DIENŲ SIELVARTAI

Nežadinki laimingo, jei kada sapnuoja

Užburtas pasakas ir amžinas dausas,

Kai stygos virpančios jo sielai sudainuoja

Ar rūta kvepiančias prisimena kasas.

Ką duosi, elgeta, jo sielai nemirtingai

Už Dievą amžiną, jį žemei sugražinęs?

Gal leisi svetimu pasidalint duosningai,

Su replėmis buržujo klėtį atrakinęs?

Vargų našta ir veidas prakaituotas...

Kad kūno alkanus pasotintų nasrus?

Paskui gi kirminams karste pakeltų puotas

Protingo tvarinio likimas per žiaurus?

O, neišmanėli, kurs dievindamas protą,

Įžvelgti negali skaidrios širdies troškimo,

Bent to nepavydėk, jei kuomet sužalota

Dausų aukštybėse ieškos užsimiršimo!