JEI KADA PANČIAI NUKRIS

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,

Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis

Ar jiems besuprantamos bus?

Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali!

Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?

Rodos, Dievas užmiršo!.. O žmonės mieli,

Palauk, iki ranką išties!

Tarp vargų-sopulių be rasos ir žvaigždės

Mūsų mėlynos akys apteko kraujais;

Kam mirtis jas užmerkė, laimingas ilsės,

Širdies nebekruvins vargais.

O tačiau mes, be ašarų jungą dienos

Nešdami, be nakvynės keliaujame sau,

Ar mums audros užkauks, ar kas kelią užstos,

Aukščiausis, tarnaujame Tau.

Nei vaitoti, nei verkti nepratę visai,

Vien atstatom krūtinę, apkaltą ledu:

Ne be žado širdies mes kokie milžinai,

Bet sielą prakalbint sunku!

O, kad oro plačiau kiek pasemt krūtine!

Kiek ten jausmo gilaus, nepradėtų jėgų!..

Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne?

Ar žūsme keliais be darbų?

O, kaip kartais sunku! Ar kas norint supras?

Bet gana, ne be vardo mus audros išgriaus!

Užgiedokime, vyrai, sau dainas linksmas!

Kaip vyrai keliaukim toliaus!

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,

Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis

Ar jiems besuprantamos bus?