ŠATRIJOS KALNAS

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių

Jei pro Luokę kada bekeliausi,

Nepamiršk sustabdyti arklių

Ir ten kalną užlipti aukščiausį.

Piktos raganos kaip kitados

Šatrijos nebelanko bent dieną;

Bet jos aukštį pasiekt be maldos

Pakeleivį baugina ne vieną.

Atsikvėpęs giliai krūtine,

Kai nuo kalno pažvelgsi aplinkui,

Tai tik plunksna rašyt auksine

Pavesta Lietuvos dailininkui!

Kaip į atlaidus einą būriai,

Šlama girios aplinkui dievotai;

Už jų dunkso kiti pagiriai,

Ir mėlsvų ežerų tviski plotai.

Štai tenai iš Tyrulių Venta,

Pasisukus kairėn nuo Kuršėnų,

Nebemato Dubysos greta

Ir per Kuršą banguoja ant Lėnų.

Bet Dubysai Žemaičių kalnai

Meilesni negu muižės raudonos;

Jai svajojas tėvai-milžinai,

Kloja patalą smeltys geltonos.

Kad vidurdieny saulė aukštai

Iš pietų prasijuoks į Žemaičius,

Nuo viršaus Šatrijos išmatai

Nesuskaitomus kryžkelių skaičius.

Už tų kryžkelių, sodžių, laukų,

Kiek akis tik apimti begali,

Užmatai iki Plungės miškų

Vis Žemaičių žaliuojančią šalį.

Štai antai mėlynoj tolumoj

Iš po žemių bekyšąs skruzdynas -

Tai Varniai, pasislėpę lomoj!

Pasistiepk!.. ir Telšiai, jų kaimynas!

Bet tuščia bežvalgais Palangos,

Pasistiepęs, kiek galint, ant pirštų!

Neišgirsi nei marių bangos,

Nors bedūkdama liautis užmirštų.

Nesimato nei bonių naujų

Aukšto Šidlavo, Kelmės, Skaudvilių,

Nei Žemygalos medžių trijų,

Nors jie vaizdūs už keleto mylių.

Bet vidurnakty čia neramu:

Tartum dvasios po žemių vaitoja;

Girios krūpčioja slaptingumu,

Trinksi kalnas, lyg raiteliai joja.

Gal tai raganos verkia dievų,

Dėl kurių šventą ugnį kūreno,

Ir nuo kalnų, kalnelių, kalvų

Čia sau renkas iš įpročio seno.

Gal kryžiuočiai, šaly svetimoj

Neatradę kapuose ramumo,

Tebeklaidžioja čia tamsumoj,

Nusiminę Malburgo tolumo.

Gal Žemaičių šalies milžinai,

Pasigedę senovės gadynės,

Laukia šauklio, kad vėl kruvinai

Stot į kovą ir ginti tėvynės.

Šatrija, tu senute meili,

Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!

Daug, oi daug apsakyti gali

Apie mūsų didžius pranokėjus.

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,

Jei pro Luokę diena bekeliausi,

Nepamiršk paganyti arklių

Ir ten kalną užlipti aukščiausį.