MILŽINŲ KAPAI

Kur lygūs laukai,

Snaudžia tamsūs miškai,

Lietuviai barzdočiai dūmoja;

Galanda kirvius,

Kalavijus aštrius

Ir juodbėrį žirgą balnoja.

Nuo Prūsų šalies

Kaip sparnai debesies

Padangėmis raitosi dūmai;

Tai gaisro ugnis

Šviečia diena naktis:

Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

Tarp tyrų plačių

Ne staugimas žvėrių;

O ne! tai našlaitės lietuvės:

Ar verkia sūnaus,

Ar bernužio brangaus,

Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Kryžiuočių seniai

Suvadinti svečiai

Į vaišes per Lietuvą traukia;

Ištroškę garbės,

Kai aušra patekės,

Išvys, ko visai nebelaukia.

Lietuvių pulkai,

Kaip apsako žvalgai,

Ties Kaunu per Nemuną plaukia;

Po kaimus šauklys

(Jo po putų arklys)

Į kovą lietuvninkus šaukia.

Klaidu tarp miškų!

Vien tik ugnys gaisrų

Per Lietuvą kelią berodo.

Užtemęs dangus

Mėto tankius žaibus;

Beklaidžiot svečiams nusibodo.

Sutrinko miškai

Lyg Perkūnas aukštai,

Ir štai netikėtai lietuviai

Tarytum ugnis,

Kad ant stogo užšvis,

Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

O, buvo mūšys!

Apsiniaukus naktis

Jį dienai parodyt drovėjos;

Tik kūnų šimtai,

Suvartyti keistai,

Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.

Dabar ten baisu

Ir nakčia nedrąsu!

Net vyrai aplenkti mėginą:

Esą tai senų

Kapai milžinų,

Ir kartais net pasivaidinę.