MŪZOS PAVOJUJE

Nusiminė giedro Parnaso dievai,

Pažvelgę į Nemuno šalį kreivai,

Ir jiems mat parūpo rytojus:

Poetų taip daug Lietuvoj atsirado,

Kad ėmė net mūzos begąsčioti bado,

Gausingai svirpliams sugiedojus.

Apstojo Ap?liną mūzų būrys

Ir kad kakarinę griaudžiai užvarys!..

Net kruptelė tėvas poetų:

"Kam talentus, girdi, sėjoji ant vėjo?

Juk giesmes bemegzti net tie panorėjo,

Kuriems šluoti gatvę reikėtų!"

Ap?linas gynės, nedavęs visai

Kai kam net pauostyti lyros jisai,

Prisiekdamas per Zeuso blakstėnus;

Bet mūzų nutildyt pigiai nepavyko.

Ant galo, tamsiai apsiniaukęs, supyko,

Lyg audrai apdengus Atėnus.

"Prisiekiu: tos usnys ilgai nekeros!

Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros!

Poezijos, girdžiat, nei lašo!..

Tik ko ožkablauzdis Satyras sutingo?

Turėtų ik sočiai sau darbo naudingo!

Kodėl ant kaktos jiems nerašo?"

Satyras ant lyros patsai kai kada

Uždrožia!.. net giriose juokias gaida!

Iš apmaudo, būdavo, kerta.

Bet ar tai per daugel šiandieną kvailystės,

Ar gal jam pagailo poetų jaunystės?

Šaipydamas tarė: "Neverta!"