinos sijonus. -
 330 Text|       vandeniu užpylė, cukrelio grūdą įmetė ir paragavo; vėl šaukštą
 331 Text|             ginti, paliko ją stipriai įmigusią.~    Buvo sekmadienio rytas.
 332 Text|            buvo saulutė pakilusi, kai įmigusius vaikus pabudino varstomų
 333 Text|        pokylis! ... Petriuk! o iš kur imsiva malkų? - rūpestingai pridėjo
 334 Text|             pat viduj visus baldus ir indelius; o apžiūrėjus, nors ten
 335 Text|             atsidarė, ir Strypeikienė įpuolė. Žinoma, pasikėlė didelis
 336 Text|           pasisekė jam: kažin kaip ir is kur geroką duonos plutą
 337 Text|           nusimazgoti. Vanduo šiltas, įsibridau ir pliaušku. Tik girdžiu:
 338 Text|           mirtis nenutildo!~    - Tai įsigavau bėdą per savo širdies gailingumą,
 339 Text|             Vaikai, vienas į užkrosnį įsispraudęs, antras už lovos galo tupėdamas,
 340 Text|           Vėjas, per neužkištą speltę įsisukęs, gainioja pelenus iš ugniavietės;
 341 Text|             ir nesitikėjusiam Stapiui įsivėlė į čiuprą. Paduskino ir pargriovė
 342 Text|              Bet ką? Su virimu nėr ko įsišokti: pienelio nėra, pradaro
 343 Text|     Strypeikienė. Boba jauna, kvaila, įtikėjo meiliais žodeliais; susinešė
 344 Text|        Strypeikienę didelės permainos įvyko. Buvo šeštadienio vakaras.
 345 Text|            žadinti, dainuoti, o rytui išaušus, plauti skaras, aslą šluoti,
 346 Text|             ėmė nykti vaikai. Mergelė išblyško; didelės mėlynos jos akys,
 347 Text|             ir užmigo.~    Petriukas, išeidamas galvijų ginti, paliko ją
 348 Text|         paskui pro duris reiks bijoti išeiti . . . Reiks mišias užpirkti,
 349 Text|          pasišildysiva: vėjas trobelę išgairino, drebulys ima.~    - Gerai
 350 Text|                 Prakilnusis Stapis iš išgąsčio nebylys pasidarė ir su tėvu
 351 Text|         išvažiavo; Juozapienė kiaules išginė: Katriukei susirgus, nebeliko
 352 Text|                kaip tik subrėkšta, ir išgirsi tikš takš, tikš takš, duoda
 353 Text|           Stapis, tur būt, skersai ir išilgai svietą perėjęs, nerasi;
 354 Text|          įtikti jai nebegalėjo.~    - Išmanysite, velniūkščiai, cibulės skonį, -
 355 Text|    Susipiaustysiu, vandeniu užpilsiu, išmirks, bus ubaginė: tik ėsk ir
 356 Text|       neturėjau; dabar aš jumis visus išmokysiu!~    Dar Petriukas, Stapio
 357 Text|             viralą verčiau paršeliams išpilanti, o jiems nebalinto atpilanti
 358 Text|               tik staiga pliaušku, ir išplūdo ant vandens laumė; tik capt
 359 Text|           neįsišoko.~    Strypeikienė išpuolė, keletą žingsnių pabėgėjo,
 360 Text|             vienas kitas net giminybę išrado.~    Na, ir pakilo ginčai.
 361 Text|        pranyko: baltu rūku pavirto ir išsidraikė po maldynus.~    - Meldžiamoji,
 362 Text|           turės kame sijonus ir autus išsidžiovinti, ir mudu prieš ugnelę pasišildysiva:
 363 Text|               Tenai vargšė motulė, jų išsiilgusi laukia, o juodų nieko nežinojo...~    -
 364 Text|          pakišdavo, o Petriukui asloj išsitiesus, kvatojo visi:~    - Ot
 365 Text|                Na?~    - Aš apmiriau; išsitraukiau rožančių ir ėmiau moti.
 366 Text|               pratarė broliukas. - Ir išsivirsiva ko nors. Visiems praverės
 367 Text|                rado ją žmonės baisiai išsišiepusią. Sako, buvusi juoda, kaip
 368 Text|        brolienės paliepimą gavus, net išsižiojo į ją žiūrėdama.~    - Ko
 369 Text|             Motule! - sušuko mergelė, ištiesė savo liesas rankas ir puolė
 370 Text|            Juozapiene, paimk vandens, ištrink vaikams galvas, nuprausk!~   
 371 Text|          trumpai.~    - Vakar auštant išvadino pas Strypeikus skalbinių
 372 Text|         bobomis reikia pasitarti.~    Išvaikščiojo visi. Strypeikienė akimis
 373 Text|            skiedryną: visi, mat, buvo išvažiavę, - pašlemžiau balžieną,
 374 Text|               Šeimininkai į bažnyčią. išvažiavo; Juozapienė kiaules išginė:
 375 Text|            rydamas.~    - Dar žolinės išvirsiu. Cukrelio turiva; rasit,
 376 Text|              Kaimynė žvitriai žiūrėjo j ją, paskui toliau savo kalbą
 377 Text|            pusiaužales bulves, ir ėmė jas graužti, dūsaudamas.~    -
 378 Text|           prie jos Strypeikienė. Boba jauna, kvaila, įtikėjo meiliais
 379 Text|     apčiupinėjo karvelę, avį su dviem jėriukais, taip pat viduj visus baldus
 380 Text|         niekame nieko.~    Tik staiga jo atidžią atkreipė atdaro
 381 Text|            valandomis rodosi, kad kas jose verkia.~    Mergelės širdelė
 382 Text|             vieko neturėjau; dabar aš jumis visus išmokysiu!~    Dar
 383 Text|              kaip jūs man, taip ir aš jums! Ar neprivarysiu prie paklusnumo!~   
 384 Text|            išsišiepusią. Sako, buvusi juoda, kaip anglis.~    Prakilnusis
 385 Text|          nebeverkė; sugniauždavo savo juodus, liesus, gyslotus kumsčius
 386 Text|           medus varžomas! - iki ašarų juokdamos, kalbėjo Strypeikienė.~   
 387 Text|         pipirų.~    - Ilgai raugės, - juokėsi visos.~    - Rasit, pasiliaus
 388 Text|               smagiu, nevaržomu vaiko juoku, nei linksmos dainelės gaida
 389 Text|               tėvų giriami, ir naujus juokus galvojo.~    - Jau kito
 390 Text|            jus prieš Dievą! O vis tai Juozapienės atbulumas!~    - Žinoma,
 391 Text|        išėjusi, pasisuko takeliui per kadugynus. Čia, matyt, jos laukė dar
 392 Text|            moti. O ji sako: "Nebijok, kaimynėle, ir kryžiumi nežegnok, nes
 393 Text|         laumių skalbykla". Vakarykštę kaimynės kalbą girdėjo Katriukė;
 394 Text|       Pavakariui atėjus, Katriukė ėmė kaipti; bet iki šiol niekas tai
 395 Text|              maldingai atsidusus, ėmė kalbėti:~    - Amžiną atilsi dovanok
 396 Text|              dabar nėra ko bliauti, - kalbinėjo Petriukas. - Kur gi dings
 397 Text|            tupėdamas, klausėsi žmonių kalbos ir viską į galvą dėjosi.
 398 Text|          galvą dėjosi. Sužinojo iš jų kalbų, kad motulė po ledu pasmukusi,
 399 Text|               paskui liežuvį laidytų. Kamaroj, kampe, kankorėžiais apkasiau...
 400 Text|             liežuvį laidytų. Kamaroj, kampe, kankorėžiais apkasiau...
 401 Text|        tetutės už mus, - atsiliepė iš kampo vaikai, - ji gera, labai
 402 Text|               Žiūrėk, į stalą iš visų kampų, kaip gyvatės, sušliaužia.
 403 Text|                mergelė, susirietusi į kamuolėlį, gulėjo visai neužsiklosčiusi.~   
 404 Text|              laidytų. Kamaroj, kampe, kankorėžiais apkasiau... Kam gi būtų
 405 Text|                Išsitraukęs iš palovio kaplį, atkylėjęs, leido iš viso
 406 Text|          paskyrė darbą.~    Petriukas kapojo virbus, paskui sukapotus
 407 Text|            pridėsi gerai druskos, bus karališkas mirkalas! - patarė Petriukas,
 408 Text|               ledu pasmuko? Sakiau ne kartą. kad tenai neitų skalbtis.
 409 Text|              linguoja baltos lelijos. Kartais pliumptelės žuvelė vandenyj;
 410 Text|        nesiekė toliau.~    - Atras, - kartojo sau, bet nei vienas, nei
 411 Text|            kas kame buvo: apčiupinėjo karvelę, avį su dviem jėriukais,
 412 Text|         susinešė viską: turėjo keletą karvių, avių, mat, gyvenimuką valdė.
 413 Text|             šilta. Oje, kokia galvelė karšta!~    - Šalta man, Petreli,
 414 Text|           kyšt beįeinanti su ryšeliu, karštais vėdarais nešina. Atmeni?~   
 415 Text|            nustebo: taip jam pasirodė karštas.~    - Eikim pas motulę,
 416 Text|             ko nors. Visiems praverės karštimo lašas.~    -Tai virkivos!
 417 Text|              ant kelių tūri Katriukę, kaseles pina... ir angeliukas prie
 418 Text|            pučia, apšaluones tirpina, kaskart labiau temstančią tolumą
 419 Text|               malda, kaip mums skanus kąsnelis. Nabagės!~    Ar tikrai
 420 Text|            baltesnis viralas ir šiaip kąsnis pakišamas; miegojo paprastai
 421 Text|                sušuko Strypeikienė. - Kasvakar reikia tau nusimanyti juos
 422 Text|          noriu, - traukydama nosia ir kasydama supurentą galvą, verksmingai
 423 Text|              nejučiomis įėjo kaimynė. Katalikiškas pasveikinimas užmirė jos
 424 Text|               užgeso. Verdamos bulvės katilėlyje nustojo pliupėti. Vėjas,
 425 Text|       ugniavietėje, kibirkščiodama, o katiliuke ant vąšo, putodamos, murmėjo
 426 Text|              Petriukas, griebdamas iš katiliuko pusiaužales bulves, ir ėmė
 427 Text|               šoka: ir šuniu loja, ir katinu bliauna. Mat, į gyvenimą
 428 Text|              kad vaikai neišdyktų, ir katram paskyrė darbą.~    Petriukas
 429 Text|           virbų glėbiu einant, staiga katras koją pakišdavo, o Petriukui
 430 Text|            Juozapienė kiaules išginė: Katriukei susirgus, nebeliko kam ganyti.
 431 Text|               Petriuk! - lyg sudejavo Katriukės balsas.~    Petriukas pašoko,
 432 Text|          laukus ir viesulai, po tyrus kaukdami ir dejuodami, smarkiai verpetus
 433 Text|             Pats tuo tarpu prisistatė kėdę prie lentynos ir ėmė ieškoti,
 434 Text|              nieko nerado. Nušoko nuo kėdės ir, išsitraukęs dvejetą
 435 Text|          talžė ja, kur papuolė, o nuo keiksmo, kaip žmonės sako, žemė
 436 Text|             trenkė į Strypeikų trobą. Keistas dalykas: niekas neišdrįso
 437 Text|              sudie kūma!~    - Sudie, keliauki sveika, - atsakė Strypeikienė;
 438 Text|      neužkabinti! Žinok, kad ir aš ne kelmas! Bėda man buvo, kol vieko
 439 Text|          gaišena, kojų, žiūrėk, tingi kelti!~    Kvatojo tėvai, toki
 440 Text|      nepasakei, broliene: - "dygulį į kepenas! Pamesk šiaudų glėbį"? Ir
 441 Text|            kūma, - tarė vyrai, ir ėmė kepurių graibytis. - Turguj susieisim,
 442 Text|               ar atsimeni? Mes pilnas kertes priverkėme, o čia ryto metą,
 443 Text|          užkrosnį. - Ar nesakiau: lyg kiaulių kinis!... Kad man tuoj būtų
 444 Text|          ugnelė tratėjo ugniavietėje, kibirkščiodama, o katiliuke ant vąšo, putodamos,
 445 Text|           Petriukas išsitiesė, ir abu kibiru pasiliejo. Tėvų troboj nebuvo.
 446 Text|                      Prieš šeimininkę kibti nesiryžo Petriukas: žinojo,
 447 Text|               ten nekoki buvo turtai, kiekvienam meilu buvo tai viską prie
 448 Text|                bėgo, žmogų pamačiusi, kiekviename savo žudytoją matydama.~   
 449 Text|          žuvelė vandenyj; mergelė nuo kiekvieno balso sudreba, stovi, laukia...~    -
 450 Text|             ant aslos ir taip, lopšio kilpos neišleisdama iš rankų, snaudė.
 451 Text|              Ar nesakiau: lyg kiaulių kinis!... Kad man tuoj būtų pataisyta
 452 Text|                nei mišios, nei galvos kirtimas! - tarė kūma rimtai. - Motinos
 453 Text|              neužstoja, - pasistebėjo kita žmonikė.~    - Eikit, eikit!
 454 Text|               laiku galėjo pasilsėti. Kitaip buvo su Katriuke: ji per
 455 Text|            toks paguldytas, arba kaip kiti sako: tasia skersio, tasia
 456 Text|             juokus galvojo.~    - Jau kito tokio vaiko, kaip mūsų Stapis,
 457 Text|     nenuraminsi: ligu vaikas cypt, ji kiukt ir gyva. Motinos meilės
 458 Text|               pasiėmė ir sriūbtelėjo; kišo dar trečią sykį šaukštą,
 459 Text|             suklojo; bet ji nepaliovė klajoti. Gaidžiams nugiedojus, prieš
 460 Text|              Paduskino ir pargriovė į klaną.~    - Še tai tau, še tau! -
 461 Text|                   Kas? - pašnibždomis klausė broliukas.~    - Motulė
 462 Text|           Tylėk, velniūkšti! kas tave klausia! - suriko Strypeikienė;
 463 Text|                  Niekas neatsiliepia. Klausos Petriukas; tik maldos šniokščia,
 464 Text|            tai stogą laužo, tai duris klebena, tai vėl į langelį barškina
 465 Text|            ėmė snausti.~    Petriukas klostė, kaip įmanė; ką tik turėjo,
 466 Text|          glėbiu einant, staiga katras koją pakišdavo, o Petriukui asloj
 467 Text|              skalbyklą, ir užsimaniau kojas nusimazgoti. Vanduo šiltas,
 468 Text|               smakas pakulas. Darbelį kokį ligu paima, tuoj užmiega.
 469 Text|         vargas sustiprino ir užgrūdė. Koliojamas, jis jau nebeverkė; sugniauždavo
 470 Text|             Ne perdaug, - tarė, galvą kraipydamas.~    Išsitraukė šaukštą,
 471 Text|       atbulumas!~    - Žinoma, ant ko krausi, kad ne ant manęs, - verkė
 472 Text|               žiedai, ant vandens nuo krašto keletas ribulių nubėgo,
 473 Text|            Katriuke išsitraukė bulvių krežulį ir sėdos skusti.~    - Nereikia
 474 Text|               nėra, pradaro viso labo krislas, kaip vištos galva; kruopų
 475 Text|           krislas, kaip vištos galva; kruopų nėra, miltų dvejetas saujų...~    -
 476 Text|                Cia nieko negelbės net kryžiai, nei mišios, nei galvos
 477 Text|             Reiks mišias užpirkti, ar kryžių paupyj pastatyti...~   
 478 Text|                Nebijok, kaimynėle, ir kryžiumi nežegnok, nes aš ne velnias.
 479 Text|            ant mergelės visą skarmalų kūgi, apspaudė ir tarė:~    -
 480 Text|           tikš takš, tikš takš, duoda kultuvėmis... Man pačiai, tik saulužė
 481 Text|            vandens laumė; tik capt už kultuvės, ir paniro. Aš bėgti, o
 482 Text|              atsakė Strypeikienė; bet kūmos nepalydėjo, kaip pridera
 483 Text|              juodus, liesus, gyslotus kumsčius ir murmėjo sau:~    - Nebeilgai,
 484 Text|   prisimenančios, maldos reikalingos. Kumštelėjo broliuką į pašonę ir, maldingai
 485 Text|               tai vis ne samdininkas, kuriam truputį kiek neįtiksi, susiriša
 486 Text|             Atrado mėlyną popieriuką, kuriame visada motulė cukrelį laikė;
 487 Text|             neturi kam pasiguosti, už kuriuos niekas neužstos!...~   
 488 Text|             Strypeikienė. Boba jauna, kvaila, įtikėjo meiliais žodeliais;
 489 Text|         dvejetą svogūniĮ iš virtinės, kybančios ant sienos, ėmė juos piaustyti;
 490 Text|            metą, praaušus, tik mamytė kyšt beįeinanti su ryšeliu, karštais
 491 Text|           apšaluones tirpina, kaskart labiau temstančią tolumą permatyti
 492 Text|           pienelio nėra, pradaro viso labo krislas, kaip vištos galva;
 493 Text|            pamatytų, o paskui liežuvį laidytų. Kamaroj, kampe, kankorėžiais
 494 Text|       parsinešiau.~    Vėlus jau buvo laikas, kada pas Strypeikus nurimo.
 495 Text|         kuriame visada motulė cukrelį laikė; daugiau nieko nerado. Nušoko
 496 Text|              ir lazdos šakose liūdnai lakštingalos čirvėja.~    Pasilipo Petriukas
 497 Text|                     Katriukė atsidarė langą ir klausėsi tų linksmų pavasario
 498 Text|             Buvo graži saulėta diena. Lange linksmai zirzėjo musės;
 499 Text|           prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos
 500 Text|           nebeklebena. Pro nuledintus langų stiklus slenka iš dangaus