ALPIŲ VIRŠŪNĖS

Aukštai kalnų viršūnės šviečia,

Ledais apkaltos ir snieguos!

Nuo amžių koja jų neliečia

Žmogaus. užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmato

Žmonių stropius dienos takus,

Tačiau gyvatos margo rato

Jų veidas neatjaus puikus.

Kas joms, didžiulėms! Milijonai

Pro šalį amžinais keliais

Nuėjo kaip lig laiko monai

Su mažutėliais geiduliais!..

O jos be jausmo, be silpnybių,

Vienodos amžiais nuo aušros,

Kad liepė Viešpats iš tamsybių

Išeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžiais sau galingai

Jos baltuos saulės spinduliuos!..

Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai

Vos tik rytojaus beviliuos!