VILIJA

Pagal A. Mick[evičių]

Vilija, mūsų motina upelių

Aukso tur dugną, mėlyną veidužį.

Širdies gražesnės, aiškesnių akelių

Skaisti lietuvė, kur sem' vandenužį.

Vilija teka kvietkynais puikiausiais

Klonyje Kauno ne'psakytos grožės.

Lietuvę kalbin žodeliais meiliausiais

Mūsų berneliai kaip tulpės ir rožės.

Klonio žolynus Vilija išpeikia -

Nemuno ieško su atida tvirta.

Ilgu lietuvei - lietuvių nereikia,

Nes jos širdelė svetimšaliui skirta.

Nemuns, į glėbį Viliją pagavęs,

Neša į erdvą, kur gelmės ir uola,

Spaudžia širdingai meilužę prie savęs

Ir marių gylyj abudu prapuola.

Ir tu ateivio attolinta būsi.

Vargše lietuve, nuo gimtinės tavo

Ir užmiršimo vilnyje pražūsi,

Tiktai liūdnesnė, tik be brolių savo.

Neklausys upė nė širdis sudraudžiant:

Mergelė myli, o Vilija plaukia.

Vilija dingsta, Nemunui beglaudžiant,

Mergelė bokšte ašarėles braukia.