PRAEITIS

Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?

Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?

Kas suprasti pajėgtų tamsią amžių tolybę?

Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?

Jos paveikslas kaip žaibas kartais dvasia pagauna,

Kartais, rodosi, dvelki stebuklingas jos kvapas;

Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas

Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.

Štai senelis į kapą žengia, drebąs ir baltas;

Man jo gaila: daug matęs, apsakyti daug gali...

Ten po pilį apleistą vėjas šūkauja šaltas:

Kas ten amžiais kalbėta, kad paskelbtų bent dalį!

Nemuns matė kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus:

Apie žilą senovės apsakytų jis šalį.