§ 1

KŪRINIO SANTYKIS SU LITERATŪRA

   Lietuvių tautos literatūra dar neturi nė vieno tokio nacionalinio kūrinio, kurį galėtume laikyti šios Nemuno pakrančių tautybės kalbos, papročių, dvasinės kultūros ir buities išliekančiu nesenstančiu paminklu. Todėl aš drįstu pateikti platesnei visuomenei šį veikalą - literatūros pasaulyje dar nepažįstamo autoriaus Donelaičio kūrinį. Ilgai abejojau, ar šį tautinį kūrinį, parašytą vien Lietuvos gyventojams, verta dėl jo vietinio turinio paskelbti ir pastatyti lygia greta su kitų tautų veikalais. Tačiau tiek paraginimai spaudoje, tiek padrąsinantis įžvalgesnių tėvynainių žodis paskatino mane paskelbti lietuvių tautos literatūrinius kūrinius, kuriuos aš jau kuris laikas esu surinkęs. Taip pat būtų daugeliu atžvilgių naudinga tiek kalbotyrai, tiek istorijai bei geografijai, jeigu būtų iškelti aikštėn ir būsimosioms kartoms perduoti ne tik šios tautos rašytiniai dokumentai, bet ir visa kita, ką sukūrė tautos genijus: dainos, priežodžiai, mitai bei padavimai...
   Jei ir negalima šio poetinio lietuvių mūzos kūrinio lyginti su Homero, Vergilijaus ir Horacijaus šedevrais, turėjusiais poveikio pasaulio kultūrai, tai jį drąsiai galima priskirti prie neklasikinės literatūros paminklų - slavų, germanų, keltų tautų originalių kūrinių, turinčių pastovios reikšmės toms tautoms. Šis kūrinys lietuvių tautai turi išskirtinę vertę ne tik dėl to, kad poetas yra kilęs iš liaudies gelmių, bet ir tuo, kad tai nesenstantis kalbos paminklas, kuriuo, kaip tvirtu pagrindu, gali remtis gramatikai ir leksikografai. Lietuviška jo išraiška yra gryna, liaudiška ir klasiška. Visą likusiąją lietuvių literatūrą sudaro daugiausia vertimai, išskyrus vieną kitą originalią religinę giesmę ar pasaulietinę dainą, kurios tačiau dar nėra tvirta atrama literatūrai. O šis veikalas lietuvių gali būti laikomas sektinu poezijos ir iškalbos pavyzdžiu, tuo labiau, kad jis pasižymi originalumu, - jame nieko nėra skolinta iš svetimų literatūrų. Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nuotaikos, kurios jame vyrauja, - kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės palyginimai - natūralūs ir taiklūs, aprašymai - gyvi, visas pasakojimas - vaizdingas, įterpti pamokymai - trumpi ir taiklūs; žodžiu, visas veikalas iš karto sukurtas tomis įkvėpimo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią. Jo kūrinys priklauso tai poezijos rūšiai, kurios negalima pavadinti nei idile, nei epu. Greičiau tai bus vidurys tarp aprašomosios ir pamokomosios epinio pobūdžio poezijos; ją galėtume vadinti didaktiniu epu. šį kūrinį, be to, reikia laikyti perdėm liaudišku, nes jo personažai priklauso tik žemesniajam kaimo gyventojų sluoksniui. Poetas buvoja tik valstiečių trobelėse ir retai tepaliečia kontrasto dėlei aukštesniųjų luomų papročius.
   Todėl klaidingu požiūriu būtų vertinamas mūsų rašytojas, jeigu norėtume jo kūrinį dėl antraštės panašumo lyginti su žinomąja Tomsono Metų laikų poema, arba dėl tolimo turinio panašumo su Vergilijaus Georgikomis. Taip pat negalima tarti esant kokio nors panašumo su vokiškais originaliais veikalais, kaip Foso Liuize arba Gėtės Hermanu. Minėtieji veikalai sukurti turint prieš akis visai kitą, būtent graikų literatūros, mastą ir skirti visai kitokiam skaitytojų ratui, būtent mokytiems ir nusimanantiems mene žmonėms. O mūsų lietuvis yra pats sau originalas, neturėjęs prieš akis jokio graikiško ar romėniško pavyzdžio. Vokišku pavyzdžiu jis tuo mažiau galėjo remtis, kadangi jo rašymo laikotarpiu vokiečių literatūra dar nebuvo pasiekusi savo aukso amžiaus ir, išskyrus Halerį bei Hagedorną, nebuvo iškilęs dar nė vienas klasikinis autorius.