DAINA

Už Raseinių, ant Dubysos,

Teka saulė, teka;

Geltonplaukės puikios visos

Šneka ten, oi šneka.

Po rasas kasas šukuoja,

Saulė jas džiovina,

Kai užgieda, uždainuoja,

Širdį taip griaudina.

Aukštą dangų pamylėjo,

Blaivią jo skaistybę;

Sau akis užsižavėjo

Mėlyna gilybe.

Akys blaivios, gelsvos kasos,

Širdys, oi nešaltos,

Aukštas ūgis, kojos basos,

Nuo rasų taip baltos.

Bet kodėl jos, žalią rūta

Laistydamos, liūsta?

Kam, dainuojant joms Birutę,

Ašaros nedžiūsta?

Kaip nedžiūtų, kad nežūtų

Tiek jaunų bernelių!

Kad be laiko tiek nebūtų

Be vilties našlelių!

Daugel žūva, daugel pūva,

Kas apverks jų dalį?

Už Uralo, žemės galo:

Ne po savo šalį!