VI

   Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas, atlikęs karą su Miškagalių valsčium, pradėjo baisiai gert, o aukų tai jau pats ieškojo.
    Pargrįžo sykį iš Žydpilės ir rado vežime pusę svaro sūrio suvyniota į popiergalį. Iš kur atsirado tas sūris, sunku buvo nuspręst, viršininkas vienok išaiškino sau, ką tai reiškia.
    - Tą sūrį įdėjo man Žydpilėje,- manė Kruglodurovas.- Turbūt turi ten kas kokį reikalą pas mane... reikia važiuot.
    Anksti rytą važiuoja vėl į Žydpilę patirt, kas įdėjo sūrį, kas turi reikalą, ar negalima bus uždirbt. Patyrimas pasibaigė tik tuo, kad Vakanalijus Vziatkovičius pasigėrė ir miegodamas išvažiavo namo. Su juo sykiu važiavo iš Žydpilės vienas gerai pažįstamas vaikinas. Pusiaukelėje viršininkas pabudo ir, nežinia kas jam atėjo į galvą, klausia:
    - Kaip tamistai rodos, ar aš imu, ar ne?
    - Man rodosi, kad ne,- atsakė vaikinas.
    - Mat kad imu! - sušuko Kruglodurovas, lyg norėdamas pasigirt, ką jis galįs.- Imu! tik nemanyk tamista, kad mažai, - melavo. - Ne, aš imu šimtą, du šimtu... su mažiau neprisileidžiu.
    - O kaip tamistai rodosi, ar mano činovnikai ima? - užklausė vėl.
    - Rodosi, ne.
    - Ima, ir da kaip ima! Tiktai aš žiūriu ant to per pirštus ir apsimetu nematąs. Aš žinau, kad jie ima, o jie tuo tarpu nežino nieko, kad aš imu.
    - Jeigu jau kalbėt atvirai,- tarė vaikinas,- tai aš pasakysiu ponui viršininkui štai ką: činovninkai žino taipgi, kad pons viršininkas ima. Tiktai toks skirtumas, kad pons viršininkas nežinote, kiek ima činovninkai, o jie gerai žino, nuo ko, kada ir kiek paima pons viršininkas.
    - Argi tai gali būt?
    - Tikrai.
    - Na... tegul juos velniai! - užbaigė Vakanalijus Vziatkovičius ir vėl taikėsi užsnūst. Negalėjo.
    Tą dieną Kruglodurovo dvasioje turėjo darytis kasžin kas, turėjo ten jau labai daug prisisunkt, jeigu vėl neiškentė neprakalbėjęs apie aukas:
    - Plynia žino, kur mano pinigai dingsta? Tiek daug paimu, o nieko neturiu. Nė gubernatoriui, rodos, ne per daug duodu, nė...
    Turbūt susiprato, kad negerai padarė prasitaręs apie gubernatorių. Staiga nutilo ir jau neatsiliepė iki pat Naupilės.
    Teisybė, nebuvo žymu, kad Vakanalijus Vziatkovičius turėtų pinigų. Tegul dabar žydeliai duodavo mažesnes aukas nekaip iš pradžių, kartais po keletą tik rublelių, bet iš kitų šaltinių eidavo nuolat pinigai. Galėjo ištekt jų net puikiam gyvenimui. Vienok Kruglodurovas ne per puikiai gyveno ir da, įsiskolijęs iš Prūsų pusės prekėjui už visokius daiktus ant kelių šimtų rublių, neturėjo iš ko atiduot skolą. Pats liovė vaikščiojęs į Prūsų pusę, bijodamas susitikt su anuo prekėju, kada gi prekėjas pradėjo vaikščiot pas jį, tai įsakė neleist prekėją į šią pusę kaipo kurstytoją žmonių prie emigracijos. O bet skolos neužmokėjo. Dėl to, kad neišteko.
    Ne po ilgam atsidarė naujas uždarbio šaltinis: ištiko cholera. Iš to kitiems baimė, o viršininkui laimė.

    1892 metuose, kaip sakiau, ištiko cholera. Visoje Maskolijos valstijoje tapo įrengti sanitariški komitetai gyventojams prižiūrėt, idant nors choleros laike išsižadėtų prisirišimo prie nevalumo, purvų ir smarvių, o paskui mat vėl galėsią knistis mėšluose - tegul tik apsimalšins cholera. Nepaklausius kuriam gyventojui sanitariškos rodos, komiteto sąnarys galėjo apvalyt užsivertėlio gyvatą jo kaštu ir da toks turėdavo užmokėt per sūdą mažiausiai 25 rublius koros. Apart to, į rankas paviečio viršininkų buvo prisiųsti iš gubernijų pinigai dezinfekcijai daryt.
    Vakanalijus Vziatkovičius iš choleros pasinaudojo daugiau nekaip cholera iš žmonių.
    Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai paviečio, išleista šiek tiek tik dėl akių, o diduma liko dezinfekcijai viršininko kišeniaus. O kiek pelno per sanitariškas peržvalgas! Teisybę sakant, nebuvo juk nė vienos gyvatos, prie kurios negalima būtų prisikabint dalykuose švarumo, kiekvieną šeimininką galima buvo pagąsdint sūdu, o kiekvienas sūdo bijosi, tai reikia gerintis viršininkui ir t.t.
    Apčiulbęs pusėtinai Naupilės žydus, atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius ant sanitariškos peržvalgos į Žydpilę, žydiškiausią ir per tai nevaliausią miestelį. Rado, žinoma, daug medegos protokolams ir gąsdinimams sūdu. Žydai iš tikrųjų nusiminė pamatę, kad reiks užmokėt tiek daug pinigų, vienok, gerai pažindami savo viršininką, žinojo, kaip išsisukt. Vieton mokėt skyrium po 25 rublius per sūdą, jie sudėjo po keletą tik rublių be sūdo ir įkišo juos į visa priimančias viršininko rankas. Tas, gavęs 60 rublių, suplėšė visus protokolus ir leido žydams toliau gėrėtis savo proza.
    Prireikėjo Kruglodurovui vėl pinigų, nes 5 rugsėjo atsibaldė į Žydpilę ant sanitariškos peržvalgos. Tą dieną Žydpilės parapijonys rinko sąnarius priežiūros bažnyčios ir buvo apstoję klebonijos prieangę, o burmistras, atsisėdęs už stalelio ant tos pat prieangės, turėjo leistrus ir traukė į juos pravardes parapijonių, tinkančių į paskirtus sąnarius.
    Štai atjoja raitas Vakanalijus Vziatkovičius, iš pradžių žingine, paskui sudilgino arklio pašones ir, šuoliu prijojęs prie susirinkusios minios, staigu sustabdė arklį ir suriko:
    - Kas tai: atkeliavo paviečio viršininkas, o nieko nėra magistrate!
    Burmistras atsistojo ir, prisiartinęs prie Kruglodurovo, paaiškino, kad, užimtas čia darbu, negalėjo būt tuo pat tarpu magistrate.
    - Jau tu man seniai įsigrisai! Aš tavęs daugiau kęst negaliu, negaliu! Stražninke, rašyk protokolą! - suriko ne savo balsu viršininkas ir ką tik nenuvirto nuo arklio.
    Matė burmistras, kad Kruglodurovas girtas, nuspjovė ir grįžo prie leistrų. Viršininkas tuo tarpu ėmė rėkt ant susirinkusiųjų:
    - Ko jūs čia susirinkote? Tiek jūs yra, o nė vienas neišėjo pasitikt savo viršininką!
    Žmonės klausė ir tylėjo. Iš jų akių buvo matyt, kad nieko o nieko nesupranta. Nepasikakinęs nė čia, nusėdo Vakanalijus Vziatkovičius nuo arklio ir nusvyravo pas kunigą, bet tuoj sugrįžo ir, atsistojęs ant prieangės, užklausė:
    - Kas čia darosi? Ko čia taip daug žmonių prisirinko?
    - Pasiremdami ant Aukščiausio paliepimo 1864 m., renkame sąnarius priežiūros bažnyčios,- atsakė burmistras, rodydamas leistrus.
    - Kaip tai? Viešpats ciecorius paliepė 1864 metuose, o jūs tik dabar susipratote išpildyt! a? -riktelėjo Vakanalijus Vziatkovičius užsirūstinęs, kad taip susivėlino pildyt ciecoriaus įsakymą.
    Burmistras rodo jam leistrus aiškindamas:
    - Turime tiesą rinkt šioje dienoje pagal leidimą gubernatoriaus ir jūs, pons viršininke.
    - Da......!-užkeikė Kruglodurovas,. prikergęs prie "vašų" "maitą", ir apsisukęs nuėjo pas kunigą.
    Sugrįžęs vėl neužilgo, prakalbėjo į susirinkusią minią:
    - Bičiuliai! ką viešpats ciecorius yra paliepęs, tai reikia išpildyt,- tarė, traukdamas su atida aukštyn nusmukusias kelines.- Aš - jūs viršininkas, ciecoriaus vietininkas, klausykite tiktai manęs! Jūs turite valsčiaus vyriausybę, turite burmistrus... jūs tų pašalinių vyriausybių neklausykite! Ar mokate kas maskoliškai?
    Atsirado viens toks.
    - Na tai versk! - liepė viršininkas.
    - Tai jis sako,-pradėjo vertikas,-kad jis-mūs bičiulis; paskui sako, kad ką ciecorius paliepia, tai reikia išpildyt ir nieko nedaryt prieš valdžią; da sako, kad mes nieko neklausytume.
    - O ant galo... ant viso to galima spjaut! - tarė Vakanalijus Vziatkovičius, išklausęs vertimą savo žodžių ir eidamas pas kunigą. Negalėjo vienok ilgai nurimt ir, sugrįžęs ant prieangės, vėl prakalbėjo:
    - Bičiuliai! aš - maskolius ir kalbu maskoliškai, o tai dėl to, kad aš jau trys metai esmi jūs viršininku, o da .lietuviškai nesuprantu nieko, bet aš žinau, kad jūs - geri žmonės. Atkartok! - paliepė vertikui.
    Atkartojo.
    - O dabar šalin iš čia! nesirašykite ir eikite į karčemą! -suriko ant žmonių. Vertikas tą pat atkartojo. Vieni abejojo, ar eit į karčemą, ar neit. Kiti, išmintingesni, nesijudino iš vietos, o vienas pamaži atsiliepė:
    - Plačios maskoliaus kelinės, bet jis pats da plačiau girtas.
    Kitas vėl:
    - Tai, priputo kacapas ir tik erzina žmones! Burmistras aiškino žmonėms, kad liktų ir baigtų rinkimus, o viršininkas neleido, varydamas į karčemą ir liepdamas neklausyt burmistro.
    Tas užpykęs atsistojo ir tarė garsiai, idant visi girdėtų.
    - Pons viršininke! sugrąžinkite paskutinius savo žodžius, nes paskui priversti būsite juos sugrąžint!
    - Tu esi kiaulė, aš su kiaulėmis kalbėt nenoriu,- atsakė Vakanalijus Vziatkovičius ir nukrapino pas kunigą.
    Tarp susirinkusiųjų pakilo lyg spiečiaus dūzgimas. Štai šmakšt į žmonių tarpą vienas žydelis, pirmiausias Kruglodurovo rodininkas ir tarpininkas ieškant aukų, pastatė ausis ir tėmijosi, ką žmonės kalbės, kad turėtų paskui ką pranešt viršininkui. Iš minios vienas suriko:
    - O tu žyde, smarve, ko čia? Mes tariamės apie katalikų bažnyčios reikalus, o tau kas galvoj? traukis!
    Žydas paklausė ir, pamiklinęs kojas, atsidūrė ten, iš kur atėjo.
    Neužilgo kunigas išvedė Kruglodurovą kelias dešimtis žingsnių ir paleido jį su stražninkais į miestą. Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, pas Keilsoną, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys, ir įlindo į prastą karčemą, pas žydą Mozūrą. Atėjęs atsisėdo už stalo ir riktelėjo:
    - Degtinės!
    Žydelis, matydamas pas save pirmąkart tokį aukštą svečią, dagi savo viršininką, nusistebėjo ir, nežinodamas, kokią jis degtinę mėgsta, stovėjo tik ir žiopsojo, o užklaust nedrįso.
    Vakanalijus Vziatkovičius, belaukdamas degtinės, pakėlė akis ir pamatė priešais save žydą.
    - Kas tu? - klausia viršininkas.
    - Aš Mozūras,- atsako žydas.
    - Ką tu sakai?
    - Aš Mozūras.
    - Tu mozūras?
    - Aš Mozūras.
    - Tu žydas, ne mozūras.
    - Aš Mozūras.
    - Tu pažiūrėk į zerkolą, tai pamatysi, kad tu nuparkėlis žydas, o ne mozūras.
    - Aš Mozūras!
    Tik paaiškinus stražninkui, kad to žydo pravardė Mozūras, viršininkas susiprato ir sykiu užtėmijo, kad ne ten nuėjo, kur ketino. Bet reikėjo kaip nors išsisukt nuo gėdos.
    - Ar tai jums rodosi, aš čion užkliuvau netyčia? Ne! Aš atėjau tyčia. O čia kas? -o suriko, rodydamas sienoje plyšį.- Stražninke! rašyk protokolą!
    Paliepęs tai, nusibaldė pas Keilsoną ir užtaisė surinkt žydų deputaciją. Susirinko rimčiausi Žydpilės žydai. Pamatęs juos, Kruglodurovas sušuko:
    - Ko jūs čia, žydai bjaurybės?
    Ilgą valandą visi tylėjo, o paskui vienas žydelis, stovėdamas užpakalyje kitų, atsakė nedrąsiai oficiališku liežuviu:
    - Mes čia, pasiremdami ant pono viršininko įsakymo. Vėl ilgą valandą visi tylėjo. Ant galo Kruglodurovas, pašaukęs keturias plėčkas degtinės, tarė žydams:
    - Aš gėriau už jūs sveikatą Tauzintuose, o jūs turite gert už mano sveikatą šičia. Gerkite! - suriko atsistodamas.
    Žydeliai, nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę. Pasibaigus vaišinimui žydų deputacijos, Vakanalijus Vziatkovičius iškilmingai ištarė:
    - Dabar eisime apžiūrėt miestą.
    Užsėdęs ant arklio, apsuptas susirinkusių žydų ir žydukų, nujojo per rinką. Prajodamas pro sinagogą, pamatė iš tolo riogsančią nuošalyje prozos instituciją, sustatytą iš keleto NNN. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant dūmų šoko ant tų NNN, surikęs galingu balsu:
    - Imkite! laužykite!
    O pats mitrina arklį ir vis šaukia:
    - Imkite! laužykite!
    Žydukų minia lakstė iš vienos vietos į kitą, saugodamasi, kad nesumindžiotų arklys. Raitelis, užtėmijęs tai, ramino:
    - Vaikai! nebėkite nuo manęs! juk aš maskolius!
    Turbūt jam rodėsi, kad jo armija bėga nuo savo gendroliaus. Atsirado minioje ir darbininkai, grįžtantiejie su kirviais nuo darbo. Juos stražninkai privarė prie NNN. Sužaibavo kirviai, supyškėjo lentos, ir institucija griuvo, o žydai sušuko didžiu balsu ura! tarytum griuvo Jerichono sienos. Tada pilkasis gendrolius (Kruglodurovas buvo apsivilkęs su balta mandiera, tik labai sujuodusia) sustabdė arklį, iškilmingai apsižvalgė aplinkui ir nusišluostė prakaitą nuo išrasojusios kaktos. Venit, vidit, vicit. Žydpilės istorija da buvo neturėjusi pažyminto taip garsaus didžiadarbio. Jis Žydpilės kronikose užrašytas šitaip: Podvig Sierovo generala, ili vziatije pristupom žydovskich nužnikov v Žydpilė 5 sentiabria 1892 goda (pilkojo gendroliaus didžiadarbis, arba užėmimas šturmu žydiškų NNN Žydpilėje 5 rugsėjo 1892 m.).
    Palūkėjęs gendrolius atsiliepė į minią:
    - Ar jums patinka burmistras? Man nepatinka, o jums patinka?
    - Patinka, patinka! - sušuko iš visų pusių.
    - Aš nematau, ar visiems patinka, - sako gendrolius, - kam patinka, tas tegul iškelia aukštyn ranką!
    Visi žydai ir žydukai iškėlė tiek rankų, kiek tik katras turėjo. Gendrolius, neva matydamas iškeltų rankų, pasakė:
    - Aa! pusė iškeltų, o pusė ne! tai nepatinka! Visi nutilo, tarytum laukdami pranašo balso. Lyg tyčia išlenda iš minios žydelis ir drebančiu iš baimės balsu sako gendroliui:
    - Nu, pons viršininke, kas bus? tu pats atnešei mums cholerą! Mus išgąsdinai, ir dabar jau visi mes sergame.
    Pasakęs tai, įlindo atgal, nereikalaudamas nė garbės, nė plojimo rankomis, kaipo tikras pranašas. Visi vėl tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę, gaudydamas su jąja orą iš šalies naujų griuvėsių ir varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didį pasikakinimą balsu:
    - Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!
    Tie griuvėsiai, styrintiejie su nusižeminimu po gendroliaus pergalėtojo kojomis; tas tylėjimas lyg perlėkus kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tas švelnus ir saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris valanda prieš tai turėjo balsą įniršusio liūto,- viskas sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį. Iškilminga valanda!
    Gendrolius, akimis atsisveikinęs su pasekmėmis savo garsaus darbo, jojo iš Žydpilės namo. Vienok likimas paskyrė tą dieną viršininkui būti tik didžiavyriu ir visą savo kelią žymint atminties vertais dalykais.
    Da neišjojęs iš Žydpilės, narsus gendrolius pats parodė, kad sugriauti NNN visai nereikalingi, kad juos gali užvaduot savos kelinės. Tiktai tamsuoliai stražninkai nesuprato aukštų siekių savo viršininko ir pasirūpino tą "parodymą" užslėpt. Nusodino gendrolių nuo arklio, neprileido artyn nė vieno žmogaus, o patys, padarę sanitarišką peržvalgą tūlų gendroliaus parėdų, pasistengė prašalint dalykus, persekiojamus, pagal jų nuomonę, ypač choleros laike. Sudarę viską kaip reikiant, vėl" užsodino gendrolių ant arklio ir lydėjo toliau.
    Likimas nepamiršo apie savo išrinktąjį. Buvo jau vakaras; Beveik ant pusiaukelės, neprieinant prie Tauzintų, gendrolius paleido antrą seriją "parodymų". Stražninkai nusiminę nežinojo iš pradžių, ką daryt, bet tuojau šoko į kaimą, padarė triukšmą ir, tiesiog apreiškę, kas atsitiko, "įsakė" boboms imt ypatus, ražus, mazgotes ir bėgt viršininkui gelbėt. Bobos, išgąsdintos stražninkų pasirodymu, o pripratusios jų balso klausyt, pagriebė kas reikia ir tekinos nubėgo į pagelbą. Sunaudojusios priderančiai visus įrankius, grįžo namo, smarkiai spjaudydamos.
    Viršininkas nujojo į Tauzintų valsčiaus kanceliariją. Pilvas, nuskriaustas dėl "parodymų", sušuko per lūpas savo nešiotojo:
    - Ar nežinote, kad aš neturiu nė žąsų, nė ančių, nė kiaušinių?..
    Da nespėjo užbaigt, o jau nežinomos rankos prinešė visko...

    Paskutinis didžiadarbis padarė Kruglodurovui, net be pagelbos korespondento, kur kas daugiau garbės nekaip įtaisymas "ikonos", nes į ūmą laiką pasklido žinia apie tą darbą ne tik po guberniją, bet pasiekė net Varšavos generalgubernatorių.
    Vyriausybė, matydama, kad Kruglodurovas geresnis gendrolius nekaip paviečio viršininkas, paketino jį nuo viršininkystės atstatyt. Bet Suvalkų gubernatorius, kuris, kalbant matematiškai, taip prilygo prie Kruglodurovo kaip Kruglodurovas prie Pstrumskio, pagelbėjo ir perkėlė tik Kruglodurovą iš Naupilės į Pakaušpilės pavietį.
    Atsisveikindamas su savo činovninkais ir pažįstamais, ištarė Vakanalijus Vziatkovičius atminties vertus žodžius:
    - Gerai, kad spėjo išsiųst mane į Pakaušpilę viršininku, nes neužilgo būčiau ten patekęs kitokiu keliu.
    Pakaušpilėje yra visiems žinomas kalinys.
    Buvo tai pirmi ir paskutiniai išmintingi žodžiai, kuriuos Kruglodurovui, viršininkaujant Naupilėje, pasisekė nuo savęs pasakyt. Ant tų žodžių pabaigsiu ir pasakojimą apie jį.

    Skaitytojau! Galėjai patėmyt, kad visame pasakojime beveik niekur neminėjau, kokiame metų laike tas arba kitas dalykas dėjosi. Tai kad ant manęs kartais nerūgotum, duosiu trumpą paaiškinimą. Žiemos laike niekad Kruglodurovas iš namų neišvažiuodavo, pasiremdamas ant to, kad jeigu Maskolijoje meška gali per žiemą miegot tik laižydama delną, tai greičiau šitas pritinka maskoliui činovninkui, ypač jeigu jo delnas būna tankiai suteršiamas. Pavasario ir rudens laike Naupilės pavietyje taip bjaurūs keliai, taip bjaurūs, kad nė davatkos įžadų negal pernešt; tai jau žmogus, žinoma, negalės nė praeit, nė pravažiuot. Taigi Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas visus savo garsius ir negarsius darbus atliko vien vasaromis.