Homines historiarum ignari semper sunt pueri.
Zmones nusidawimû nepazinstantiejie wis yra waikai.

Jau trisdeszimt ir penki metai praejo nuog to laiko, kada atsirado pirmas lietuwiszkas laikrasztis. Jei mes tą keliû metû tarpą sulyginsime su ilgomis eilėmis metû, kuomet musû tauta (gimine) wisokeis wargais ir sunkenybemis prispausta, negalejo ne mislyti apie sawo alpstanczios dwases atgaiwinimą ir dwasiszką peną, tie praszokusieji trisdeszimt ir penki metai pasirodys mums kaip wakarykszte diena! Per ilgus tuos amzius musû gimine teip buwo paniekinta ir prispausta, jog uż tiesą dywitis reikia, kad tik per wieszpatiźs malonę jiji iki szei dienai dar gywa liko! Senowes gadynese apgywenus kone dwigubą żemes plotą, ji szendie taip didei wisose szalyse susimażino, jog prilygsta tiktai szeszeliui senosios musû Lietuwos! Tas sunykimas musû tautos nusidawe ipaczei del to, jog daugumas Lietuwiû parubeżiuose su kitomis tautomis gywenancziû, pasisawino per ilgus amżius swetimas kalbas. Żmones patys neiszmire drauge su iszmirimu tose szalise lietuwiszkos kalbos - jie liko, tik priemę kitą, swetimą kalbą tapo ar Wokieczeis ar Slowenais. Teip wisi mokinti keliauninkai, kuriems teko Prusus aplankyti, sako, jogei typas tikros Prusijos gywentojû, pagal iszweizdi ne prilygsta wokiszkam typui, nors szios dienos Prusijos gywentoju dide dalis tik wokiszkai kalba. Mes wel gerai żinome, jog daugybe szios dienos Wokiecziû Prusijoj paeina isz Lietuwiû, kurie atsiżadeję nuo sawo grażiosios kalbos swetimai tautai teko. Teip lyginai einasi Lietuwoj ir kitose parubeżiuose: Lietuwa pamażeliu nyksta, nes nyksta jos kalba! Suskaityti wisas prieżastis, kuriû del Lietuwa susimażino ir taip baisei sunaikinta tapo, butû dabar per ilgai. Cze mes tik tiek pamineti turime, jog rasi didżiausia prieżastis to wiso pikto yra ta, kad apie Lietuwiû apszwietimą per lietuwiszką kałbą, tie, kuriems priguletu tai daryti, rupintis nesirupina. Szendien wisi mokinti wyrai, kurie musu gywenimą ir jo sunkumą pażinsta, wienu bałsu sako, jog tie musu kaimynai, po kuriu waldzia musu gimine yra, warą ant to, idant mes ne szendien, tai uż metu kitu, pawirstumem ar in Wokieczius, ar wel in Słowenus (Lenkus ir Gudus). Jeigu mes dabar paklaustumem, kas per nauda butu del wokiszkystes ir slowenystes, mums atsiżadejus nuog sawo numyletos kalbos lietuwiszkos ir garbingos musu praeitines, kaimynai musu negałetu duoti mums ne iszmintingo, ne teisingo atsakymo. Juk ir mes esame tokiepat żmones, kaip ir musu kaimynai, ir norime wisomis teisibemis, prigulincziomis wisai żmogystei, lygei su musu kaimynais naudoti. Tarp tokiu teisybiu pirmutine butu ta, kad Lietuwoj Lietuwei mokslą ir apszwietimą lietuwiszkose mokslinycziose gautu. Szendie mes wisi gana gerai numanome, jog iszkałos (szuiles) su swetimomis moksło kałbomis daugiausei Lietuwius pawerczia in swetimus ir atskiria waikelius nuog ju gymditoju. Ar iłgai dar teip duruos, negali tikrai żinoti, bet, kaip galima iszmanyti, nużiurint ant weikału musu gadynes Lietuwiu troszkawimai ir noras neweik dar iszipildys!...
   Laimingesnio del Lietuwos łaiko ateinant bełukuriuodami, turime mes patys rupintisi apie sawo dabarnykszczius reikalus: ka mokslinyczios nedaro, tai mes patys atlikti turime. Kuniszko maisto nestokuodaimi, pirmucziausei turime rupintis apie dwasziszką szwiesą. O szis szwiesos atgabenimas yra tai didei swarbus dalykas!
   To delei tegul bus garbinamas tas Lietuwos myletojas, kursai pirm trisdeszimt ir penkiu metu insteigdamas łaikraszti "Lietuwninku Prieteli" pradejo rupintis apie iszplatiniamą tarp broliu dwasiszkos szwiesos. Paskiau atsiradęsis łaiszkas, o per ilgus metus per garbingą professoriu Kurszati Karaliaucziuje iszleidżiamas "Keleiwis" platino Lietuwoj, kaip imane, dwasiszką szwiesą ir żines isz wisatinio mokslo. Pradżioje 1878 m. pradejo Kłaipedoj, naujas lietuwiszkas laikrasztis "Lietuwiszka Ceitunga" szalip "Keleiwio" iszeiti, kursai 1880 m. kitam reditojui, p. Eynarui, teko ir tapo "Naujuoju Keleiwiu" pramintas. Skaitlius skaititoju su łaikraszcziu skaitliumi dauginosi ir didinosi. Szie tai laikraszczei tur nuopelnus Prusu Lietuwoj per prilaikimą lietuwiszkos kalbos ir per naudingumą sawo rasztu. Dar iszeina ir polytikiszkas "Konzerwatywu Draugistes Laiszkas" Prekule. O galiausei bus nuo 1. aprilio sz. m. Ragaines mieste po p. Eynaro redymu, kursai isz "naujojo Keleiwjo" Draugystes iszstoja, "Keleiwis" pas knygu spaudintojus Albaną & Kibelką iszduodamas, kursai pagal jo gruntawotojo, p. professoriaus Kurszaiczio dumą ir welijimą toliaus redoms taps, koktai prie "naujojo K." nebgalejo nusiduoti.
   Pripażindami nuopelnus tu laiszku mes cze dabar neminesime apie juju polytikiszkas pażiuras ir nuomones. Kas del Lietuwos yra arba butu naudinga, kas wel jai galetu użkenkti, apie tai kiekwienas kitoniszkai supranta ir numano, ir uż sawo darbą gali duoti atsakimą wien sawżinei sawo. Stodami in pulka sawo garbingu draugbroliu - łaikraszcziu, pirmucziausei turime pasisakiti, koks musu mieris ira.
   Palikdami aniems łaiszkams ta triusą apie Lietuwos apszwietimą per dwasiszką mokslą, mes nekliudisime isz pradżiu ir użrubeżines polytikos. Musu łaikrasztis, wieną tik kartą ant menesio iszeinąs, tegul apims tą wietą, kuri dirwonais guli. . . .
   Trumpai sakant, laikrasztis musu bus tik swietiszkas, ir pagal isztekliu ir pajegas musu, atgabes żines tik isz wisatinio mokslo. Tas żines suteikdami skaititojams sawo, mes daugiausei rupinsimies iszplatinti tarp broliu żines apie sawo gimines (tautos) senowes weikalus, o teipogi apie reikalus musu, kaipo Lietuwiu, sziose gadynese.
   Kaip kiekwienas Zmogus atsimindimas wisą sawo giwenimo begi, atsiżiuredamas atgalios mato ir numano, kas jis ira buwęs ir kuomi tapęs, supranta, kokiu sawo inpatibiu delei jis tapęs toks, o ne kitoks; taip ir wisa musu gimine (tauta) turetu atminti ir pażinti praejusi laika, kuri ira giwenus ant szios Lietuwos żemes, ir wisus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie sziokiu ar tokiu budu padare musu giminę tokią, kokią szendie regime ir pawede ję tiems wargams, kuriuose mes giwename.
   Jau daug szimtu metu praejo, kaip paliowe Lietuwos giedruotose padangese spindejus żwaigzdele, kuri musu tewu tewams szwiete; tamsi, neperregima ukana apsiaute musu linksmą senoweje żemę; wisokie wargai ir sunki, o ilga werguwe iszdilde isz atminties musu paminejimus laimingesnio ir newargingo gywenimo; użmirszome, kuomi mes senoweje buwome, ir tikt retoj jau dainoje ar pasakoje randi paminklą minawotą isz praeitines musu. . . . Liko dar kalba musu garbinga, apie kurią mes galime drąsei su mokintu wiru isztarti: "Die Sprache ist unsere Geschichte". Szeip - wiskas pragaiszo, o ir tas musu wienutelis skarbas - kalba, teipogi niksta;
   Musu tad ipatingiausias ir didziausias rupestis bus - duoti pażinti musu broliams Lietuwoj nusidawimu senowes gadines ir weikalu musu garbingu sentewiu, kuriu darbus ir tewiszkes meilę użmirszę neżinome mes patis; kuriu tewu esame sunus bei nepoczei (anukai, waiku waikai). Jei kożnas geras ir patogus sunus guodoja sawo tewus ir tewu tewus, tai ir mes, Lietuwei, szios gadines turime sekti pawizdi geru sunu senowes Lietuwos; todelei pirmiu pirmiausei turime pażinti juju sonowiszką giwenimą, budą, dabą ir tikibę, juju darbus ir rupesczius; nes ju giwenimą pażinę, pażinsime geriaus juos, o juos pażinę ir patis pasiżinsime.
   Toliaus apie darbą "Auszros" kalbedami, turime pamineti ir tai, jog mes ne użsimirszime rinkti ir apraszineti wisokius lietuwiszkus senowes paminklus ir liekanas (kas liko), isz kuriu galima pażinti giwenimą, budą, dabą, senowiszką tikibę musu seneliu. To delei rinkejai dainu, pasaku irtt. paminklu pagal wertibę ir swarbumą ras musu laikrasztije wietos sawo darbams.
   Pasakodami apie praeitinę senowes, mes nepraleisime progą nepasikalbeję su skaititojeis apie reikalus musu tautos szioje gadineje. Naudingi wel pamokinimai ir żines ar tai isz noturos arba prigimties mokslo, ar tai isz ukes wedimo (agronomijos), ar tai isz waistijimo (daktaristes) irtt., ras musu "Auszroj" wisuomet patalpos wietą.
   Pażinti placzią su myletojais musu kalbos ir su mokincziauseis musu laiko Lietuwos wirais turedami, mes ketiname pakwiesti juos ant darbo in musu "Auszrą"; o tikimes, jog jie meilingai priims pakwietimą.
   Szitus sawo pażadus iszpilditi isz gilumo szirdies noredami, mes ne troksztam del sawes kitokio pelno ir naudos, wienat kad musu żodzei pultu ant grażios dirwos ir atnesztu szimteriopą dwasiszką naudą Lietuwai. . . . Su wieszpaties pagalba mes kiek pajegdami ir inmanidami triusimes ir ruoszimes, tos dumos budami, jog ir musu darbas gali buti naudingas.
   Kaip auszrai ausztant nyksta ant żemes nakties tamsybe, o kad taipjau praszwistu ir Lietuwos dwase!
   Toks musu troszkawimas ir noras.

   Pragoj.     B.