VILIJA (NERIS)

Iš Mickevičiaus versta

Vilija, mūsų upelių matutė,

Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų;

Vandenis semia lietuvė-sesutė,

Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą.

Puikios, malonios pakalnės ties Kaunu;

Puošia jos tulpėmis Viliją srauną;

Myli lietuvę gražesnis jaunimas,

Negu kad rožių ir tulpių audimas.

Vilijai Kauno pakalnės per nieką:

Nemuno ieško ir žiedus palieka.

Liūdnai lietuvei ašarėlės byra,

Nes pamylėjo kito krašto vyrą.

Mylimą Nemuns, smarkiai apkabinęs,

Neša pro kalnus, per laukų platybes;

Glaudžia su meile prie šaltos krūtinės

Ir kartu skęsta į marių gilybes.

Tu save lygiai svetimam pašvęsi,

Brangią tėvučių apleidus šalelę,

Ir lyg tarp marių užmiršta paskęsi,

Bet dar liūdnesnė, Lietuvos mergele!

Širdį ir upę sunku suturėti;

Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!..

Vilija skęsta į Nemuną mielą,

O bokšte liūdi mergužėlės siela.