VILNIUS

Prieš aušrą

Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais

Dunkso tarp kalnų plačiai!

Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais

Dengia! Jis miega giliai!

Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?

Kame galybė ir pranokėjai?

Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,

Kuriuos skleidei

Lietuvai, mūsų tėvynei?

Negreit su saule išauš dar rytas!

Miega aplinkui naktis.

Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas,

Iš debesų tenušvis...

Norėtum brangią išvysti pilį,

Kur garsūs amžiai užmigę tyli,

Kai Vilnius buvo mums kaip akis,

Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.

Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės

Ašara krinta griaudi?

Gailiesi, amžius didžius atminęs?

Praeitį brangią liūdi?

Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;

Pabudę paukščiai pagiriais šneka;

Laikai juk mainos: slėgė pikti, -

Nušvis kiti

Lietuvai, mūsų tėvynei.