§ 4

IŠRAIŠKA, EILĖDARA IR KIRČlAVIMAS

   Mūsų poetas, kuris sugeba panaudoti visus lietuvių kalbos resursus, stebina kalbos žinovus išraiškos dailumu, jėga ir žodingumu. Šiuo ilgiu kūrinys turi klasikinę vertę ir yra tobulas pavyzdys lietuvių tautai. Jo kalba išsilieja galingu srautu, kurio nesulaiko jokia šiurkšti elizija, joks nelankstus žodis, ir nejučiomis pagauna skaitytoją. Kas užgimė širdies gilumoj, lengvai ir maloniai sklinda iš burnos. Viskas grynai lietuviškai mąstyta ir išreikšta, kad žinovui lieka tik džiaugtis. Autoriui labai sekasi kurti naujus žodžius ir posakius, kuriais jis praturtina kalbą. Jo išraiška todėl kur kas turtingesnė už esamų žodynų kalbos lobį; iš jo turės labai daug naudos leksikografai gramatikai. Poetui tikrai sėkmingai sekasi pamėgdžioti gamtos garsus, kaip, sakysime, lakštingalos giesmės, kurti tapybiškus epitetus, kaip vyžoti vyrai, krunėdami diedai, sukrošusios bobos, sąmojingai žaisti žodžiais, kaip baudžiava baudžia, rudenio rudo, sugalvoti charakterizuojančias pavardes. Visuose šiuose subtiliuose kalbos niuansuose slypi originalumas, kurio iš tikrųjų neįmanoma pamėgdžioti.
   Graikiškoji hegzametrinė eilėdara yra vienintelis svetimas varžtus, kurį poetas uždėjo savo kūriniui. Bet kadangi joje poetas jaučiasi laisvas ir nevaržomas, tai ji tapo jo rankose tarytum gėlių juosta, kuria jis grakščiai apjuosė lietuviškąją išraišką. Spondėjų turtinga kalba, atrodo, kaip tik ir sukurta šiam rimtam ir iškilmingam metrui. Tur būt, jokia iš naujųjų Europos kalbų negalima taip tobulai atkurti hegzametro bei kitų graikiškos eilėdaros formų, kaip lietuvių kalba. Šią pirmenybę jai teikia dvibalsių ir balsių gausumas, artikelio nebuvimas, trumpos dalyvinės konstrukcijos, garso kiekybės nepriklausymas nuo kirčio, elizijų laisvė ir . daugelis kitų ypatybių. Pažymėtina, kad Donelaitis pirmasis pabandė įvesti hegzametrą į lietuvių poeziją ir kad, Klopštokui dar nesukūrus savo Mesiados, mūsų lietuvis jau labai sėkmingai rašė šia eilėdara. Yra išlikusių nuotrupų iš keturiasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų. Paskutinė giesmė apie žiemą, atrodo, bus parašyta vėliau - penkiasdešimtaisiais ir šešiasdešimtaisiais metais, nes autorius pamini dilelį Karaliaučiaus gaisrą (žiūrėk pastabą prie ketvirtosios giesmės)...