ARTOJAUS SKUNDAS

O sielvartėli mano didžiausias!

Tai aš apleistas ant margo svieto!

Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,

Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!

Pats, anksti kėlęs, pjaut einu pievas,

Pats taisau žagrę, pats ir akėju,

Prakaitą savo prie darbo lieju

Taip ve, kaip žmogui paliepė Dievas.

O vienok žemė taip menkai dera,

Kad nė už darbą man negrąžina,

Ir kiekviens triūsas susigaišina,

Rodos, Dievs davė ranką negerą.

Man vargingiausia jau dalis lieka:

Aš prieš kiekvieną traukiuos iš kelio,

Neimu niekam menko krislelio,

O mane skriaudžia, laiko per nieką.

Vienas lyg erkė prakaitą mano

Siurbia ir lobsta; to nepakanka:

Da į kišenių įkiša ranką -

Apvagia, apsuk, kaip kas išmano.

O čia pilvočiai, ponai visoki,

Tik krauju mano vien išmaitinti,

Žmogum nenori mane vadinti,

Niekin ir spardo lyg šunį kokį.

O sielvartėli mano didžiausias!

Tai aš apleistas ant margo svieto!

Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,

Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!

Broli! skundais tik,- mokslas atsako, -

Nenuvarysi dvasios sunkumą

Ir neišrausi dagių nuo tako.

Eik šen pas mane, rasi ramumą!

Aš išmokinsiu žemę priveikti,

Kad užderėjims būtų geresnis,

Nepatingėsiu rodą suteikti,

Kad kiekviens triūsas būtų spartesnis.

Aš tau išreikšiu mintį piktųjų,

Kur tik išgriebt ką iš tavęs tyko,

Aš tau žabangas perspėsiu jųjų,

Jokio neslėpsiu pikto dalyko.

Aš išvadžiosiu, kad tai yr monai,

Jei ponu save esant kas mena,

Kad visi sviete lygūs yr ponai,

Nes visuos lygiai Kristus gyvena.