ZERKOLAS IR BEZDŽIONĖ

Bezdžionė, zerkole pamačiusi save,

Stukt mešką su alkūne, atsikreipti liepia:

   ,,Žiūrėki, tai da snukis! Kad tave!

   Tai susiraukia, tai vėl išsišiepia...

      Bjaurus be galo! Jeigu aš,

Į jįjį panėšėčiau... smaugčiausi dievaž!

   Žinai, kūmute, tarpe mūs sesukių

   Atrastume daugybę tokių snukių".

   Meška bezdžionę kolioti pradėjo:

   ,,Geriau būt, kūma. atsiminti šitą:

Pažvelk pirma ant savęs - liausi darkius kitą!

   Vienok meškos roda nuėj' ant vėjo.

* *  *

   Akyj artimo savo kiekviens mato spalį,

   O savo akyj sparo užtėmyt negali.