Part

 501 Text|     šnabždėdamos savo ilgais žiudrais lapais; siūbuoja, šniokščia. Tikrai
 502 Text|     pasikaišiusi, nubrido stačiai per lauką namo.~    Neilgai trukus,
 503 Text|          tartum, kokios žinios iš jos laukdami.~    Senutė nieko nesakė,
 504 Text|               kaimynę Rimkienę vietoj laukiamos motulės. Nusiminė abudu,
 505 Text|         aprūpinti; bet jūs visi manęs laukiate. Žiūrėk, kuo pavirto vaikai
 506 Text|    nesuskambėjo; pasidarė baugi, kaip laukinis žvėriukas: bėgo, žmogų pamačiusi,
 507 Text|                ir išplūdo ant vandens laumė; tik capt už kultuvės, ir
 508 Text|          padėsi mums skalbtis."~    - Laumės tai niekai; neužkabink jų,
 509 Text|         šlaistosi, baldosi: tai stogą laužo, tai duris klebena, tai
 510 Text|           duonos plutą, buvo norėIpęs laužti, bet užsimąstė. Petriukas
 511 Text|       šniokščia, vėjo linguojamos, ir lazdos šakose liūdnai lakštingalos
 512 Text|             Visiems praverės karštimo lašas.~    -Tai virkivos! Bet
 513 Text|            pasakojo, kad vaikai pieno lašo nematą: balintą viralą verčiau
 514 Text|             palovio kaplį, atkylėjęs, leido iš viso vieko į rąstą. Neilgai
 515 Text|             motulė. Nereikia jų tenai leisti...~    - Mano vaikai taip
 516 Text|               pačiai, tik saulužė ėmė leistis, maniau pabaigsiu skalbti...
 517 Text|            tarpu prisistatė kėdę prie lentynos ir ėmė ieškoti, ko, nė pats
 518 Text|           neduos: visaip būna, - tegu lieka rytojui! - Susipiaustysiu,
 519 Text|           dryžąją gūnią, nuobraukinę, liepei duoti. Ką gi aš padarysiu?
 520 Text|      lodindamas.~    Du mažuoju vaiku liepsnose sudegė.~    Senelė Juozapienė
 521 Text|          sušuko mergelė, ištiesė savo liesas rankas ir puolė gelmėn...~   
 522 Text|             sugniauždavo savo juodus, liesus, gyslotus kumsčius ir murmėjo
 523 Text|              įėjęs pamatytų, o paskui liežuvį laidytų. Kamaroj, kampe,
 524 Text|             banguoja upė. Ant vandens linguoja baltos lelijos. Kartais
 525 Text|            tik maldos šniokščia, vėjo linguojamos, ir lazdos šakose liūdnai
 526 Text|                kaip žmonės sako, žemė linko.~    Taip jai vieną sykį
 527 Text|            nevaržomu vaiko juoku, nei linksmos dainelės gaida nesuskambėjo;
 528 Text|         atsidarė langą ir klausėsi tų linksmų pavasario balsų. Bet jos
 529 Text|           verksmingai atsakė mergelė, lipdama į lovą.~    - Tai drėbkis, -
 530 Text|        linksma, tik našlaitės širdyje liūdna...~    Katriukė atsidarė
 531 Text|            sykiu ėjo per svietą šunis lodindamas.~    Du mažuoju vaiku liepsnose
 532 Text|          griežia, taip šoka: ir šuniu loja, ir katinu bliauna. Mat,
 533 Text|          laiku prie vaiko budėti. Pas lopšį pasimesdavo dryžą pakulinę
 534 Text|              gūnią ant aslos ir taip, lopšio kilpos neišleisdama iš rankų,
 535 Text|             atsakė mergelė, lipdama į lovą.~    - Tai drėbkis, - tarė
 536 Text|             šalta, - sudejavo mergelė lovoje. Petriukas užsidegė lempelę
 537 Text|             pamėlynavusias nuo šalčio lūpas prie stiklų prirėmę, pučia,
 538 Text|         liūdnai žiurėjo į žmones. Jos lūpos niekad nepragarsėjo smagiu,
 539 Text|              pasveikinimas užmirė jos lupose; vien įėjus paklausė:~    -
 540 Text|            tęsė.~    - Ne aš viena ją mačiau, bet ir aš netikėjau, nemačiusi...~    -
 541 Text|            tiktai. Mat, vėlelėms mūsų malda, kaip mums skanus kąsnelis.
 542 Text|      Kumštelėjo broliuką į pašonę ir, maldingai atsidusus, ėmė kalbėti:~    -
 543 Text|             šlinkš, šlinkš, kažin kas maldus sklaido. Pakeliu galvą,
 544 Text|              Katriukė ... O, rasit, į maldyną... motulės ieškoti.~    -
 545 Text|          Petriuk! - pasigirdo vėl nuo maldyno.~    Petriukas ėmė bėgti
 546 Text|              tik saulužė ėmė leistis, maniau pabaigsiu skalbti... tik
 547 Text|              Pati didžiau pasiustumei manim dėta; mažiausią darbą vienai
 548 Text|             Tačiau vaikai gavo baltus marškinius, ir taip aptaisytiems padėjo
 549 Text|        Katriukė pirma prašneko:~    - Matai, Petriuk, jau nebedejuoja!
 550 Text|              žiūri Petriukas į gelmę; mato žvaigždes, mėnulį.~    -
 551 Text|             kiekviename savo žudytoją matydama.~    Petriuką, priešingai,
 552 Text|          takeliui per kadugynus. Čia, matyt, jos laukė dar dvi sodietės.~    -
 553 Text|            šiol niekas tai nematė, ar matyti nenorėjo. Rasit, Strypeikienė
 554 Text|            per du žingsniu bestovinti maurais apsivėlusi...~    _ Kas? -
 555 Text|             Petriukas rijo, net ausys mazgės. Katriukė dvejetą šaukštų
 556 Text|         vaikai iki pusdienio miegojo; mažąjį šeimininkė su savim pasiėmė. ~* * * ~   
 557 Text|           turėki! ir bliausi čia, lyg mažas vaikas, - ramino Petriukas.~    -
 558 Text|               pasiustumei manim dėta; mažiausią darbą vienai reikia padirbti;
 559 Text|           motulė grįždama.~    Veltui mažučiai, pamėlynavusias nuo šalčio
 560 Text|              tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie
 561 Text|        vargdienių ramintojas, ir juos mažučius nutildė. ~___________ ~   
 562 Text|              šunis lodindamas.~    Du mažuoju vaiku liepsnose sudegė.~   
 563 Text|            Eik šen, dukrele, eik šen, mažute! - sušnabždėjo laibos maldos
 564 Text|            būt, danguje, kad per tokį mažutį langelį tokia šviesa eina, -
 565 Text|            Pasakyk man, ko tie vel... mažyčiai tenai vis lenda; juk niekas
 566 Text|             padėjo ant stalo; puodelį mediniu dangteliu uždengė ir, atsidusęs,
 567 Text|            šiaip per nibres, bus kaip medus varžomas! - iki ašarų juokdamos,
 568 Text|              Niekas neatsiliepia, tik medžiai ūžia, ūžia...~    - Katriuke! -
 569 Text|             ji kiukt ir gyva. Motinos meilės ir mirtis nenutildo!~    -
 570 Text|           sutūpę prieš ugnį, šildėsi. Meili šilima apsvaigino juos;
 571 Text|          Eisiu. Bėdina motulė... Taip meiliai mane šiąnakt nubučiavo,
 572 Text|           Boba jauna, kvaila, įtikėjo meiliais žodeliais; susinešė viską:
 573 Text|               buvo turtai, kiekvienam meilu buvo tai viską prie savęs
 574 Text|               vaikai nieko nebegirdi: meilus sapnas, vargdienių ramintojas,
 575 Text|         išsidraikė po maldynus.~    - Meldžiamoji, kas gi tuos vaikus žudo? -
 576 Text|               vėl ėmė ieškoti. Atrado mėlyną popieriuką, kuriame visada
 577 Text|             Mergelė išblyško; didelės mėlynos jos akys, tartum, geste
 578 Text|    neparvirsdavo be žado.~    Dvejetą mėnesių taip žuvusi, Strypeikienė
 579 Text|              į gelmę; mato žvaigždes, mėnulį.~    - Viskas ir tenai,
 580 Text|            dangaus aukštybių balzgana mėnulio šviesa, apšviesdama įdubusią
 581 Text|              širdelei bloga, - atsakė mergaitė.~    Pavakariui atėjus,
 582 Text|             kaip anąsyk, ar atsimeni? Mes pilnas kertes priverkėme,
 583 Text|             dabar papiovos netrūksta, mėsgaliais apsikrovę, - pridėjo, seiles
 584 Text|         kertes priverkėme, o čia ryto metą, praaušus, tik mamytė kyšt
 585 Text|         atilsį šnabžda... ~* * * ~    Metų nesukako nuo tų atsitikimų,
 586 Text|             pašlemžiau balžieną, kaip mešką, užsinėriau virvę, ir tai
 587 Text|              ir tarė:~    - Na, dabar miegoki besveika!~    Pats tuo tarpu
 588 Text|            vištos galva; kruopų nėra, miltų dvejetas saujų...~    -
 589 Text|         aukštyn. Šviesios žvaigždutės mirgčiojo.~    - Kaip ten šviesu!
 590 Text|               druskos, bus karališkas mirkalas! - patarė Petriukas, seiles
 591 Text|               gyva. Motinos meilės ir mirtis nenutildo!~    - Tai įsigavau
 592 Text|               Strypeikos sesuo: vyrui mirus, prisidailino tuoj prie
 593 Text|             bijoti išeiti . . . Reiks mišias užpirkti, ar kryžių paupyj
 594 Text|             negelbės net kryžiai, nei mišios, nei galvos kirtimas! -
 595 Text|             nepasiguos; nei alga rūpi mokėti, nei valgio rūpinti, nei
 596 Text|        išsitraukiau rožančių ir ėmiau moti. O ji sako: "Nebijok, kaimynėle,
 597 Text|          daugiau nebėra, o, rasit, ir motulei niekas neduos: visaip būna, -
 598 Text|             tau, še tau! - šnibždėjo, murdydamas jam nosį purvyne. - Še tau,
 599 Text|           tuos vaikus žudo? - rūsčiai murmtelėjo Strypeikienė.~    - Nepasakė,
 600 Text|               aptaisytiems padėjo ant mūro baltos duonos ir užbalintos
 601 Text|                Lange linksmai zirzėjo musės; ore girdėjosi paukštelių
 602 Text|            kaip mums skanus kąsnelis. Nabagės!~    Ar tikrai nurimo dejavimai,
 603 Text|                      Rasit, pasiliaus nabagus žudžiusi. Gailesys ima žiūrint:
 604 Text|           duonos ir užbalintos putros naujame žaliame dubenėlyje.~   
 605 Text|              vaikai, tėvų giriami, ir naujus juokus galvojo.~    - Jau
 606 Text|             ant plaušų biro graudžios našlaičio ašaros.~    Petriukas bent
 607 Text|              nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius; įgrisdavo jiems, kaip tik
 608 Text|              gražu, taip linksma, tik našlaitės širdyje liūdna...~    Katriukė
 609 Text|        palinkęs gluosnis sugirgždėjo, naštos netekęs: Petriukas nubėgo
 610 Text|                Tada visi sveiki; visi našūs, ryja, kaip smakai pakulas.
 611 Text|            sušuko balsiau; vėl niekas neatsakė.~    Petriukas apsiverkė
 612 Text|         paršeliams išpilanti, o jiems nebalinto atpilanti į kokią šukę . . .
 613 Text|           akių parietėjo žemyn.~    - Nebark, tamsta, tetutės už mus, -
 614 Text|             taip žuvusi, Strypeikienė nebeatsigavo parvirtus; rado ją žmonės
 615 Text|                   Matai, Petriuk, jau nebedejuoja! Pasiklausyk tiktai. Mat,
 616 Text|               nei Katriukė įtikti jai nebegalėjo.~    - Išmanysite, velniūkščiai,
 617 Text|            žiemos audra; vaikai nieko nebegirdi: meilus sapnas, vargdienių
 618 Text|            sušuko baisiai ir parvirto nebegyva.~    Atgaivino ją žmonės,
 619 Text|             artinasi kažin kas baisu, nebeišvengiama; jautė, kad su motule atsitiko
 620 Text|                 Visai sutemo. Vaikams nebejauku, žiburio užsižiebti baisu:
 621 Text|        pastoge, nebesibeldžia ir durų nebeklebena. Pro nuledintus langų stiklus
 622 Text|                Sumigo vaikai. Ugnelė, nebekurstoma, ėmė blėsti; blėso, blėso,
 623 Text|           išginė: Katriukei susirgus, nebeliko kam ganyti. Pačių vaikai
 624 Text|             velniai ją vejąsis. Tada, nebenumaldoma, bėgo, bėgo per laukus,
 625 Text|             ji jau nebeprakalbins jų; nebepaglostys, nebepriglaus; kad jos jau
 626 Text|               nepamanė, kad jau gyvos nebepamatys motulės; kai ji jau nebeprakalbins
 627 Text|                tartum, į žemę įkasti. Nebepaprasta apėmė juos baimė: jautė,
 628 Text|       nebepamatys motulės; kai ji jau nebeprakalbins jų; nebepaglostys, nebepriglaus;
 629 Text|     nebeprakalbins jų; nebepaglostys, nebepriglaus; kad jos jau nebėra, - nebėra
 630 Text|              Lauke tylu, ramu, niekas nebesibaldo po pastoge, nebesibeldžia
 631 Text|               nebesibaldo po pastoge, nebesibeldžia ir durų nebeklebena. Pro
 632 Text|             ir užsidėti; nuo to laiko nebesišmėklioją...~    - Cia nieko negelbės
 633 Text|               ją žmonės, bet ji nieko nebesuprato; bailiai žiūrėjo aplinkui,
 634 Text|                   Stapis nuo to laiko nebeužkabino Petriuko, nustojo pravardžiuotis,
 635 Text|             kiek laiko prie vaiko jos nebevarė. Katriukė kiaules ganė.~    -
 636 Text|          užgrūdė. Koliojamas, jis jau nebeverkė; sugniauždavo savo juodus,
 637 Text|          viešnia. - Toki, kurie Dievo nebijo, turi bijoti velnių ir šmėklų.
 638 Text|               ėmiau moti. O ji sako: "Nebijok, kaimynėle, ir kryžiumi
 639 Text|           pasakys, kaip bus dabar. Ar nebus permainos.~    - Kokia Juozapienė? -
 640 Text|        Prakilnusis Stapis iš išgąsčio nebylys pasidarė ir su tėvu sykiu
 641 Text|        neužkabink jų, jos nieko pikta nedaro; bet dabar toj skalbykloj
 642 Text|              rasit, ir motulei niekas neduos: visaip būna, - tegu lieka
 643 Text|            pakulas. O tie aitvarai ar neėda sveikatos? Atbuli, kaip
 644 Text|           virvę, ir tai beveik trūkio negavau, kol atvilkau...~    - Kame
 645 Text|               kad tai - vėlės, vietos negavusios, šiokiais vakarais taip
 646 Text|    nebesišmėklioją...~    - Cia nieko negelbės net kryžiai, nei mišios,
 647 Text|              pasiutusi boba... Na, ir neikė vaikus, kaip tik įmanė;
 648 Text|                        Bet ir man čia neilgu: užsišnekėjau; o juk diena
 649 Text|            net daiktų nešti iš vidaus neįsišoko.~    Strypeikienė išpuolė,
 650 Text|      samdininkas, kuriam truputį kiek neįtiksi, susiriša ryšeli ir sudiev!~   
 651 Text|            Sakiau ne kartą. kad tenai neitų skalbtis. Iš senų senovės
 652 Text|               žino: subraukus, niekur neišbėgs, niekam nepasiguos; nei
 653 Text|               Keistas dalykas: niekas neišdrįso gesyti tos ugnies; žmonės
 654 Text|         dienos pasirūpino, kad vaikai neišdyktų, ir katram paskyrė darbą.~   
 655 Text|           žmogžude! Vargdienių ašaros neišeis tau ant sveikatos; iki laiko!...
 656 Text|          aslos ir taip, lopšio kilpos neišleisdama iš rankų, snaudė. Dažnai
 657 Text|             tik įmanė; šluotos beveik neišleisdavo iš rankos, apsisukdama talžė
 658 Text|            jai vieną sykį bešaukiant, nejučiomis įėjo kaimynė. Katalikiškas
 659 Text|                o apžiūrėjus, nors ten nekoki buvo turtai, kiekvienam
 660 Text|                 Žinoma, asloj pametęs nelaikysiu, kad kiekvienas žioplys
 661 Text|                Viešpatie! toms visoms nelaimingosioms, užmirštosioms vėlelėms.~   
 662 Text|          mačiau, bet ir aš netikėjau, nemačiusi...~    - Reikia kokios patarties
 663 Text|       pasakojo, kad vaikai pieno lašo nematą: balintą viralą verčiau
 664 Text|               bet iki šiol niekas tai nematė, ar matyti nenorėjo. Rasit,
 665 Text|            vakarą nuo bandos parėjęs, nemažai susirūpino, radęs tuščią
 666 Text|           prakutę, taip pat prie ūkio neniekinami. Augintinis tai vis ne samdininkas,
 667 Text|          niekas tai nematė, ar matyti nenorėjo. Rasit, Strypeikienė ir
 668 Text|           Motinos dvasios neužmuši ir nenuraminsi: ligu vaikas cypt, ji kiukt
 669 Text|               įtikti negali: ligu kas nenutiko, pirmasis žodis: "Eik po
 670 Text|              Motinos meilės ir mirtis nenutildo!~    - Tai įsigavau bėdą
 671 Text|               tylomis, - vargu...~    Nepabaigė. Jos balsas sudrebėjo ir,
 672 Text|           vienturtis sūnus, užtat, ko nepadarė, tai buvo gerai.~    Stapiui
 673 Text|             žino, kad pats velnias to nepadarys, ką padaro pasiutusi boba...
 674 Text|               vienai reikia padirbti; nepadirbi - nieko nėra. Žiūrėk, į
 675 Text|          motulės... Aš nebijau... Kad nepajustų kas... Jie pavydi…~    Klausėsi
 676 Text|                Kas ką padaro, vis man nepakelti: aš kalta, kad vaikai badu
 677 Text|            ant sesers suklojo; bet ji nepaliovė klajoti. Gaidžiams nugiedojus,
 678 Text|               Strypeikienė; bet kūmos nepalydėjo, kaip pridera svetį palydėti;
 679 Text|            bet nei vienas, nei antras nepamanė, kad jau gyvos nebepamatys
 680 Text|        nuprausk!~    Juozapienė, tokį nepaprastą brolienės paliepimą gavus,
 681 Text|               Petriukas.~    - Motulė nepareina! - dejavo mergelė. - Nutiko
 682 Text|             Petriukas. - Kur gi dings neparėjusi? Praauš ir pareis, rasit,
 683 Text|                galvą susispaudus, kol neparvirsdavo be žado.~    Dvejetą mėnesių
 684 Text|        murmtelėjo Strypeikienė.~    - Nepasakė, o aš nesusipratau paklausti.~   
 685 Text|         pagalvėlį tą senąjį duoti, ar nepasakei, broliene: - "dygulį į kepenas!
 686 Text|              ir kojų gale padėti, kad nepasiektų pasiimti ir užsidėti; nuo
 687 Text|               niekur neišbėgs, niekam nepasiguos; nei alga rūpi mokėti, nei
 688 Text|          Atbuli, kaip ir motina buvo; nepastumami, nepriprašomi: tik ėsti
 689 Text|       nesiryžo Petriukas: žinojo, kad nepergalės; bet vaikus pamokyti jau
 690 Text|              žmones. Jos lūpos niekad nepragarsėjo smagiu, nevaržomu vaiko
 691 Text|              pavasario balsų. Bet jos nepralinksmino tie balsai; jos žydrios
 692 Text|             motina buvo; nepastumami, nepriprašomi: tik ėsti ir drypsoti. Pasakysi
 693 Text|              man, taip ir aš jums! Ar neprivarysiu prie paklusnumo!~    Kiekvienas
 694 Text|           virkivos! Bet ką? Su virimu nėr ko įsišokti: pienelio nėra,
 695 Text|          cukrelį laikė; daugiau nieko nerado. Nušoko nuo kėdės ir, išsitraukęs
 696 Text|                  nevalgai? - paklausė neramiai globėja, žiūrėdama į mergelę.~    -
 697 Text|               išilgai svietą perėjęs, nerasi; toks, kad užaugs, tai ar
 698 Text|    sriūbtelėjo ir padėjo.~    - Kodel nery... nevalgai? - paklausė
 699 Text|               eidama i užkrosnį. - Ar nesakiau: lyg kiaulių kinis!... Kad
 700 Text|        Petriukas.~    Jų vaikų protas nesiekė toliau.~    - Atras, - kartojo
 701 Text|                Strypeikienė nė su kuo nesiginčijo; jos akys ir protas darbavosi
 702 Text|       stengiasi.~    Takelis tuščias, nesimato motulės! Vien sniego vilnys,
 703 Text|               pridėjo Katriukė.~    - Nesirūpink! malkų pas mus, kaip dvare.
 704 Text|                Prieš šeimininkę kibti nesiryžo Petriukas: žinojo, kad nepergalės;
 705 Text|                    Jeigu ir matė, tai nesisakys matę.~    - Žinoma, - pridėjo
 706 Text|            tik vis dar savo pajėgomis nesitikėjo.~    Šeimininkų vaikai nuo
 707 Text|      sužaibavo. Atsikėlė nuo žemės ir nesitikėjusiam Stapiui įsivėlė į čiuprą.
 708 Text|           šnabžda... ~* * * ~    Metų nesukako nuo tų atsitikimų, kaip
 709 Text|              Juozapienė tų baisenybių nesulaukė: dvejetą savaičių prieš
 710 Text|    Strypeikienė.~    - Nepasakė, o aš nesusipratau paklausti.~    Strypeikienė
 711 Text|               linksmos dainelės gaida nesuskambėjo; pasidarė baugi, kaip laukinis
 712 Text|           Petris.~    - Tylėk, vepki, netauzyk! Ar nežinai, kad sienos
 713 Text|          gluosnis sugirgždėjo, naštos netekęs: Petriukas nubėgo prie saviškių...~   
 714 Text|           mano gerą širdį dar ramybės neteksiu.~    - Ko gi bijai, kūma? -
 715 Text|            viena ją mačiau, bet ir aš netikėjau, nemačiusi...~    - Reikia
 716 Text|                Žmonėse dabar papiovos netrūksta, mėsgaliais apsikrovę, -
 717 Text|              Bėda man buvo, kol vieko neturėjau; dabar aš jumis visus išmokysiu!~   
 718 Text|        gyvenimas, kaip visų tų, kurie neturi kam pasiguosti, už kuriuos
 719 Text|            langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama.~    Veltui
 720 Text|                    Laumės tai niekai; neužkabink jų, jos nieko pikta nedaro;
 721 Text|        purvyne. - Še tau, žinok manęs neužkabinti! Žinok, kad ir aš ne kelmas!
 722 Text|          nustojo pliupėti. Vėjas, per neužkištą speltę įsisukęs, gainioja
 723 Text|             rimtai. - Motinos dvasios neužmuši ir nenuraminsi: ligu vaikas
 724 Text|               kamuolėlį, gulėjo visai neužsiklosčiusi.~    Nori, kad jai butų
 725 Text|              pats Strypeika už seserį neužstoja, - pasistebėjo kita žmonikė.~    -
 726 Text|         pasiguosti, už kuriuos niekas neužstos!...~    Globėja iš pirmos
 727 Text|           padėjo.~    - Kodel nery... nevalgai? - paklausė neramiai globėja,
 728 Text|           niekad nepragarsėjo smagiu, nevaržomu vaiko juoku, nei linksmos
 729 Text|                kvatojo visi:~    - Ot nevekšla, gaišena, kojų, žiūrėk,
 730 Text|            ryšeliu, karštais vėdarais nešina. Atmeni?~    Mergelė nuo
 731 Text|         paskui sukapotus vilko vidun; nešiojo vandenį; vakarais skuto
 732 Text|          snaudė. Dažnai tekdavo vaiką nešioti, žadinti, dainuoti, o rytui
 733 Text|        tylomis, bet niekas net daiktų nešti iš vidaus neįsišoko.~   
 734 Text|                kaimynėle, ir kryžiumi nežegnok, nes aš ne velnias. Nibijok;
 735 Text|            Tylėk, vepki, netauzyk! Ar nežinai, kad sienos ausis turi?
 736 Text|            kaip tie vaikai guli? Pati nežiūrėjau, tai kažin, kas ten užkrosnyje
 737 Text|          nežegnok, nes aš ne velnias. Nibijok; lai manęs bijo tie, kurie
 738 Text|           prie vestuvių, ar šiaip per nibres, bus kaip medus varžomas! -
 739 Text|           žiurėjo į žmones. Jos lūpos niekad nepragarsėjo smagiu, nevaržomu
 740 Text|           skalbtis."~    - Laumės tai niekai; neužkabink jų, jos nieko
 741 Text|           subraukus, niekur neišbėgs, niekam nepasiguos; nei alga rūpi
 742 Text|           kiekvienas žino: subraukus, niekur neišbėgs, niekam nepasiguos;
 743 Text|         keletą sykių buvo pašokęs jam noras, tik vis dar savo pajėgomis
 744 Text|            pasiėmė duonos plutą, buvo norėIpęs laužti, bet užsimąstė. Petriukas
 745 Text|             stimpa. Aš kalta... O kad norėjau pagalvėlį tą senąjį duoti,
 746 Text|               bus ubaginė: tik ėsk ir norėk.~    Supiaustė, vandeniu
 747 Text|            visai neužsiklosčiusi.~    Nori, kad jai butų šilta, - tarė
 748 Text|               nieko, man šalta; miego noriu, - traukydama nosia ir kasydama
 749 Text|             šnibždėjo, murdydamas jam nosį purvyne. - Še tau, žinok
 750 Text|             miego noriu, - traukydama nosia ir kasydama supurentą galvą,
 751 Text|           akys apdumtos. Matysi, kada nubrauks nuo kranto, kaip savo.~    -
 752 Text|                ir gerai pasikaišiusi, nubrido stačiai per lauką namo.~   
 753 Text|             Taip meiliai mane šiąnakt nubučiavo, nuglostė... Jos bijo motulės...
 754 Text|       žudžiusi. Gailesys ima žiūrint: nudriskę, nuplyšę, pajuodavę, kaip
 755 Text|          nepaliovė klajoti. Gaidžiams nugiedojus, prieš aušrą, nutilo ir
 756 Text|          mąsto...~    Vakarinis rūkas nugulė ant upės, o tame rūke...
 757 Text|       susirūpino, radęs tuščią gultą. Nuieškojo visus pašalius; niekame
 758 Text|               reikia numirėliui galvą nukirsti ir kojų gale padėti, kad
 759 Text|              Petriukas galvatrūkčiais nukrito nuo krosnies; bet vaikų
 760 Text|              ir durų nebeklebena. Pro nuledintus langų stiklus slenka iš
 761 Text|             taip imą maivytis, reikia numirėliui galvą nukirsti ir kojų gale
 762 Text|          glėbį"? Ir tą dryžąją gūnią, nuobraukinę, liepei duoti. Ką gi aš
 763 Text|             dieną. Atrodė, kaip gerai nupenėtas paršiukas: toks pastatytas,
 764 Text|       Gailesys ima žiūrint: nudriskę, nuplyšę, pajuodavę, kaip žemė. Juozapienė
 765 Text|               ištrink vaikams galvas, nuprausk!~    Juozapienė, tokį nepaprastą
 766 Text|          duonos plutą atrado. Gražiai nupūtė nuo jos dulkes ir vėl ėmė
 767 Text|          Palengva užlipo ant lango ir nusileido žemyn.~    Dvasios trūksta;
 768 Text|   Strypeikienė. - Kasvakar reikia tau nusimanyti juos aprūpinti; bet jūs
 769 Text|        skalbyklą, ir užsimaniau kojas nusimazgoti. Vanduo šiltas, įsibridau
 770 Text|             vietoj laukiamos motulės. Nusiminė abudu, vien žiūrėjo į senikės
 771 Text|              Jos balsas sudrebėjo ir, nusisukusi, išėjo.~    Vaikai stovėjo
 772 Text|             su Katriuke: ji per dieną nusišliaužiusi, turėjo nakties laiku prie
 773 Text|               Prisilietė jos veido ir nustebo: taip jam pasirodė karštas.~    -
 774 Text|       Apnakvino pas Grikštus ir visas nutikimas, kaip anąsyk, ar atsimeni?
 775 Text|          ramintojas, ir juos mažučius nutildė. ~___________ ~    Jau buvo
 776 Text|              nugiedojus, prieš aušrą, nutilo ir užmigo.~    Petriukas,
 777 Text|             vijo ir botagus.~    Ligu nuvargusiose rankose sustojo urzdėti
 778 Text|         suriko Strypeikienė; bet tuoj nuščiuvo, kažin ką atsiminus.~    -
 779 Text|          laikė; daugiau nieko nerado. Nušoko nuo kėdės ir, išsitraukęs
 780 Text|                Mergelė kažin ko akyse nyksta, rasit, kada pabučiavo motulė.
 781 Text|          bulves skusti.~    Akyse ėmė nykti vaikai. Mergelė išblyško;
 782 Text|                  Tu sergi, tau šilta. Oje, kokia galvelė karšta!~    -
 783 Text|             mane paliko?...~    Išėjo oran, atsisėdo ant slenksčio
 784 Text|            Dvasios trūksta; pavasario oras apsvaigino. Galva ūžia,
 785 Text|               linksmai zirzėjo musės; ore girdėjosi paukštelių čiulbavimas:
 786 Text|           saulužė ėmė leistis, maniau pabaigsiu skalbti... tik staiga pliaušku,
 787 Text|          Petriukas ėmė bėgti į balsą. Pabėgėjęs, ir vėl klausosi.~    -
 788 Text|              išpuolė, keletą žingsnių pabėgėjo, sušuko baisiai ir parvirto
 789 Text|            pasigailėk!~    Petriukas, pabudęs, klausėsi. Baugu jam kažin
 790 Text|        pakilusi, kai įmigusius vaikus pabudino varstomų durų girgžtelėjimas.~    -
 791 Text|               duoda kultuvėmis... Man pačiai, tik saulužė ėmė leistis,
 792 Text|        susirgus, nebeliko kam ganyti. Pačių vaikai iki pusdienio miegojo;
 793 Text|                liepei duoti. Ką gi aš padarysiu? Ir aš ne geriau guliu,
 794 Text|           tenai ėmė šaukti: "Eik šen, padėsi mums skalbtis."~    - Laumės
 795 Text|           galvą nukirsti ir kojų gale padėti, kad nepasiektų pasiimti
 796 Text|         mažiausią darbą vienai reikia padirbti; nepadirbi - nieko nėra.
 797 Text|             Stapiui įsivėlė į čiuprą. Paduskino ir pargriovė į klaną.~    -
 798 Text|            apsidairė, keletą žingsnių paėjo. Klausosi.~    - Petriuk! -
 799 Text|        Strypeikienė.~    Su pusbernio pagalba ėmė ji viską "glausti",
 800 Text|            galvelės lenkėsi, lenkėsi, pagaliau palinko ant kelių.~    Sumigo
 801 Text|             Aš kalta... O kad norėjau pagalvėlį tą senąjį duoti, ar nepasakei,
 802 Text|             geriau guliu, nors šešius pagalvius parsinešiau.~    Vėlus jau
 803 Text|      paršiukas: toks pastatytas, toks paguldytas, arba kaip kiti sako: tasia
 804 Text|            pakulas. Darbelį kokį ligu paima, tuoj užmiega. Oi, verkia
 805 Text|            vakarą skusti! Juozapiene, paimk vandens, ištrink vaikams
 806 Text|               noras, tik vis dar savo pajėgomis nesitikėjo.~    Šeimininkų
 807 Text|           žiūrint: nudriskę, nuplyšę, pajuodavę, kaip žemė. Juozapienė pasakojo,
 808 Text|        praalkęs, priminus gardumynus, pajuto, kad jam viduriai silpsta.~    -
 809 Text|               ant slenksčio ir mąsto. Pakėlė akis aukštyn. Šviesios žvaigždutės
 810 Text|             kažin kas maldus sklaido. Pakeliu galvą, Štai per du žingsniu
 811 Text|              Aukštai jau buvo saulutė pakilusi, kai įmigusius vaikus pabudino
 812 Text|               viralas ir šiaip kąsnis pakišamas; miegojo paprastai iki dvyliktos,
 813 Text|            einant, staiga katras koją pakišdavo, o Petriukui asloj išsitiesus,
 814 Text|            Stapis grėbliakotį po kojų pakišo; Petriukas išsitiesė, ir
 815 Text|           Nepasakė, o aš nesusipratau paklausti.~    Strypeikienė sėdėjo
 816 Text|            jums! Ar neprivarysiu prie paklusnumo!~    Kiekvienas žino, kad
 817 Text|               lopšį pasimesdavo dryžą pakulinę gūnią ant aslos ir taip,
 818 Text|              niekame niekas nė čiukš. Palengva užlipo ant lango ir nusileido
 819 Text|             tokį nepaprastą brolienės paliepimą gavus, net išsižiojo į ją
 820 Text|            guosdamos:~    - Kam mumis palikai, mamyte, vargui vargti?
 821 Text|                  Pasilipo Petriukas į palinkusį ant vandens gluosnį ir dūmoja...
 822 Text|             aslon.~    Išsitraukęs iš palovio kaplį, atkylėjęs, leido
 823 Text|             visi. Strypeikienė akimis palydėjo vyrus, šypsodama:~    -
 824 Text|        nepalydėjo, kaip pridera svetį palydėti; pasiliko, rūpestingai berymojanti.~   
 825 Text|       laukinis žvėriukas: bėgo, žmogų pamačiusi, kiekviename savo žudytoją
 826 Text|            neilgai tetvėrė, nes juodu pamatė kaimynę Rimkienę vietoj
 827 Text|              kiekvienas žioplys įėjęs pamatytų, o paskui liežuvį laidytų.
 828 Text|        grįždama.~    Veltui mažučiai, pamėlynavusias nuo šalčio lūpas prie stiklų
 829 Text|        broliene: - "dygulį į kepenas! Pamesk šiaudų glėbį"? Ir tą dryžąją
 830 Text|             turi?~    - Žinoma, asloj pametęs nelaikysiu, kad kiekvienas
 831 Text|             Atsiminė Katriukė motulės pamokymą, kad tai - vėlės, vietos
 832 Text|            kad nepergalės; bet vaikus pamokyti jau keletą sykių buvo pašokęs
 833 Text|              Strypeikienė, o brolienę pamynė. Dabar verkia senė po laiko;
 834 Text|              tik capt už kultuvės, ir paniro. Aš bėgti, o tenai ėmė šaukti: "
 835 Text|               rankomis. Žmonėse dabar papiovos netrūksta, mėsgaliais apsikrovę, -
 836 Text|             kąsnis pakišamas; miegojo paprastai iki dvyliktos, o atsikėlęs,
 837 Text|             apsisukdama talžė ja, kur papuolė, o nuo keiksmo, kaip žmonės
 838 Text|               cukrelio grūdą įmetė ir paragavo; vėl šaukštą pasiėmė ir
 839 Text|          girgžtelėjimas.~    - Motulė parėjo! - sušuko Katriukė, risdamos
 840 Text|            susikurkiva ugnelę! Motulė parėjus bent turės kame sijonus
 841 Text|        įsivėlė į čiuprą. Paduskino ir pargriovė į klaną.~    - Še tai tau,
 842 Text|                rasit, motulė duonelės parneš, tai bus pokylis! ... Petriuk!
 843 Text|          guliu, nors šešius pagalvius parsinešiau.~    Vėlus jau buvo laikas,
 844 Text|            aslos ugniavietę, Petriuko partemptą balžieną ir pas ugniavietę
 845 Text|       Katriukė.~    - Nebijau, ir jai parvilkau tvorgalių gana, - tarė Petriukas,
 846 Text|           pabėgėjo, sušuko baisiai ir parvirto nebegyva.~    Atgaivino
 847 Text|             Strypeikienė nebeatsigavo parvirtus; rado ją žmonės baisiai
 848 Text|                balintą viralą verčiau paršeliams išpilanti, o jiems nebalinto
 849 Text|          Atrodė, kaip gerai nupenėtas paršiukas: toks pastatytas, toks paguldytas,
 850 Text|               kaip tik tas, apie kurį pasaką sakė, tetutė... Ir nuėjo;
 851 Text|           mano vaikučius žudo!" - Tai pasakiusi, pranyko: baltu rūku pavirto
 852 Text|      pajuodavę, kaip žemė. Juozapienė pasakojo, kad vaikai pieno lašo nematą:
 853 Text|               šildo, nei šaldo.~    - Pasakyk man, ko tie vel... mažyčiai
 854 Text|   nepriprašomi: tik ėsti ir drypsoti. Pasakysi žodį, į akis šoka! Motina
 855 Text|                Apsnūdai jau, tinginių pasamone! Prie dubens jis tik vikras:
 856 Text|          viskas kaip buvę: taip gražu pasaulyje, saulė...~    Petriukas,
 857 Text|              Veskis su savim, motule, pasigailėk!~    Petriukas, pabudęs,
 858 Text|            Klausosi.~    - Petriuk! - pasigirdo vėl nuo maldyno.~    Petriukas
 859 Text|             visų tų, kurie neturi kam pasiguosti, už kuriuos niekas neužstos!...~   
 860 Text|         maldyne stovi, mūsų laukia... Pasiilgo motulė... Eisiu, eisiu...~    -
 861 Text|           gale padėti, kad nepasiektų pasiimti ir užsidėti; nuo to laiko
 862 Text|          apgalvojau, - tarė, ir gerai pasikaišiusi, nubrido stačiai per lauką
 863 Text|             Petriuk, jau nebedejuoja! Pasiklausyk tiktai. Mat, vėlelėms mūsų
 864 Text|           juokėsi visos.~    - Rasit, pasiliaus nabagus žudžiusi. Gailesys
 865 Text|              išsitiesė, ir abu kibiru pasiliejo. Tėvų troboj nebuvo. Petriukui
 866 Text|            svieto; kad juodu vienu du pasilikusiu ant šio svieto, tarp svetimų
 867 Text|             lakštingalos čirvėja.~    Pasilipo Petriukas į palinkusį ant
 868 Text|             bent nakties laiku galėjo pasilsėti. Kitaip buvo su Katriuke:
 869 Text|               vaiko budėti. Pas lopšį pasimesdavo dryžą pakulinę gūnią ant
 870 Text|            veido ir nustebo: taip jam pasirodė karštas.~    - Eikim pas
 871 Text|              Globėja iš pirmos dienos pasirūpino, kad vaikai neišdyktų, ir
 872 Text|      Strypeika už seserį neužstoja, - pasistebėjo kita žmonikė.~    - Eikit,
 873 Text|    berymojanti.~    Kaimynė, išėjusi, pasisuko takeliui per kadugynus.
 874 Text|             ir su savo bobomis reikia pasitarti.~    Išvaikščiojo visi.
 875 Text|             Dievo!~    - Pati didžiau pasiustumei manim dėta; mažiausią darbą
 876 Text|              nuo šios dienos, tartum, pasiuto; nei Petriukas, nei Katriukė
 877 Text|               to nepadarys, ką padaro pasiutusi boba... Na, ir neikė vaikus,
 878 Text|            tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, - murmėjo rūsčiai Strypeikienė. -
 879 Text|   išsidžiovinti, ir mudu prieš ugnelę pasišildysiva: vėjas trobelę išgairino,
 880 Text|           vaikai neišdyktų, ir katram paskyrė darbą.~    Petriukas kapojo
 881 Text|             per savo atbulumą po ledu pasmuko? Sakiau ne kartą. kad tenai
 882 Text|             kalbų, kad motulė po ledu pasmukusi, ir jos žmonės iešką, bet
 883 Text|             jos žydrios akys ašaromis paspringo...~    Šit tenai "laumių
 884 Text|             nupenėtas paršiukas: toks pastatytas, toks paguldytas, arba kaip
 885 Text|            užpirkti, ar kryžių paupyj pastatyti...~    Paskui, valandą patylėjusi,
 886 Text|            įėjo kaimynė. Katalikiškas pasveikinimas užmirė jos lupose; vien
 887 Text|           kinis!... Kad man tuoj būtų pataisyta žmoniškai! Oi, atsakysite
 888 Text|            bus karališkas mirkalas! - patarė Petriukas, seiles rydamas.~    -
 889 Text|      nemačiusi...~    - Reikia kokios patarties žiūrėtis, - tarė Strypeikienė. -
 890 Text|           paklausė draugės.~    - Ogi paties Strypeikos sesuo: vyrui
 891 Text|               ko drąsiau pasidarė ir, patylėjus valandėlę, Katriukė vėl
 892 Text|      pastatyti...~    Paskui, valandą patylėjusi, tarė:~    - Šneka, kad
 893 Text|            drapanų. O vaikai prakutę! patys tikrieji stumtuvai prie
 894 Text|          zirzėjo musės; ore girdėjosi paukštelių čiulbavimas: švilpavo varnėnai,
 895 Text|                  atsakė mergaitė.~    Pavakariui atėjus, Katriukė ėmė kaipti;
 896 Text|                mąsto. - Rasit, motulė paviliojo?... Kodel mane paliko?...~   
 897 Text|              Kad nepajustų kas... Jie pavydi…~    Klausėsi valandą: niekame
 898 Text|         tuščią gultą. Nuieškojo visus pašalius; niekame nieko.~    Tik
 899 Text|                mat, buvo išvažiavę, - pašlemžiau balžieną, kaip mešką, užsinėriau
 900 Text|        Neilgai trukus, dvejetas šlajų pašliaužė po trobelės durimis; vienas
 901 Text|              ėmė verkti.~    - Kas? - pašnibždomis klausė broliukas.~    -
 902 Text|        pamokyti jau keletą sykių buvo pašokęs jam noras, tik vis dar savo
 903 Text|       Katriukės balsas.~    Petriukas pašoko, apsidairė, keletą žingsnių
 904 Text|    reikalingos. Kumštelėjo broliuką į pašonę ir, maldingai atsidusus,
 905 Text|            atsiminus.~    - Toks tokį pažino ir alaus gerti pasivadino, -
 906 Text|           sykį šaukštą, ir susilaikė. Pažiūrėjo vidų puodelio.~    - Ne
 907 Text|            jiems bevalgant pripildavo pelenų į putrą, tai, pro šalį eidami,
 908 Text|             speltę įsisukęs, gainioja pelenus iš ugniavietės; kamine vėl
 909 Text|               keletas ribulių per upę perbėgo; ir vėl ramu, tylu. Pas
 910 Text|               vidų puodelio.~    - Ne perdaug, - tarė, galvą kraipydamas.~   
 911 Text|             skersai ir išilgai svietą perėjęs, nerasi; toks, kad užaugs,
 912 Text|               staiga audra pakilo, ir perkūnas trenkė į Strypeikų trobą.
 913 Text|              labiau temstančią tolumą permatyti stengiasi.~    Takelis tuščias,
 914 Text|         Broliukas kalbėjo paskui.~    Persižegnojo, ir abu tylėjo valandą.
 915 Text|            Rimkienė jau besiklauso, - perspėjo Katriukė.~    - Nebijau,
 916 Text|              karšta!~    - Šalta man, Petreli, labai šalta, - skundėsi
 917 Text|               galvoje? - gyrėsi gūvus Petris.~    - Tylėk, vepki, netauzyk!
 918 Text|           savo žudytoją matydama.~    Petriuką, priešingai, vargas sustiprino
 919 Text|        kybančios ant sienos, ėmė juos piaustyti; supiaustęs dažė į druskinę
 920 Text|               virimu nėr ko įsišokti: pienelio nėra, pradaro viso labo
 921 Text|       Juozapienė pasakojo, kad vaikai pieno lašo nematą: balintą viralą
 922 Text|              neužkabink jų, jos nieko pikta nedaro; bet dabar toj skalbykloj
 923 Text|              anąsyk, ar atsimeni? Mes pilnas kertes priverkėme, o čia
 924 Text|          kelių tūri Katriukę, kaseles pina... ir angeliukas prie jų
 925 Text|             ir šmėklų. Uždaviau bobai pipirų.~    - Ilgai raugės, - juokėsi
 926 Text|              tylėjo valandą. Katriukė pirma prašneko:~    - Matai, Petriuk,
 927 Text|            negali: ligu kas nenutiko, pirmasis žodis: "Eik po velniais!"
 928 Text|              stovi, aukso sparneliais plasnoja.~    Vaikino galva ant šakų
 929 Text|             buvo... aukso sparneliais plasnojo... kaip tik tas, apie kurį
 930 Text|            dainuoti, o rytui išaušus, plauti skaras, aslą šluoti, skalbinius
 931 Text|       klebetas vėl brūzgėjo, nors ant plaušų biro graudžios našlaičio
 932 Text|               baltos lelijos. Kartais pliumptelės žuvelė vandenyj; mergelė
 933 Text|             bulvės katilėlyje nustojo pliupėti. Vėjas, per neužkištą speltę
 934 Text|              duonelės parneš, tai bus pokylis! ... Petriuk! o iš kur imsiva
 935 Text|           taip širdijies, kūma? Bijok Pono Dievo!~    - Pati didžiau
 936 Text|            ėmė ieškoti. Atrado mėlyną popieriuką, kuriame visada motulė cukrelį
 937 Text|             atsitiko kažin kas baisu. Porai valandų praslinkus, atėjo
 938 Text|               vaikinas.~    Per dieną praalkęs, priminus gardumynus, pajuto,
 939 Text|              Kur gi dings neparėjusi? Praauš ir pareis, rasit, ir vėl
 940 Text|          priverkėme, o čia ryto metą, praaušus, tik mamytė kyšt beįeinanti
 941 Text|              įsišokti: pienelio nėra, pradaro viso labo krislas, kaip
 942 Text|             Strypeikienė. - Toki kaip pradeda maivytis, tai galo nėra;
 943 Text|          pusiaunaktis, kada, gaidžiui pragydus, vaikai pabudo.~    Lauke
 944 Text|               juoda, kaip anglis.~    Prakilnusis Stapis iš išgąsčio nebylys
 945 Text|               žudo!" - Tai pasakiusi, pranyko: baltu rūku pavirto ir išsidraikė
 946 Text|              Susiūbavo laibos maldos, prasiskleidė lelijų žiedai, ant vandens
 947 Text|              kas baisu. Porai valandų praslinkus, atėjo į trobelę keletas
 948 Text|             ima.~    - Gerai sakai! - pratarė broliukas. - Ir išsivirsiva
 949 Text|        nebeužkabino Petriuko, nustojo pravardžiuotis, ir šiaip rimtesnis pasidarė.
 950 Text|          išsivirsiva ko nors. Visiems praverės karštimo lašas.~    -Tai
 951 Text|                   Kvatojo tėvai, toki prašmatną vaiką turį, kvatojo vaikai,
 952 Text|               nebuvo. Petriukui akyse prašvito, tartum, troboj sužaibavo.
 953 Text|            bet kūmos nepalydėjo, kaip pridera svetį palydėti; pasiliko,
 954 Text|              užpilsi batvinių rasalu, pridėsi gerai druskos, bus karališkas
 955 Text|                kas nutiko? - paklausė prietaringa Strypeikienė.~    - Aną
 956 Text|               matydama.~    Petriuką, priešingai, vargas sustiprino ir užgrūdė.
 957 Text|             ir kitas užsimanė vaikus "priglausti", vienas kitas net giminybę
 958 Text|                   Per dieną praalkęs, priminus gardumynus, pajuto, kad
 959 Text|            įmanė. Tai jiems bevalgant pripildavo pelenų į putrą, tai, pro
 960 Text|              šalčio lūpas prie stiklų prirėmę, pučia, apšaluones tirpina,
 961 Text|         Petriukas užsidegė lempelę ir prisiartino prie lovos: mergelė, susirietusi
 962 Text|        Strypeikos sesuo: vyrui mirus, prisidailino tuoj prie jos Strypeikienė.
 963 Text|               Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio,
 964 Text|         pasidarė: ėmė budinti seselę. Prisilietė jos veido ir nustebo: taip
 965 Text|        šiokiais vakarais taip žmonėms prisimenančios, maldos reikalingos. Kumštelėjo
 966 Text|          besveika!~    Pats tuo tarpu prisistatė kėdę prie lentynos ir ėmė
 967 Text|           atsimeni? Mes pilnas kertes priverkėme, o čia ryto metą, praaušus,
 968 Text|            lūpas prie stiklų prirėmę, pučia, apšaluones tirpina, kaskart
 969 Text|          pasisekė?~    - Pasisekė kuo puikiausiai, - atsakė Strypeikienės
 970 Text|          aplaižė ir padėjo ant stalo; puodelį mediniu dangteliu uždengė
 971 Text|             susilaikė. Pažiūrėjo vidų puodelio.~    - Ne perdaug, - tarė,
 972 Text|         ištiesė savo liesas rankas ir puolė gelmėn...~    Susiūbavo
 973 Text|             pati Strypeikienė.~    Su pusbernio pagalba ėmė ji viską "glausti",
 974 Text|        trobelės durimis; vienas valdė pusbernis, antras - pati Strypeikienė.~   
 975 Text|              ganyti. Pačių vaikai iki pusdienio miegojo; mažąjį šeimininkė
 976 Text|                              Jau buvo pusiaunaktis, kada, gaidžiui pragydus,
 977 Text|           dažė į druskinę ir valgė su pusiaužalėmis bulvėmis.~    Taip apsižvalgęs,
 978 Text|               griebdamas iš katiliuko pusiaužales bulves, ir ėmė jas graužti,
 979 Text| kibirkščiodama, o katiliuke ant vąšo, putodamos, murmėjo verdamos bulvės.
 980 Text|         bevalgant pripildavo pelenų į putrą, tai, pro šalį eidami, grūšią
 981 Text|           baltos duonos ir užbalintos putros naujame žaliame dubenėlyje.~   
 982 Text|          parėjęs, nemažai susirūpino, radęs tuščią gultą. Nuieškojo
 983 Text|               nebeatsigavo parvirtus; rado ją žmonės baisiai išsišiepusią.
 984 Text|              jai kažin kas, ir užgeso ramiai.~ ~
 985 Text|                    Ne adata, atras, - raminos save Petriukas.~    Jų vaikų
 986 Text|             meilus sapnas, vargdienių ramintojas, ir juos mažučius nutildė. ~___________ ~   
 987 Text|                už mano gerą širdį dar ramybės neteksiu.~    - Ko gi bijai,
 988 Text|            rasit, ir vėl ne tuščiomis rankomis. Žmonėse dabar papiovos
 989 Text|        šluotos beveik neišleisdavo iš rankos, apsisukdama talžė ja, kur
 990 Text|        botagus.~    Ligu nuvargusiose rankose sustojo urzdėti klebetas,
 991 Text|             svogūnų, užpilsi batvinių rasalu, pridėsi gerai druskos,
 992 Text|               vėl ramu, tylu. Pas upę rasos ašaromis verkia palinkęs
 993 Text|             bobai pipirų.~    - Ilgai raugės, - juokėsi visos.~    -
 994 Text|           rukšlotas veidas sudrebėjo, raukydamos, ir keletas ašarų iš apgesusių
 995 Text|        žmonėms prisimenančios, maldos reikalingos. Kumštelėjo broliuką į pašonę
 996 Text|         Nutiko kas nors! Šiokią dieną reikėjo ant upės...~    - Apnakvino
 997 Text|             dubenėlyje.~    Petriukas rijo, net ausys mazgės. Katriukė
 998 Text|              pravardžiuotis, ir šiaip rimtesnis pasidarė. Užtat Strypeikienė
 999 Text|            parėjo! - sušuko Katriukė, risdamos iš lovos. Petriukas galvatrūkčiais
1000 Text|               gana, - tarė Petriukas, ritindamas rąstą aslon.~    Išsitraukęs