LIŪDESYS

Negana mano sielą verpetai

Benešiojo ir daužė keliais?

Ar ant veido daug ženklinę metai

Bent jau kartą nurimti neleis?

O, tie norai širdies begaliniai,

Argi jie be kapų neužmigs?

Argi valandai vien paskutinei

Šaltą atilsį jie tepaliks?

Ko ieškojo širdis, neatrado,

Nors betrokšti vargiai dovanos!

Nepasotinęs amžino bado,

Jį tik pridengiau rūbais šalnos.

Ant nudeginto raisto dar vėjas

Sutrūnėjusius varto lapus;

Bet ten ąžuolas, metais šlamėjęs,

Neprašneks! Rytmečiais neatbus!

Jei prašnektų, tai skųstis tegali

Tarp laukų be rasos ir žvaigždės

Ir minėti tą ilgesio šalį,

Iš kurios jau vilties negirdės!