§ 3

KŪRINIO TIKSLAS IR POBŪDIS

   Jau vien peržvelgęs kiekvienos giesmės turinį, skaitytojas pastebės, kad autorius nebuvo užsibrėžęs sau uždavinio išsamiai paskirus metų laikus aprašyti, o tenorėjo pavaizduoti lietuvių valstiečių papročius ir įpročius, gyvenimą ir darbą. Veikalo veiksmo vieta yra tik vienas Rytų Prūsijos (Oberlitthauen) valsčius, gerokai atmieštas svetimšaliais kolonistais. Autorius sąmoningai nusistatė, sau tokias ankštas ribas, kad tuo labiau galėtų įsileisti į detales ir iškelti daugiau savo tautos savitumų.
   Iš tikrųjų jo kūrinio objektas turėjo būti vien valstietis baudžiauninkas, jo būklė anuomet (betgi jis ir sudaro tautos daugumą ir liko ištikimiausias tėvų papročiams). Tik jį poetas norėjo pavaizduoti kaip individualybę, kaip visos lietuvių tautos reprezentantą, tik jį pamokyti, kaip reikėtų dirbti žemę, sodinti sodą. Jį autorius primygtinai graudena likti ištikimam tėvų dorybėms, rūpestingai saugotis, kad svetimieji neįtrauktų jo į pasileidimą, girtuokliavimą, kortas ir kitas ydas, kad tuo būdu jis uždarai ir romiai galėtų savo trobelėje patenkintas gyventi. Tokį tikslą turėdamas prieš akis, poetas. ir davė liaudišką idilę, arba kaimišką kūrinį apie artojo darbą ir šeimininkavimą. Todėl jis nelietė medžioklės, žvejybos, gyvulininkystės ir kitų šios tautos verslų.
   Vidinė kūrinio kompozicija ir atskirų giesmių planas yra toks. Kiekviena giesmė paprastai prasideda atvaizdavimu to metų laiko, kuriam ji skiriama. Trumpai nupiešiami pakitimai augalų ir gyvių pasaulyje, vykstą ryšium su pavasariu, vasara, rudeniu ir žiema. Po šitokio įvado, kuris Vasaros darbuose yra trumpiausias (kadangi autorius buvo ilgiau apsistojęs ties pavasario gamtos vaizdavimu, ir abu metų laikai iš tikrųjų sudaro tik vieną paveikslą), poetas pereina prie kiekvieno metų laiko darbų jų eilės tvarka, bara už pasitaikantį apsileidimą ir giria už rūpestingą darbų atlikimą. Gamtos vaizdai ir įterpti pamokymai vykusiai supinti vieni su kitais tarp aprašomų darbų. Giesmė paprastai užbaigiama kreipimusi į vyrus ir moteris, kad jie liktų ištikimi tėvų dorybėms ir, neužmiršdami viso pasaulio valdytojo dievo, tinkamai pasiruoštų ateinančiam tų laikui.
   Visame kūrinyje vyrauja dialoginė forma, ir tik vietomis, kur kalba pats poetas, pereinama į grynai epinio pobūdžio pasakojimą. Visi aprašymai, pamokymai ir pasakojimai įdėti į kalbančių personažų, kurie yra išimtinai valstiečiai, lūpas. Ši pokalbio forma suteikia pasakojimui gyvumo ir dinamikos. Palyginimai ir vaizdai visi paimti iš kaimo gyvenimo. Retkarčiais tepasitaiko užuominų, liečiančių pagoniškąją (šiaurės tautų) mitologiją ir senuosius laikus Svetimtaučiai ateiviai dažnai minimi dėl to kad, kaip nurodoma pastabose ir paaiškinimuose, remiantis gausia patirtimi, jų dėlei pablogėjo tautos papročiai. Visame veikale, be to, vyrauja atitinkanti lietuvio charakterį romi, kūdikiška dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir neveidmaininga dievo baimė, taip kad mes poetą dėl šitų dorybių, dėl jo sielos paprastumo bei tiesumo ir nekaltumo tiesiog pamilstame.