LAPĖ IR ASILAS

- Iš kur eini, galvočiau mūs ilgausi? -

Sutikus asilą, laputė klausė.

   ,,Ugi, kūmute, pargrįžtu nuo liūto.

   Na, tu man šitaip iš narsaus ir drūto

   Pavirsk į tokį nieką suvis menką!

   Kad kitąsyk jis, būdavo, užrink,

   Tai ošia, staugia net giria aplink,

   Iš baimės, būdavo, ir pabėgėti tenka.

   O kad dabar, kūmyte, jį matytum!

   Paliegęs guli urvoje, tarytum

   Nė atsidvėsti iš skausmų negali.

Dabar žvėris kiekvienas, praeidams pro šalį,

   Senuosius skriaudimus atmonyt geidžia:

         Vieni ragais,

         Kiti nagais,

   Kaip kam smagiau yr, liūtą žeidžia".

   - Ir tu ant liūto šokai? - lapė tarė.-

   ,,O kaip? dariau, ką ir visi aplinkui darė.

   Tai, ana ve! Įspyriau juk ir aš nabagą -

   Tegul ir asilo pažįsta nagą!"

 * * *

Elgiasi lygiai ir žmonės nedori:

Pakol didžiūnu eisi ir tvirtybėj,

Tokioj aplinkui slankioja žemybėj,

Jog į akis tau pažiūrėt nedrįsta.

Nupulk žemyn tik - nori ar nenori,

 Visi, kiek gali, tad tau įsigrystą.