VILKAS IR ĖRIUKAS

      Ėriuks, ištroškęs sykį vieną,

      Nubėgo gerti pas upelį,

      O plynia atnešė tą dieną

         Ten pilkąjį vilkelį.

      Vilks, vos išvydo tik ėriuką,

   Padrykt prie jo ir jau aplinkui suka.

Bet taikydams parodyt, kad darąs teisingai,

   Baudžiąs tiktai kaltus, surink baisingai:

         - Tu diege prakeiktasis!

      Iš kur drąsumas tasis

Su murzinu snukiu čia vandenį man teršt?

      Aš galvą kiekvienam nutrauksiu,

      Kas tik norės man ką paveržt!

      Ir su tavim ilgai nelauksiu! -

,,Jei man Šviesiausias Vilkas duotų tik drąsumą

      Išreikšti mano nekaltumą,

   Tai pripažinčiau, kad nuo Jo Šviesybės

Pavandeniui į šimtą žingsnių aš stovėjau

         Ir iš teisybės

Jam gėrimą sudrumsti niekaip negalėjau''.

   - Na, ar tai aš meluoju? Tu stačioke!

   Kaip išdrįsai išbliauti kalbą tokią?

Ee... dabar atsimenu gerai, vyruti:

Juk užpernai išplūdai tu mane truputį!

O pamenu, turbūt net šioje pat vieto. -

,,Da užpernai manęs nebuvo nė ant svieto".

   - Tai tavo brolis tad mane iškolio.--

   ,,Aš neturiu ne vieno brolio''.

   - Na, tai kas nors iš tavo giminės.

Man pikto geidžia šunes, piemens ir visi jūs,

O tavo giminė tai persekioja įsigijus...

Na, mano priešininkai manė paminės!

   O tu už jų kaltes man užmokėsi. -

   ,,O aš kuo kaltas?" - ,,Ar da netylėsi?

      Nubodo man klausyti tavęs.

Jau kaltas tu dėl to, kad mane valgyt spiria",-

   Ir tuoj ėriuką, į dantis pagavęs,

   Nusinešė antpiet į tamsią girią.

*  *  *

         Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą

         Silpnam visur visad kaltu būt skirta.