AŠ NORĖČIAU PRIKELTI

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį

Iš kapų milžinų

Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį

Iš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,

Tik ne tą šiandieninį,

Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,

Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės

Vaidelučių garsių;

Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės

Nuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių

Užmigdyti tarp girių,

Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,

Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų

Po bajorų dvarus!

Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtų

Po kraštus svetimus!

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,

Kai nakčia mėnuo teka;

Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?

Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelį

Iš kapų milžinų!

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį

Iš senovės laikų!