Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
Vincas Kudirka Laisvos Valandos IntraText CT - Text |
VI
Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas,
atlikęs karą su Miškagalių valsčium, pradėjo baisiai
gert, o aukų tai jau pats ieškojo.
Pargrįžo sykį iš Žydpilės ir rado vežime
pusę svaro sūrio suvyniota į popiergalį. Iš kur atsirado
tas sūris, sunku buvo nuspręst, viršininkas vienok išaiškino sau,
ką tai reiškia.
- Tą sūrį įdėjo man
Žydpilėje,- manė Kruglodurovas.- Turbūt turi ten kas kokį
reikalą pas mane... reikia važiuot.
Anksti rytą važiuoja vėl į Žydpilę
patirt, kas įdėjo sūrį, kas turi reikalą, ar negalima
bus uždirbt. Patyrimas pasibaigė tik tuo, kad Vakanalijus
Vziatkovičius pasigėrė ir miegodamas išvažiavo namo. Su juo
sykiu važiavo iš Žydpilės vienas gerai pažįstamas vaikinas.
Pusiaukelėje viršininkas pabudo ir, nežinia kas jam atėjo į
galvą, klausia:
- Kaip tamistai rodos, ar aš imu, ar ne?
- Man rodosi, kad ne,- atsakė vaikinas.
- Mat kad imu! - sušuko Kruglodurovas, lyg norėdamas
pasigirt, ką jis galįs.- Imu! tik nemanyk tamista, kad mažai, -
melavo. - Ne, aš imu šimtą, du šimtu... su mažiau neprisileidžiu.
- O kaip tamistai rodosi, ar mano činovnikai ima? -
užklausė vėl.
- Rodosi, ne.
- Ima, ir da kaip ima! Tiktai aš žiūriu ant to per
pirštus ir apsimetu nematąs. Aš žinau, kad jie ima, o jie tuo tarpu nežino
nieko, kad aš imu.
- Jeigu jau kalbėt atvirai,- tarė vaikinas,- tai
aš pasakysiu ponui viršininkui štai ką: činovninkai žino taipgi, kad
pons viršininkas ima. Tiktai toks skirtumas, kad pons viršininkas nežinote,
kiek ima činovninkai, o jie gerai žino, nuo ko, kada ir kiek paima pons
viršininkas.
- Argi tai gali būt?
- Tikrai.
- Na... tegul juos velniai! - užbaigė Vakanalijus
Vziatkovičius ir vėl taikėsi užsnūst. Negalėjo.
Tą dieną Kruglodurovo dvasioje turėjo darytis
kasžin kas, turėjo ten jau labai daug prisisunkt, jeigu vėl
neiškentė neprakalbėjęs apie aukas:
- Plynia žino, kur mano pinigai dingsta? Tiek daug paimu, o
nieko neturiu. Nė gubernatoriui, rodos, ne per daug duodu, nė...
Turbūt susiprato, kad negerai padarė
prasitaręs apie gubernatorių. Staiga nutilo ir jau neatsiliepė
iki pat Naupilės.
Teisybė, nebuvo žymu, kad Vakanalijus
Vziatkovičius turėtų pinigų. Tegul dabar žydeliai duodavo
mažesnes aukas nekaip iš pradžių, kartais po keletą tik
rublelių, bet iš kitų šaltinių eidavo nuolat pinigai.
Galėjo ištekt jų net puikiam gyvenimui. Vienok Kruglodurovas ne per
puikiai gyveno ir da, įsiskolijęs iš Prūsų pusės
prekėjui už visokius daiktus ant kelių šimtų rublių,
neturėjo iš ko atiduot skolą. Pats liovė vaikščiojęs
į Prūsų pusę, bijodamas susitikt su anuo prekėju, kada
gi prekėjas pradėjo vaikščiot pas jį, tai įsakė
neleist prekėją į šią pusę kaipo kurstytoją
žmonių prie emigracijos. O bet skolos neužmokėjo. Dėl to, kad
neišteko.
Ne po ilgam atsidarė naujas uždarbio šaltinis: ištiko
cholera. Iš to kitiems baimė, o viršininkui laimė.
1892 metuose, kaip sakiau, ištiko
cholera. Visoje Maskolijos valstijoje tapo įrengti sanitariški komitetai
gyventojams prižiūrėt, idant nors choleros laike išsižadėtų
prisirišimo prie nevalumo, purvų ir smarvių, o paskui mat vėl
galėsią knistis mėšluose - tegul tik apsimalšins cholera.
Nepaklausius kuriam gyventojui sanitariškos rodos, komiteto sąnarys
galėjo apvalyt užsivertėlio gyvatą jo kaštu ir da toks
turėdavo užmokėt per sūdą mažiausiai 25 rublius koros.
Apart to, į rankas paviečio viršininkų buvo prisiųsti iš
gubernijų pinigai dezinfekcijai daryt.
Vakanalijus Vziatkovičius iš choleros pasinaudojo
daugiau nekaip cholera iš žmonių.
Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai
paviečio, išleista šiek tiek tik dėl akių, o diduma liko
dezinfekcijai viršininko kišeniaus. O kiek pelno per sanitariškas peržvalgas!
Teisybę sakant, nebuvo juk nė vienos gyvatos, prie kurios negalima
būtų prisikabint dalykuose švarumo, kiekvieną šeimininką
galima buvo pagąsdint sūdu, o kiekvienas sūdo bijosi, tai reikia
gerintis viršininkui ir t.t.
Apčiulbęs pusėtinai Naupilės žydus,
atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius ant sanitariškos peržvalgos į
Žydpilę, žydiškiausią ir per tai nevaliausią miestelį.
Rado, žinoma, daug medegos protokolams ir gąsdinimams sūdu. Žydai iš
tikrųjų nusiminė pamatę, kad reiks užmokėt tiek daug
pinigų, vienok, gerai pažindami savo viršininką, žinojo, kaip
išsisukt. Vieton mokėt skyrium po 25 rublius per sūdą, jie sudėjo
po keletą tik rublių be sūdo ir įkišo juos į visa priimančias
viršininko rankas. Tas, gavęs 60 rublių, suplėšė visus
protokolus ir leido žydams toliau gėrėtis savo proza.
Prireikėjo Kruglodurovui vėl pinigų, nes 5
rugsėjo atsibaldė į Žydpilę ant sanitariškos peržvalgos.
Tą dieną Žydpilės parapijonys rinko sąnarius
priežiūros bažnyčios ir buvo apstoję klebonijos prieangę, o
burmistras, atsisėdęs už stalelio ant tos pat prieangės,
turėjo leistrus ir traukė į juos pravardes parapijonių,
tinkančių į paskirtus sąnarius.
Štai atjoja raitas Vakanalijus Vziatkovičius, iš
pradžių žingine, paskui sudilgino arklio pašones ir, šuoliu prijojęs
prie susirinkusios minios, staigu sustabdė arklį ir suriko:
- Kas tai: atkeliavo paviečio viršininkas, o nieko
nėra magistrate!
Burmistras atsistojo ir, prisiartinęs prie
Kruglodurovo, paaiškino, kad, užimtas čia darbu, negalėjo būt
tuo pat tarpu magistrate.
- Jau tu man seniai įsigrisai! Aš tavęs daugiau
kęst negaliu, negaliu! Stražninke, rašyk protokolą! - suriko ne savo
balsu viršininkas ir ką tik nenuvirto nuo arklio.
Matė burmistras, kad Kruglodurovas girtas,
nuspjovė ir grįžo prie leistrų. Viršininkas tuo tarpu
ėmė rėkt ant susirinkusiųjų:
- Ko jūs čia susirinkote? Tiek jūs yra, o
nė vienas neišėjo pasitikt savo viršininką!
Žmonės klausė ir tylėjo. Iš jų akių
buvo matyt, kad nieko o nieko nesupranta. Nepasikakinęs nė čia,
nusėdo Vakanalijus Vziatkovičius nuo arklio ir nusvyravo pas
kunigą, bet tuoj sugrįžo ir, atsistojęs ant prieangės,
užklausė:
- Kas čia darosi? Ko čia taip daug žmonių
prisirinko?
- Pasiremdami ant Aukščiausio paliepimo 1864 m.,
renkame sąnarius priežiūros bažnyčios,- atsakė burmistras,
rodydamas leistrus.
- Kaip tai? Viešpats ciecorius paliepė 1864 metuose, o
jūs tik dabar susipratote išpildyt! a? -riktelėjo Vakanalijus Vziatkovičius
užsirūstinęs, kad taip susivėlino pildyt ciecoriaus
įsakymą.
Burmistras rodo jam leistrus aiškindamas:
- Turime tiesą rinkt šioje dienoje pagal leidimą
gubernatoriaus ir jūs, pons viršininke.
- Da......!-užkeikė Kruglodurovas,. prikergęs prie
"vašų" "maitą", ir apsisukęs nuėjo pas
kunigą.
Sugrįžęs vėl neužilgo, prakalbėjo į
susirinkusią minią:
- Bičiuliai! ką viešpats ciecorius yra
paliepęs, tai reikia išpildyt,- tarė, traukdamas su atida aukštyn
nusmukusias kelines.- Aš - jūs viršininkas, ciecoriaus vietininkas,
klausykite tiktai manęs! Jūs turite valsčiaus vyriausybę,
turite burmistrus... jūs tų pašalinių vyriausybių
neklausykite! Ar mokate kas maskoliškai?
Atsirado viens toks.
- Na tai versk! - liepė viršininkas.
- Tai jis sako,-pradėjo vertikas,-kad jis-mūs
bičiulis; paskui sako, kad ką ciecorius paliepia, tai reikia išpildyt
ir nieko nedaryt prieš valdžią; da sako, kad mes nieko neklausytume.
- O ant galo... ant viso to galima spjaut! - tarė
Vakanalijus Vziatkovičius, išklausęs vertimą savo žodžių ir
eidamas pas kunigą. Negalėjo vienok ilgai nurimt ir,
sugrįžęs ant prieangės, vėl prakalbėjo:
- Bičiuliai! aš - maskolius ir kalbu maskoliškai, o tai
dėl to, kad aš jau trys metai esmi jūs viršininku, o da .lietuviškai
nesuprantu nieko, bet aš žinau, kad jūs - geri žmonės. Atkartok! -
paliepė vertikui.
Atkartojo.
- O dabar šalin iš čia! nesirašykite ir eikite į
karčemą! -suriko ant žmonių. Vertikas tą pat atkartojo.
Vieni abejojo, ar eit į karčemą, ar neit. Kiti, išmintingesni,
nesijudino iš vietos, o vienas pamaži atsiliepė:
- Plačios maskoliaus kelinės, bet jis pats da
plačiau girtas.
Kitas vėl:
- Tai, priputo kacapas ir tik erzina žmones! Burmistras
aiškino žmonėms, kad liktų ir baigtų rinkimus, o viršininkas
neleido, varydamas į karčemą ir liepdamas neklausyt burmistro.
Tas užpykęs atsistojo ir tarė garsiai, idant visi
girdėtų.
- Pons viršininke! sugrąžinkite paskutinius savo
žodžius, nes paskui priversti būsite juos sugrąžint!
- Tu esi kiaulė, aš su kiaulėmis kalbėt
nenoriu,- atsakė Vakanalijus Vziatkovičius ir nukrapino pas
kunigą.
Tarp susirinkusiųjų pakilo lyg spiečiaus
dūzgimas. Štai šmakšt į žmonių tarpą vienas žydelis,
pirmiausias Kruglodurovo rodininkas ir tarpininkas ieškant aukų,
pastatė ausis ir tėmijosi, ką žmonės kalbės, kad
turėtų paskui ką pranešt viršininkui. Iš minios vienas suriko:
- O tu žyde, smarve, ko čia? Mes tariamės apie
katalikų bažnyčios reikalus, o tau kas galvoj? traukis!
Žydas paklausė ir, pamiklinęs kojas,
atsidūrė ten, iš kur atėjo.
Neužilgo kunigas išvedė Kruglodurovą kelias
dešimtis žingsnių ir paleido jį su stražninkais į miestą.
Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, pas
Keilsoną, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys, ir
įlindo į prastą karčemą, pas žydą
Mozūrą. Atėjęs atsisėdo už stalo ir riktelėjo:
- Degtinės!
Žydelis, matydamas pas save pirmąkart tokį
aukštą svečią, dagi savo viršininką, nusistebėjo ir,
nežinodamas, kokią jis degtinę mėgsta, stovėjo tik ir
žiopsojo, o užklaust nedrįso.
Vakanalijus Vziatkovičius, belaukdamas degtinės,
pakėlė akis ir pamatė priešais save žydą.
- Kas tu? - klausia viršininkas.
- Aš Mozūras,- atsako žydas.
- Ką tu sakai?
- Aš Mozūras.
- Tu mozūras?
- Aš Mozūras.
- Tu žydas, ne mozūras.
- Aš Mozūras.
- Tu pažiūrėk į zerkolą, tai pamatysi,
kad tu nuparkėlis žydas, o ne mozūras.
- Aš Mozūras!
Tik paaiškinus stražninkui, kad to žydo pravardė
Mozūras, viršininkas susiprato ir sykiu užtėmijo, kad ne ten
nuėjo, kur ketino. Bet reikėjo kaip nors išsisukt nuo gėdos.
- Ar tai jums rodosi, aš čion užkliuvau netyčia?
Ne! Aš atėjau tyčia. O čia kas? -o suriko, rodydamas sienoje
plyšį.- Stražninke! rašyk protokolą!
Paliepęs tai, nusibaldė pas Keilsoną ir
užtaisė surinkt žydų deputaciją. Susirinko rimčiausi
Žydpilės žydai. Pamatęs juos, Kruglodurovas sušuko:
- Ko jūs čia, žydai bjaurybės?
Ilgą valandą visi tylėjo, o paskui vienas
žydelis, stovėdamas užpakalyje kitų, atsakė nedrąsiai
oficiališku liežuviu:
- Mes čia, pasiremdami ant pono viršininko
įsakymo. Vėl ilgą valandą visi tylėjo. Ant galo
Kruglodurovas, pašaukęs keturias plėčkas degtinės,
tarė žydams:
- Aš gėriau už jūs sveikatą Tauzintuose, o
jūs turite gert už mano sveikatą šičia. Gerkite! - suriko
atsistodamas.
Žydeliai, nors nepratę, turėjo išgert visą
pašauktą degtinę. Pasibaigus vaišinimui žydų deputacijos,
Vakanalijus Vziatkovičius iškilmingai ištarė:
- Dabar eisime apžiūrėt miestą.
Užsėdęs ant arklio, apsuptas susirinkusių
žydų ir žydukų, nujojo per rinką. Prajodamas pro sinagogą,
pamatė iš tolo riogsančią nuošalyje prozos instituciją,
sustatytą iš keleto NNN. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant
dūmų šoko ant tų NNN, surikęs galingu balsu:
- Imkite! laužykite!
O pats mitrina arklį ir vis šaukia:
- Imkite! laužykite!
Žydukų minia lakstė iš vienos vietos į
kitą, saugodamasi, kad nesumindžiotų arklys. Raitelis,
užtėmijęs tai, ramino:
- Vaikai! nebėkite nuo manęs! juk aš maskolius!
Turbūt jam rodėsi, kad jo armija bėga nuo
savo gendroliaus. Atsirado minioje ir darbininkai, grįžtantiejie su
kirviais nuo darbo. Juos stražninkai privarė prie NNN. Sužaibavo kirviai,
supyškėjo lentos, ir institucija griuvo, o žydai sušuko didžiu balsu ura!
tarytum griuvo Jerichono sienos. Tada pilkasis gendrolius (Kruglodurovas buvo
apsivilkęs su balta mandiera, tik labai sujuodusia) sustabdė
arklį, iškilmingai apsižvalgė aplinkui ir nusišluostė
prakaitą nuo išrasojusios kaktos. Venit, vidit, vicit.
Žydpilės istorija da buvo neturėjusi pažyminto taip garsaus
didžiadarbio. Jis Žydpilės kronikose užrašytas šitaip: Podvig Sierovo
generala, ili vziatije pristupom žydovskich nužnikov v Žydpilė 5
sentiabria 1892 goda (pilkojo gendroliaus didžiadarbis, arba užėmimas
šturmu žydiškų NNN Žydpilėje 5 rugsėjo 1892 m.).
Palūkėjęs gendrolius atsiliepė į
minią:
- Ar jums patinka burmistras? Man nepatinka, o jums patinka?
- Patinka, patinka! - sušuko iš visų pusių.
- Aš nematau, ar visiems patinka, - sako gendrolius, - kam
patinka, tas tegul iškelia aukštyn ranką!
Visi žydai ir žydukai iškėlė tiek rankų, kiek
tik katras turėjo. Gendrolius, neva matydamas iškeltų rankų,
pasakė:
- Aa! pusė iškeltų, o pusė ne! tai nepatinka!
Visi nutilo, tarytum laukdami pranašo balso. Lyg tyčia išlenda iš minios
žydelis ir drebančiu iš baimės balsu sako gendroliui:
- Nu, pons viršininke, kas bus? tu pats atnešei mums
cholerą! Mus išgąsdinai, ir dabar jau visi mes sergame.
Pasakęs tai, įlindo atgal, nereikalaudamas nė
garbės, nė plojimo rankomis, kaipo tikras pranašas. Visi vėl
tylėjo toliau. Tiktai gendrolius, nusiėmęs kepurę,
gaudydamas su jąja orą iš šalies naujų griuvėsių ir
varydamas jį prie nosies, atkartojo švelniu, reiškiančiu didį
pasikakinimą balsu:
- Dabar tai smagus oras! tai smagus oras!
Tie griuvėsiai, styrintiejie su nusižeminimu po
gendroliaus pergalėtojo kojomis; tas tylėjimas lyg perlėkus
kokiai dvasiai; tas ramumas minios, da neseniai ūžusios; tas švelnus ir
saldus avinėlio balsas, išeinantis iš lūpų didžiavyrio, kuris
valanda prieš tai turėjo balsą įniršusio liūto,- viskas
sykiu gamino neišreiškiamai didį įspūdį. Iškilminga
valanda!
Gendrolius, akimis atsisveikinęs su pasekmėmis
savo garsaus darbo, jojo iš Žydpilės namo. Vienok likimas paskyrė
tą dieną viršininkui būti tik didžiavyriu ir visą savo
kelią žymint atminties vertais dalykais.
Da neišjojęs iš Žydpilės, narsus gendrolius pats
parodė, kad sugriauti NNN visai nereikalingi, kad juos gali užvaduot savos
kelinės. Tiktai tamsuoliai stražninkai nesuprato aukštų siekių
savo viršininko ir pasirūpino tą "parodymą"
užslėpt. Nusodino gendrolių nuo arklio, neprileido artyn nė
vieno žmogaus, o patys, padarę sanitarišką peržvalgą
tūlų gendroliaus parėdų, pasistengė prašalint dalykus,
persekiojamus, pagal jų nuomonę, ypač choleros laike.
Sudarę viską kaip reikiant, vėl" užsodino gendrolių
ant arklio ir lydėjo toliau.
Likimas nepamiršo apie savo išrinktąjį. Buvo jau
vakaras; Beveik ant pusiaukelės, neprieinant prie Tauzintų, gendrolius
paleido antrą seriją "parodymų". Stražninkai
nusiminę nežinojo iš pradžių, ką daryt, bet tuojau šoko į
kaimą, padarė triukšmą ir, tiesiog apreiškę, kas atsitiko,
"įsakė" boboms imt ypatus, ražus, mazgotes ir bėgt
viršininkui gelbėt. Bobos, išgąsdintos stražninkų pasirodymu, o
pripratusios jų balso klausyt, pagriebė kas reikia ir tekinos
nubėgo į pagelbą. Sunaudojusios priderančiai visus
įrankius, grįžo namo, smarkiai spjaudydamos.
Viršininkas nujojo į Tauzintų valsčiaus
kanceliariją. Pilvas, nuskriaustas dėl "parodymų",
sušuko per lūpas savo nešiotojo:
- Ar nežinote, kad aš neturiu nė žąsų,
nė ančių, nė kiaušinių?..
Da nespėjo užbaigt, o jau nežinomos rankos prinešė
visko...
Paskutinis didžiadarbis padarė Kruglodurovui, net be pagelbos
korespondento, kur kas daugiau garbės nekaip įtaisymas
"ikonos", nes į ūmą laiką pasklido žinia apie
tą darbą ne tik po guberniją, bet pasiekė net Varšavos
generalgubernatorių.
Vyriausybė, matydama, kad Kruglodurovas geresnis
gendrolius nekaip paviečio viršininkas, paketino jį nuo
viršininkystės atstatyt. Bet Suvalkų gubernatorius, kuris, kalbant
matematiškai, taip prilygo prie Kruglodurovo kaip Kruglodurovas prie
Pstrumskio, pagelbėjo ir perkėlė tik Kruglodurovą iš
Naupilės į Pakaušpilės pavietį.
Atsisveikindamas su savo činovninkais ir
pažįstamais, ištarė Vakanalijus Vziatkovičius atminties vertus
žodžius:
- Gerai, kad spėjo išsiųst mane į
Pakaušpilę viršininku, nes neužilgo būčiau ten patekęs
kitokiu keliu.
Pakaušpilėje yra visiems žinomas kalinys.
Buvo tai pirmi ir paskutiniai išmintingi žodžiai, kuriuos
Kruglodurovui, viršininkaujant Naupilėje, pasisekė nuo savęs
pasakyt. Ant tų žodžių pabaigsiu ir pasakojimą apie jį.
Skaitytojau! Galėjai patėmyt, kad visame pasakojime beveik niekur neminėjau, kokiame metų laike tas arba kitas dalykas dėjosi. Tai kad ant manęs kartais nerūgotum, duosiu trumpą paaiškinimą. Žiemos laike niekad Kruglodurovas iš namų neišvažiuodavo, pasiremdamas ant to, kad jeigu Maskolijoje meška gali per žiemą miegot tik laižydama delną, tai greičiau šitas pritinka maskoliui činovninkui, ypač jeigu jo delnas būna tankiai suteršiamas. Pavasario ir rudens laike Naupilės pavietyje taip bjaurūs keliai, taip bjaurūs, kad nė davatkos įžadų negal pernešt; tai jau žmogus, žinoma, negalės nė praeit, nė pravažiuot. Taigi Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas visus savo garsius ir negarsius darbus atliko vien vasaromis.