SPJAUKI, DRAUGUŽI, Į VISKĄ!

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!

Švilpk, iki plikas esi!

Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba:

Būsi kaip mulkiai visi.

Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja!

Plėšti dirvonus plačius?

Sėdi ant knygų, rimtai prakaituoja,

Takus užsimojus naujus!

Lauk, iki išmintį visą suprasi!

Laiko nedaugel praeis:

Šilta pastogę ir lizdą atrasi,

Žiovaudams girsies svečiais.

Metais iš grašių sermėgio nutukęs,

Vargšo drovėsies namų:

Pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs,

Juoksies iš savo sapnų.

Persų kilimais sau butą išklojęs,

Sėdęs į kėdę minkštai,

Vaišes skaitydamas, supdinsi kojas;

Mintys plezdens neaukštai.

Dieną prastūmęs, kaip Dievas beleido,

Teisiojo migsi sapnu;

Gal rūpestys koks ir sės tau ant veido,

Mažas tačiau kaip ir tu.

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!

Švilpk, iki plikas esi!

Plunksnos paaugs, juk padaigos jau kyba:

Būsi kaip mulkiai visi.