SUVARGUSIEMS

Vargų varguos paskendus žemė

Tuščia kančių belaukia galo

Ir prakeikimo tulžį vemia,

Ar į krūtinę peilį remia,

Kai ji sunyko ir užšalo.

Ilgai ji ašara rasos

Be Tavo dangiškos tiesos?

Prašnek, pratark, Aukščiausi!

Nejaugi Kristaus beišseko

Gyvatos amžinas šaltinis?

Nejau troškimams neužteko,

Nejau į širdis neprašneko

Kaip Dievo Žodis antgamtinis?

Tai kur apaštalų darbai,

Jei Kristų myli jie labai?

Kodėl jų, Viešpatie, neklausi?

Nemaž priviso geradėjų:

Lygybę, laisvę begarsina;

Bet vietoj vargšo apgynėjų,

Vardan aukštų, šventų idėjų

Jie luomų kerštą bevaisina.

Be meilės jų darbai suvys!

Ne jie pasaulį atgaivys!

Ne jiems Tu, Viešpatie, tarnausi!

Nuleisk bent spindulį malonės

Į jų užmirusią krūtinę!

Tegul raminas jų dejonės!

Tegul supranta rūstūs žmonės

Malonę Tavo begalinę!

Tegul jų širdys atsigaus!

Nušvisk pasauliui iš Dangaus?

Prašnek, pratark, Aukščiausi!