VAKARAS

Ant ežero keturių kantonų

Ežero skaisčios bangos liūliavo

Žaliu smaragdu;

Laivą be irklo varė, lingavo

Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sutingus;

Varpai Liucernos

Dievui aukojo darbus vargingus

Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas

Nuspindo rasa;

Rožių iš kalnų papūtė kvapas

Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones

Aušros spinduliais;

Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,

Padangių keliais.

Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,

Lydėjo širdis

Į tolimąsias, į numylėtas

Tėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų,

Gyvų kitados,

Vienas už kito brėško ir švito

Anapus ribos!

Ten, kur palangėms stiepias sužiurę

Žemčiūgų žiedai,

Kur raudonmargę kreipia kepurę

Jurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabina

Kasas nuo mažens,

Kur juodbėrėlį brolis augina

Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta

Banguoja plati!..

Ko, ašarėle, ko tu per skruostą

Kaip perlas riedi?

Ten tai prabėgo mano brangiausi

Jaunystės laikai,

Ir po tiek metų pats savęs klausi:

Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų,

Gyvų kitados,

Vienas už kito brėško ir švito

Anapus ribos!

* * *

Išliksiu aš gyvas paveiksle tame

Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,

Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!..

Išliksiu ne vienas: išliksi vardu,

Kuri sumaningai pirštelių raštu

Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas.

Nors mūsų pasauliai kita mintimi

Nuausta, vardai sau neliks svetimi,

Net žemės klajones užbaigus visas.

(P. Zofijai Römerienei, mano atvaizdą nupiešusiai)