PONIA TVARDAUSKIENĖ

Pagal A. Mick[evičių]

Geria. valgo, pypkius rūko,

Šoka, ūžia, lyg padūko,

Riksmu sugriaus, rodos, sienas.

Kaip gal, linksminas kiekvienas.

Tvardauskas, kerčią užėmęs,

Lyg baša koks įsirėmęs,

,,Gerkit, vyrai!" - tyčia varo

Ir juokus aplinkui daro:

Kareiviui, kurs drąsiai skraidė

Ir kitus didžiuodams baidė,

Šoble palei ausį mojo -

Kareivis zuikiu tuoj stojo.

Štai apgintoją prieš sūdą,

Kurs kamputyj laižė bliūdą,

Mašnele tiktai sukirto -

Tuoj tas į šunį pavirto.

Šiaučių už nosies pakratė,

Prie kaktos voles pristatė -

Ėmė tekėti degtinė,

Pritekėj' pilna statinė.

Kad šnapsą išgert norėjo,

Jam stiklelis suburzdėjo.

Žiūri - ant dugno stikliuko

Styri ragučiai velniuko.

,,Iš kur tu čia?" Tad velniukas,

Tikras vokietaitis striukas,

Kepurę nus'ėmęs bailiai,

Visiemis turstelėj' dailiai,

Šoko ant kojų abiejų,

Užaugo ant mastų dviejų,

Vieną koją tur arklinę,

O vėl kitą vanaginę.

,,A, Tvardauskas! sveikas gyvas!

Ko taip žiūrai? ar tau dyvas

Mefistofelį matyti?

Tik nenori jau pažinti.

Juk žinai - ant kalno Pliko

Surašas mudviejų liko

Ant jaučio odos padėtas,

Kad tu man esi žadėtas.

Žadėjims tenein ant vėjų!

Ketinai po metų dviejų

Pats į Rymą atvažiuoti

Ir dūšią man atiduoti.

Sulaužytas žodis tapo,

Laiks išėjo kirograpo,

Tu apgaut rengiesi peklą

Išvaduotų savo kaklą.

Bet atėjo tavo laikas -

Jau nebūsiu tokis paikas:

Vietą šią Rymu vadinam,

Na, ir tave imt ketinam!" -

Tvardauskas prie durų nėrė

Ant tokio dictum acerbum

Velnias jį už skverno stvėrė:

- Kur tavo nobile verbum?- ,

,,Na, dabar tai pasidarė!" -

Taip Tvardauskas pats sau tarė.

Bet nuo baimės tuoj attokęs,

Kipšui prie akių prišokęs,

,,Palauk,- sako,- velnio vaike!

Perkratyt gerai tik reikia,

Katras mudviejų tur tiesą.

(Na, pabausiu aš tą biesą!)

Atsimink tiktai, velnioke,

Sutartis juk buvo tokia:

Tiek ir tiek metams sukakus

Ir mane imt atsiplakus,

Tau tris darbus duot galėsiu,

Kokius tik aš panorėsiu.

O tu, nors būtų sunkiausia,

Išpildysi ko veikiausiai.

Matai šyvį pabalnotą

Ant karčemos ištėpliotą?

Na tai padaryk ant dyvų,

Kad aš jį turėčiau gyvu.

Iš smilčių nusuk kančiuką,

Kad būt kuo paplakt arkliuką!

Ir namai reik budavoti,

Kad turėčiau kur sustoti.

Namų reikia ne medinių,

Iš grūdų tik riešutinių,

Stogo iš žydų barzdelių,

Lotų iš aguongrūdelių!

Kiekvienan iš aguonaičių

Trejetą įkalk vinaičių -

Mierą imk iš to uknorio:

Trys coliai ilgio, du storio!"

Kaip tik velnias tai išgirdo,

Štai jau šyvį šeria, girdo,

Štai iš smilčių kančių traukia

Ir Tvardausko einant laukia.

Tvardauskas lyg išsigando,

Bet užsėdęs šyvį bando.

Jam bemitrinant žirgelį,

Ans pastatė ir namelį.

,,Na, viršus žygiu šiuo tavo,

Bet neatlikai da savo:

Švento vandens ve bliūds pilnas,

Lįsk ir prauski savo vilnas!"

Velnias purtosi ir prunkščia,

Prakaituoja, cypia, unkščia,

Ponas liepia, tarnas eina,

Turi atlikti kaleiną.

Velniui n'įtiko maudyklė.

,,Brrmm! - iššoko lyg šaudyklė,-

Da galiu pats pasigirti:

Atlikau bjauriausią pirtį!" -

Tvardauską ima piktumas,

,,Na, trūks velniuko tvirtumas!

Viršus tavo, tai jau ką čia!

Ar matai tu mano pačią?

Ant metų pas Belzebubą

Apgyvensiu tavo stubą.

Turi per tą laiką tikti

Pačios mano vyru likti.

Prisiek jai meilę, dorumą

Ir ant visko paklusnumą.

Jei tai n'išpildyta lieka,

Sutarimas ein per nieką!"

Velniukas krypt pusausaitės,

Pusake dirst ant pataitės,

Lyg klausytų, lyg žiūrėtų,

O čia vyrs ištrūkt norėtų.

Kad Tvardauskas taip jį grumdo,

Nuo lango ik durų stumdo,

Tik šmurkšt per klingio plyšiuką…

Tai tiek ir matė velniuką.

* * *

 Pagal [M.] Konopnickienę

I

Joja karan pats karalius:

Žvengia žirgas, kasa žemę,

Tūbos skardžiai aida ore -

Garbę ir guodonę lemia.

   Ein Jonužis į tą karą:

   Šiurkštūs vėjai staugti ima,

   Ūžia, ošia žalios girios -

   Liūdną lemia tai likimą.

Praded kovą, švilpia kulkos,

Lygumoj kareiviai spinta.

Kaip liūtai karaliai imas,

O tyliai Jonužiai krinta.

   Grįžt karalius apgalėjęs,

   Žirgą jo n'išlaiko tarnas...

   Miršta pažeistas Jonužis -

   Jau aplink jį suka varnas.

Su varpais sutink karalių,

Pokylius visur jam ruošia,

Kvietkomis iškloja kelią,

Vainiku jo galvą puošia.

   O Jonužį kad lydėjo,

   Verkė giminės, matutė...

   Tik ieva liūdnai lingavo,

   Tik raiba kukau' gegutė.

II

Dievuli mano, ko gi tu leidi

   Šaltąją rasą,

Matydams mane bado prispaustą,

   Nuogą ir basą?

Ar nepakanka, kad žmogus verkia

   Čia ant žemelės,

Sidabro tartum ašaras lieja

   Lyg tos naktelės?

O kad tiktai aš tyčia nueičiau

   Laukan mūs tyrą

Ir suskaityčiau, kiek ten ant dirvų

   Ašarų byra...

Iš tokių sėklų tai baisu būtų

   Pasėlį pjauti:

Visi juk pėdai būtų raudoni -

   Kraujo išplauti.

Sulauksim rytą spindulius karštus

   Saulės šviesiosios -

Sugers jie visą rasą nuo dirvų,

   Pievos žaliosios.

O kad galėtų ašarų mūsų

   Jūrės išsekti,

Tam, Dieve mielas, visą pasaulę

   Reiktų uždegti.

III

Trys takai iš buto eina

Ten, kur lemia žmogui dalį:

Viens tiesiog per slenkstį veda,

Kur laukelį dirb begalį;

Kits - po kairei, kur iš tolo

Karčema marga vilioja;

Trečias - ant kapų, kur guli

Gentys, žemėms užsikloję.

Ant to pirmo darbininkų

Prakaitas į rasą virto.

Ant to antro vaiks nudriskęs

Juokiasi iš tėvo girto.

O ant trečio kapo stovi

Įkasti juodi kryželiai,

Rytmečiais žiogai ten čirškia,

Verkia ten balti berželiai.

Tais tiktai takais sermėgiai

Per vargus išblyškę breda.

Kas gi jiems parodys taką,

Kurs į dvasios svietą veda?

IV

Daug gražių žvaigždelių

Danguje ten spiečia.

Nemanyk, varguoli,

Kad tai tau jos šviečia.

Ta, kur aiškiai žiba

Viršumi pušyno

Lyg saulelės sklypas,-

Pono, mūs kaimyno.

Šitoji auksinė,

Kur tenai iš šono

Ant upelio spingso,-

Kunigo klebono.

Šita štai trečioji,

Ta pasidabruota,

Kur tarytum mirksi,-

Vargamistrai duota.

Mat visi žvaigždelėms

Pasigirti gali,

Tau tiktai netenka,

Vargdieni bedali!

Kitąsyk žvaigždes juk

Dievas iš malonės

Uždegė mat lygiai,

Pasakoja žmonės.

Ponų nė varguolių

Nieks tad neregėjo,

Ir kiekviens paskirtą

Žvaigždę sau turėjo.

Kad suspaudė skurdas

Žmogų neturtingą,

Skyrė sau žvaigždynai

Kelią ypatingą:

Ponų vis da žiba.

O žmonių išmirę -

Ašaromis tapę...

Į laukus subirę.

V

Žagrę į ranką tas tik teima,

Kas, numylėjęs žemę tą juodą,

Žino, kaip gilų arti arimą,

Kas šaltai rasai nepasiduoda,

   Kas laukų žino kalbos posmus -

   Ašaras ir skausmus.

Tas tik akėčias traukti tegali,

Jau išbandytas ant tų kalnelių,

Kas yr vargingą perspėjęs dalį

Šitų sermėgių mūsų žmonelių,

   Kas kaipo brolis išties rankas

   Į pirtis jų menkas.

Tam tiktai tinka dalgis iš plieno,

Ateityje kas tikis kirtimo,

Kas tylią naktį laukia iš vieno

Užtekant aušrą, dvasios kvėpimo,

   Kas jau ne kardo - norago šauk'.

   Jūs, atšalėliai, lauk!